Stalinas neatsitiktinai reikalavo tartis Teherane – čia jis turėjo technines galimybes pasiklausyti, apie ką konfidencialiai kalbasi tarpusavyje du galingi jo partneriai. Tačiau reikėjo juos įvilioti į sovietų ambasadą, prikimštą paslėptų mikrofonų. Todėl Kremlius griebėsi dezinformacijos. Churchillis prisiminimuose rašė: „Molotovas, pasiekęs Teheraną likus 24 valandoms iki mūsų atvykimo, papasakojo, kad sovietų žvalgyba atskleidusi [nacių agentūros] kėslus nužudyti „Didžiojo trejeto“, kaip mus tada vadino, vieną ar daugiau narių. Todėl mintis, kad bet kuriam iš mūsų teks nuolat keliauti pirmyn atgal, ministrui kelianti didžiulį nerimą. [...] Aš visapusiškai palaikiau Molotovo prašymą, kad prezidentas persikeltų į Sovietų Sąjungos ambasados pastatą.“

Šis Stalino prasimanymas ilgam paliko galingą informacinį šleifą. Po karo tuo mėgavosi paties generalisimo propagandistai, memuarų apie valstybės saugumą autoriai. Mitinius Hitlerio užsakytus žudikus matėme garsiajame sovietų ir prancūzų filme „Teheranas-43“, kur nacius didvyriškai nugali rusų saugumiečiai… Mitas gyvuoja iki šių dienų. Užtenka paskaityti buvusio NKGB būrio „Nugalėtojai“ vado Dmitrijaus Medvedevo, NKGB 4-osios valdybos viršininko Pavelo Sudoplatovo atsiminimus…