Racionalumas, antraplanius vaidmenis paskyręs vaizduotei, prieskoniams ir šokiai tokiai patirčiai, imasi pagrindinės rolės, ir aš jau žinau, kaip panaudot tai, kas nebuvo suvalgyta per vakarykščius pietus. Bent penkiais būdais!

O spektaklio režisierė panelė grafomanija nepalieka man kito pasirinkimo ir dabar kankinu klaviatūrą pasakodama apie didelį virtų ryžių potencialą.

Kodėl ryžiai? Nes vasara. O vasarą mintama šašlykais, ko gero, vieninteliu mėsos patiekalu, kuris net ir lietuvio akimis (t.y., skrandžiui) turi geresnių kompanionų nei bulvės. Ir jei tikimybė, kad ant iešmų dar kas nors liks, artėja į nulį, tai garnyro šansai šitoj loterijoj kur kas geresni, todėl apie tai, kaip jo likučių neišmest, ir pasikalbėsim.

Tik dar šis tas – o jūs mokat ryžius teisingai išvirt?

Yra galybė būdų, žinoma. Aptarkim du populiariausius – virimą ir garinimą. Garnyrams geriausiai tinka ilgagrūdžiai ir vidutinio ilgumo grūdo ryžiai; apvaliagrūdžius palikim pudingams, košėms ir risotto, jie krakmolingesni, todėl virdami linkę sulipt, žodžiu, ate, ate, birume. Kai jau išsirenkam ryžius, pereinam prie tinkamo puodo paieškų. Virimui tiks bet koks, garinimui reikėtų storadugnio su patikimu (t.y., sunkiu ir pakankamai sandariu) dangčiu.

Virimas

Stiklinei ryžių puode užverdam litrą pasūdyto vandens. Sudedam ryžius ir verdam ant didelės ugnies kartais pamaišydami ir patikrindami būklę. Šitai geriausiai daryti spaudžiant grūdą tarp pirštų arba kandant – jis turi būti minkštas. Pirmą tokį testą reikėtų daryti po 10-12 minučių ir kartoti kas pora minučių, kol bus pasiekta anksčiau minėta stadija. Kai jau šitaip nutinka, puodo turinį pilam kiaurasamtin, leidžiam nusivarvėt karts nuo karto krestelėdami; verčiam į dubenį, paskaninam šaukštu sviesto ar aliejaus ir iškart nešam ant stalo.

Garinimas

Šitaip ryžius geriausiai ruošti tada, kai nežinot, kada tiksliai jų reiks/prieš patiekiant bus svarbesnių užsiėmimų (šašlykus vartyt, pvz). Užkaičiam virdulį vandens. Storadugniam puode išlydom šaukštą sviesto, supilam stiklinę ryžių ir maišydami kepam minutę-kitą, kol šie taps permatomi. Čiumpam virdulį, pilam dvi stiklines verdančio vandens, pasūdom, palaukiam, kol viskas ims kunkuliuot, uždengiam dangčiu ir sumažinam kaitrą iki silpnesnės už vidutinę, na, kad vos burbuliuotų.

Penkiolika minučių dangčio nenukėlinėjam, kenčiam, kad ir kaip smalsu bebūtų, antraip garai ištrūks laisvėn. Paskui puodą vyniojam į rankšluostį ir paliekam bręsti dar mažiausiai dešimčiai minučių/iki pareikalavimo. Prieš patiekdami išmaišom-iškedenam šakute.

***RECEPTAI***

Blynai yra labai universalus ir skanus reikalas, jei tik nepatingima tešlos teisingai užmaišyti (šitam kada nors visą straipsnį skirsiu, tikrai tikrai) ir prie keptuvės pastovėti. Tobuli pusryčiai, kai pabosta košės ir sumuštiniai ar svečiai po vakarykščio šašlykų kepimo nakvot pasilieka.

