Kadangi Vilniuje gyvena vaikai, tai aš iš miesto „triušių narvelio“, taip vadinamo daugiabučio, persikėliau gyventi ten, kur yra lopinėlis žemės ir grynas oras. Grynakraujui žemaičiui be žemės - ne gyvenimas.
Kai ryte nebereikia skubėti į darbą, galiu sau leisti kaimo keliukais pasivaikščioti su šuneliu gryname ore, paklausyti paukščių čiulbėjimo, pasisveikinti su kaimo gyventojais. Tačiau svarbiausia yra kasdien išeiti į lauką ir tvarkyti namo aplinką. Tai toks džiaugsmas, kurio neįmanoma apsakyti. Tada pamirštu visus rūpesčius ir ligas, atrodo, kad pati sveikata ateina į mano kūną be jokių maisto papildų ir tablečių.
Iš ryto būtinai padarau gerą mankštą, ypač pratimus stuburo stiprinimui, nes mano kaulai yra praretėję. Bėgioti nemėgstu, nes manau, kad tai nėra sveika. Pamaitinusi savo gyvulėlius (šuniuką ir kačiuką), pati kas rytą valgau įvairias košes, ko anksčiau labai nemėgau.
Kadangi pusryčiai būdavo tik kavos puodelis, pietums - sumuštinis, o vakarienė „kaip reikiant“, todėl turėjau problemų su žarnynu.
Niekada negalvojau – ką, kiek ir kada valgyti. Vis svajodavau, kad išėjusi į užtarnautą poilsį pirmiausia pradėsiu sveikai maitintis ir penkis kartus per dieną valgysiu vaisius ir daržoves. Bet neturint žemės, niekada sveikai nesimaitinsi, nes daržovės ar vaisiai iš krautuvės neturi net jiems būdingo skonio.
Lietuvių organizmas nėra įpratęs prie vaisių iš šiltųjų kraštų. Visi mano protėviai valgė tik savo ūkyje išaugintas daržoves ir iš savo sodo skintus vaisius. Tarybiniais laikais taip pat importinių vaisių ar daržovių nevalgydavome, nes jų nebuvo pirkti. Valgėme savuose kolūkiuose užaugintas daržoves ir vaisius.
Kai dabar nusiskinu pomidorą ar agurką iš savo šiltnamio, tai aš juos valgau kaip didžiausią skanumyną. O ką jau kalbėti apie prieskonius ar vaistažoles, kurias pati užsiauginu be jokių chemikalų! Be to, pas artimiausią ūkininką perku visus pieno produktus ir kiaušinius, kurie yra tikri „naminiai“ ir iš jų lukštų pasigaminu vaistą nuo kaulų retėjimo.
Kai nešąla ir nepila kaip iš kibiro, visą dieną prabūnu lauke. Aplinkos tvarkymas mane pajaunino gal dešimčia metų. Dabar mano galva užimta ne įstatymais, o sodinukais, medeliais, akmenukais ir kitokiais sodo bei daržo gražinimais.
Su kaimynais dalinamės daigais, sėklomis, patarimais, tvarkome aplinką. Pradėjau skaityti knygas apie sodus ir daržus, ypač domiuosi gėlėmis.
Turiu pasakyti, kad anksčiau tokiais darbais neužsiėmiau, nes nebuvo tam nei laiko, nei sąlygų. Manau, kad todėl skaudėdavo tai šen, tai ten, vartojau visokiausius vaistus, o ir nuotaika ne visada būdavo gera. Dabar pati savęs nebeatpažįstu, nes niekada nei ant ko nebepykstu, pasidariau žvali, linksma, net ant politikų nebeburnoju už Lietuvos nugyvenimą.
Tapau liekna kaip nendrė. Pasidariau sau išvadą, kad gyvenimas gamtoje, kur aplinkui medžiai, gėlynai ir pievos, žmogų padaro daug sveikesnį tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Tai, kad retkarčiais išvykdavau pagrybauti ar pauogauti, man nesiteikdavo daug energijos, nebent tuo momentu. Tačiau kasdienis išėjimas į lauką ir padirbėjimas gryname ore man suteikė daug sveikatos.
Į pamaldas niekada nevaikščiojau ir dabar neinu. Tačiau visą gyvenimą nueinu į bažnyčią, kai joje nieko nėra. Ten atlieku sau išpažintį ir paaukoju kelis litus už mirusiuosius. Tai man labai padeda, kai būna sunku „ant dūšios“. Manau, kad tai taip pat yra sveikos gyvensenos dalelė.
Stengiuosi, kad mano senatvė būtų kokybiška ir vaikams nereikėtų manęs vežioti per daktarus dėl sveikatos sutrikimų. Patarčiau ir kitoms moterims kuo daugiau dirbti lauke, ir nesvarbu, kur, ar prie namo, ar kolektyviniame sode, ar tvarkant daugiabučio aplinką.
Senjora,
Vilniaus r.
Tai konkurso „Ką padarei, kad gyventum sveikiau?“ dalyvio rašinys. Dalyvauk konkurse ir TU! Laimėk rinkinį „ARVI KALAKUTAI“ produkcijos.
