Jei organizme mažėja riebalų ir leptino, juntamas alkis ir žmogus skatinamas valgyti. Jei sukaupiate riebalų ir padaugėja leptinų, valgote mažiau. Kuo daugiau leptino gamina organizmas, tuo lieknesnis būna žmogus, bet kuo mažiau leptino gamina ląstelės, tuo aukščiau yra jūsų „užprogramuotas“ svorio intervalas ir tuo storesnis esate. Štai jums ir visa genetiškai užprogramuoto svorio paslaptis.
Bet gyvenime ne visuomet ir ne viskas vyksta pagal planą. Svorio reguliavimo sistema gali sutrikti: kai kurių žmonių ląstelės gamina per mažai leptino, kitų žmonių jautrumas leptinui yra sumažėjęs. O kai nutukę žmonės meta svorį, jų leptino kiekis kartu su metabolizmo greičiu krenta į bedugnę.
Kūnas pradeda efektyviau naudoti degalus ir saugo riebalus, todėl labai sunku išsaugoti sumažėjusį svorį.
Nutukusių dietos besilaikančių asmenų organizmai būna lėtinio alkio būsenoje, kurią nutukimą tiriantis Columbia universiteto (JAV) mokslininkas Rudolphas Leibelis lygina su troškuliu: „Kai kurie žmonės sugeba toleruoti lėtinį troškulį, bet dauguma jo tiesiog negali pakęsti. Ar tai yra elgsenos problema – valios stoka? Aš taip nemanau“.
Tai kas gi tai? Trumpai tariant, DNR. Tai, kaip organizmas palaiko savo reguliacinius mechanizmus, didžiąja dalimi gali būti apsprendžiama genų. Mokslininkų teigimu, 70 proc. žmonių svorio variacijų gali priklausyti nuo genetinių defektų, ir daugelis iš šių klaidingų genų dalyvauja alkio-sotumo grandinėje pagumburyje.
Vienas iš tokių genų yra melanokortino 4 receptorius (MC4R), kuris jungiasi su leptinu ir sukelia pasisotinimo jausmą. Kai MC4R veikimas sutrinka, skatinamas žmonių ir gyvūnų persivalgymas bei nutukimas.
Mokslininkai apskaičiavo, kad 6 proc. nutukusių vaikų bei suaugusių savo nutukimą gali sieti su genetiniu defektu, trikdančiu MC4R veikimą. Bet genai – ne nuosprendis. Kai pelėms deaktyvuojamas MC4R genas, jos persiėda ir nutunka, tačiau taip nenutinka jei joms leidžiama nuo mažens sportuoti. Taigi, svoris yra subtilaus genetinių ir aplinkos veiksnių šokio rezultatas.