Bananiniai ryžių blynai

4 valgytojams susirandam:

2 didelius kiaušinius;
3 šaukštus cukraus;
50 ml aliejaus;
stiklinę kefyro;
2 bananus;
stiklinę ir šaukštą miltų;
kaupiną šaukštelį kepimo miltelių;
pusę šaukštelio cinamono;
2 stiklines virtų ryžių.

Procesas

Kiaušinius plakame su cukrumi, kol šis ištirpsta, t.y., šaukštu perbraukus per dubens dugną nejaučiam cukraus kristalų. Supilam aliejų (galima naudoti ir lydytą sviestą, tik reikėtų jį kiek praaušinti, kad nelaimių su denatūruotais kiaušinių baltymais nenutiktų; svarbiausia, kad į tešlą patektų riebalų – jų nepilsim į keptuvę) ir kefyrą (arba natūralų jogurtą, jei kefyro šaldytuve nėra; arba nenatūralų, tik tada šaukštu cukraus pirmam etape mažiau reikėtų). Išmaišom.

Kitame dubenėlyje šakute sutriname bananus, nepersistengiam labai, nieko tokio, jei koks gabalėlis kitas liks. Sudedam į tešlą. Iš paskos keliauja miltai, kepimo milteliai ir cinamonas. Maišom, kol nelieka miltų gumuliukų. Šitai, leiskit pastebėt, kur kas paprasčiau pasiekiama naudojant plakimo šluotelę nei šaukštą/šakutę paprastąją. Sudedam ryžius. Išmaišom.

Įkaitinam sausą keptuvę. Jei labai labai baisu, kad ėėė-gi-prilips, galima labai plonu aliejaus sluoksniu padengti prieš pirmąjį kepimą (teptuku arba perpus perpjauta bulve tai patogiausia atlikt). Kaitra – vidutinė arba į mažesnę pusę. Dedam po didelį šaukštą tešlos blynui, kepam, kol paviršiuje atsiras burbuliukų ir nebeliks skystos tešlos.

Apverčiam. Įvertinam padėtį. Jei blynas svyla, vadinasi, per kaitru, o ne per vėlai apvertėm. Spalva turėtų būti lyg aukso. Kitą pusę kepam kiek trumpiau, bet čia jau ir patikrinti kur kas mažiau rizikinga. Patiekiam su trintom uogom ar jogurtu. Ar kuo tik širdis geidžia, nors jie ir be nieko (iš kuklumo nemirsiu, žinau) labai neblogi.

O šitai yra mano mėgstamiausias ridikėlių panaudojimo būdas. Sakau „šitai“, nes nežinau, kaip geriau pavadinus. Ryžių mišrainė su marinuotais raudonaisiais svogūnais, ridikėliais ir vištiena? Ėėė, tai kam tada receptas, jei sudėtį pavadinimas ištrimituoja?

Ryžių mišrainė? Pernelyg abstraktu, it vadint sausainius miltų sausainiais, nes būtent miltų ten daugiausiai.

Ryžių mišrainė su ridikėliais? Betgi lygiai tiek pat svarbūs ten ir svogūnai, ir vištiena, ir štai mes vėl prie pirmojo varianto. Dar galima duoti kokį nors visiškai nieko bendro su maistu neturintį pavadinimą, pavyzdžiui, mišrainė „Čiulba paukščiai“, arba, dar baisiau, pavadint kokia nors tetos Stasės Jadvygos mišraine. Žodžiu, su pavadinimais man sudėtinga (užtat pabambėt moku visai neblogai, ania?). Susigalvokit patys.

*Įrašyti pavadinimą*

Nemažam dubeniui susirandam:

2 raudonuosius svogūnus;
3 šaukštus raudonojo vyno acto;
šaukštą cukraus;
pusę šaukštelio druskos;
šlakelį virinto vandens;
500 g virtų ryžių;
200 g rūkytos vištienos krūtinėlės;
200 g ridikėlių;
100-150 g majonezo;
100-150 g neriebios grietinės;
druskos;
pipirų.

