Tik laimingai susiklosčiusių aplinkybių dėka, minios psichozė neperaugo į smurtą. Vėliau vietinių KGB darbuotojų atliktas įvykio aplinkybių tyrimas atskleidė įdomių dalykų apie minios psichologiją: Plungės istorija yra tarytum vadovėlinis atvejis, kai niekuo nepagrįstas gandas gali išaugti iki masinės psichozės.
Bet apie viską nuo pradžių. 1958 metų rugsėjo 10 d. Plungėje buvo turgaus diena – ši aplinkybė, kaip parodys laikas, buvo gan svarbi. Apie 11 valandą pas motiną, audimo fabriko darbuotoją, atbėgo išsigandęs šešiametis vaikas. Berniukas papasakojo matęs kaip kaimyniniame name gyvenęs žydų tautybės vyriškis esą namo nežinomiems kėslams nusivedė nepažįstamą maždaug ketverių metų amžiaus mergaitę bei bandė nusivesti jį patį. Berniuko motina vaiko pasakojimu patikėjo ir nuskubėjo jį perpasakoti, žinoma, ne milicijai o kaimynams. Kaimynams, kurių nuostatas KGB vėliau įvardino kaip „seni religiniai prietarai“. Nekeista, kad toks berniuko motinos sprendimas įplieskė ugnį tolesniems neramumams – žmonės ėmė šnekėti apie tai, kad žydas pagrobė mergaitę ir, tikėtina, ruošiasi ją nužudyti, o kraują panaudoti kažkokiems religiniams ritualams. Tokios absurdiškos šnekos netruko žaibiškai paplisti tarp Plungės turguje buvusių žmonių – ir netrukus aplink namą, kuriame gyvenantis žydų tautybės vyriškis tariamai žudo pagrobtą mergaitę, susibūrė susijaudinusių piliečių minia.