Bijau išvažiuoti toliau nuo namų, vartoti alkoholį. Man sunku taip gyventi. Bijau būti vienas. Labai noriu pas psichologą, bet nedrįstu ir brangiai kainuoja jo paslaugos. Nebegaliu taip. Prašau jūsų pagalbos. Lauksiu jūsų atsakymo.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
Kai gyventi darosi drąsiau
Pirmiausiai sveikinu jus: iš visų su sveikata susijusių baimių, jūs jaučiate dažniausią - kardiofobiją, arba baimę susirgti ir numirti dėl širdies ligos. Dažniausiai tokie žmonės lankosi pas gydytojus, ir gydytojai neranda pas juos rimtesnių sutrikimų. Tačiau pacientams nuo to ne lengviau.
Širdyje atsiranda nemalonių pojūčių - dilgčioja, permušinėja, peršti, spaudžia, kartais naktimis tiesiog labai jaučiasi, kaip plaka širdis ir ant kairio šono miegoti nepavyksta. Kuo labiau širdį stebi ir apie ją galvoji, tuo nemaloniau darosi. Ir, žinoma, pagrindinis nerimo šaltinis - mintys. Galvoje vis atsiranda neramių minčių:
O gal gydytojai nepastebėjo rimtos ligos?
O gal jos nebuvo, o dabar atsirado?
O gal aš tiesiog turiu numirti, nes tokia mano lemtis?
O gal aš nuo pergyvenimų susirgsiu?
Taigi, nors jūsų problema ir jūsų baimės greičiausiai yra psichologinės kilmės, tačiau vien „įsikalbėjimu“ jų nepavadinsi, o pojūčiai širdyje, esant kardiofobijai, gali būti visai realūs.
Kaip gydytis nuo kardiofobijos?
Kaip pastebėjote, raminantys vaistai jūsų nelabai nuramino. Taip yra greičiausiai dėl to, kad raminantys vaistai turi šiokį tokį pašalinį poveikį. O gal jūsų pojūtis širdyje su nerimu ir nesusijęs. Jums tikrai padėtų nerimą mažinantys jausmai, jei jūs jaustumėte nerimą. O jūs gi ne šiaip nerimą jaučiate, o konkrečią baimę numirti. Tokios baimės su raminančiais vaistais neišgydysi.
Neišgydysiu aš jūsų ir per elektroninį laišką. Tačiau galiu suteikti jums tam tikrų žinių apie tai, ką su ta kardiofobija daryti. Aš jums pasiūlysiu padaryti tokį pratimą vaizduotei. Jį sukūrė vokiečių psichoterapeutas B.Helingeris.
Tam jums reikės savo galvoje įsivaizduoti du žmones. Kokius - jūsų reikalas. Jei su vaizduote ne kas, tuomet pasistatykite vietoj jų priešais save dvi taburetes.
Pirmas dalykas - pasižiūrėkite savo problemai į akis. Tai reiškia, kad jūs turite labai aiškiai įsivaizduoti, kad priešais jus (tarkime, už pirmos taburetės) stovi toks asmuo, ant kurio marškinėlių užrašyta: „Kardiofobija“. Ir jūs turite žiūrėti jam tiesiai į akis.
Kokį žmogų jūs įsivaizduosite, skirtumo nėra. Svarbu tik viena, kad jūs įvertintumėte jo arba jos žvilgsnį. Žiūrėkite tiesiai ir drąsiai. Jo žvilgsnis gali būti piktdžiugiškas, gali būti ramus, gali būti abejingas. Man kažkodėl jaučiasi, kad jūs pamatysite priešišką žvilgsnį, tačiau leidžiu jums pamatyti jį pačiam.
Dabar įsivaizduokite, kad šalia jūsų kardiofobijos stovi kitas asmuo - tai jūsų likimas. Neaišku, blogas jis, geras ar vidutinis. Nebūtinai šis likimas susijęs su sveikata, tiesiog jis atsako už tai, kas jums atsitiks. Jis gali jus nuvesti į ligą, gali į mirtį, o gali – į sveikatą.
Man kažkodėl atrodo, kad jūs šitam asmeniui patinkate. Ir jis jokiu gyvu jūsų neverčia eiti į kažkokią vieną pusę. Juk likimą galima į savo pusę palenkti, tiesa? Prisiminkite, kad likimas mėgsta drąsiausius. Bet vėlgi - užsimerkite ir įsivaizduokite jį pats, kaip bet kokį žmogų, ant kurio marškinėlių užrašyta: „Likimas“. Arba žiūrėkite į kitą tuščią taburetę. Ir įsivaizduokite jį už jos.
Sekantis žingsnis - pripažinkite likimo pranašumą ir jėgą. Niekas nežino, kas mums atsitiks rytoj, kas – poryt, tiesa? Na, gerai, neurotiškai bijantiems žmonėms rečiau nutinka nelaimės, nes jie labai jų saugojaisi, tačiau nemeluosiu jums: ir neurotiškai bijantys, ir nebijantys žmonės irgi suserga ir taip pat miršta. Todėl mintyse pasilenkite likimui ir pasakykite jam savo mintyse: „Tu esi stiprus ir nežinomas“.
O dabar prisiminkite savo pirmą žmogų - kardiofobiją. Pervedę žvilgsnį nuo likimo į jį, jūs atrasite įdomų dalyką: dabar jis nebe toks baisus, ir žvilgsnis jo pasidarė kažkoks šiltesnis. Taip atsitiko dėl to, kad jūs pripažinote likimo jėgą, o prieš likimą ir jūs, ir jūsų problema vienodai silpni.
Dabar pati netikėčiausia dalis: įsivaizduokite, kad jūs ir jūsų kardiofobija atsistojate labai arti vienas kito ir galbūt netgi paspaudžiate jai ranką! O dabar dar daugiau - gal jūs draugiškai apsikabinate? Na, gerai, tiek kiek jums išeis... Visiškai rimtai - dauguma moksleivių labai draugauja su aukšta temperatūra, padedančia neiti į mokyklą. O jūs susidraugaukite su kardiofobija...
Na, o ką dabar daro likimas?
Pažvelkite - jis irgi pasikeitė - jis kažkur juda, matote? Taip yra dėl to, kad jūs jį pagerbėte, ir jis dabar ima gerbti jus. Jis artėja prie jūsų. Dabar jūs stovite įdomioje kompanijoje!
Ir štai finalas: jūsų visi trys pasilenkiate dar aukštesnei jėgai - Dievui arba bet kam kitam, ką jūs įsivaizduojate stipresnį už likimą. Jūs pasilenkiate, nes pripažįstate, kad yra pasaulyje dar kai kas. Ko klauso visi. Netgi mūsų likimai. Ir tokiu būdu jūs pajungiate patį seniausią gydomąjį mechanizmą - tikėjimą.
Na, štai ir visas pratimas. Galbūt jūs jo nesupratote, gal jis jums atrodo per daug mistiškas, o gal jūs ir netikite visai niekuo? Tai nesvarbu. Elektra nebūtina tikėti, bet naudotis ja galima. Tiesiog daugeliui žmonių šis pratimas padeda.
Bet kokiu atveju man kažkodėl atrodo, kad artimiausiu metu jūs labai nustebsite, pastebėjęs, kad jums gyventi pasidarė drąsiau. Kodėl taip yra, klauskite ne manęs. Ir dėkokite ne man.
Sėkmės,
Olegas Lapinas