Procesas

Svogūnus nulupam, pjaunam pusiau ir suraikom pusžiedžiais. Kiek išeina ploniau, visokios pjaustyklės čia labai padės, bet peiliu irgi įmanoma. Na, bent jau man pavyko. Acte (tinka ir paprastas, žinoma) ištirpdom cukrų ir druską. Įpilam šlakelį vandens ir merkiam ten svogūnus. Pirštais ar šaukštu truputį viską pamaigom/pagrūdam ir paliekam bent pusvalandžiui pasimarinuoti.

Pusapskritimiais (aš pradedu bijoti, kad vieną dieną paprašysiu jūsų iš ko nors hiperbolinius paraboloidus (ne, čia ne šiaip kietas žodis, aš žinau, ką jis reiškia!) išskaptuoti) supjaustom ridikėlius, gabalėliais – vištieną (galima naudot kokią tik patinka, nebūtinai rūkytą; teisybės dėlei – net nebūtinai vištieną).

Šitai keliauja į dubenį su ryžiais, ten pat dedam nuvarvintus svogūnus. Perpus sumaišom majonezą ir grietinę (žinoma, galima naudoti tik majonezą, bet, mielieji, vasara gi, kam skrandį tokiais kiekiais riebalų apkraut; varianto su aliejiniu užpilu nesiūlau – bandžiau, nepatiko) ir į tą patį dubenį. Gardinam druska ir pipirais pagal poreikius.

***

Ryžiai yra labai puikus dalykas, kai reikia ką nors įdaryti.

Ryžiais ir tunu įdarytas baklažanas

4 porcijoms susirandam:

2 didelius baklažanus;
šlakelį aliejaus;
svogūną;
2 morkas;
3 pomidorus;
nepilną šaukštelį cukraus;
druskos;
džiovinto česnako granulių;
400 g virtų ryžių;
2 skardines (po 180 g) tuno;
100 g tarkuoto fermentinio sūrio;
dosnų žiupsnį mėgstamų džiovintų ar šviežių žolelių.

Procesas

Baklažanai – daržovė truputį rizikinga, kartais jie būna kartūs. Šią problemą geriausiai išsprendžia druska – ji ištraukia iš baklažanų sultis, o su jomis ir visą nepageidaujamą kartumą. Todėl pirmiausiai perpjaunam juos perpus, išskobiam vidų, palikdami kokio centimetro storio sieneles, ir dosniai pabarstom druska. Paliekam penkiolikai minučių pailsėti.

Įjungiam orkaitę, lai kaista. 200 laipsnių.

Baklažanus nuplauname, nusausiname popieriniu rankšluosčiu, patepame aliejumi ir dedame kepti 20-25 minutėms. Svogūnus supjaustome kubeliais, morkas – juostelėmis (galima ir tarkuoti, bet pjaustytos visada skaniau).

Keptuvėje įkaitinam šlakelį aliejaus ir sudedam ten ką tik paruoštas daržoves. Kepam penkias minutes, kol svogūnai spalvą praranda, o morkos vos suminkštėja. Per daug akylai tos keptuvės nestebim, tik karts nuo karto pamaišom, todėl turim laiko susmulkint pomidorus. Nedideliais kubeliais. Kai jau laikas, pasiūlom juos morkoms ir svogūnams į kompaniją. Patroškinam dešimt minučių, geriausia nelabai kaitriai ir po dangčiu. Nuvarvinam tuną.

Dedam cukrų (nes ten, kur troškinti pomidorai, žiupsnis baltosios mirties niekada nepamaišo), druską, džiovintą česnaką. Dar minutę patroškinam ir sudedam ryžius bei tuną. Išmaišom ir leidžiam penkias minutes kartu pabūti nestipriame karštyje. Skoniams susigulėti, vienodai temperatūrai pasiekti ir panašiai. Patikrinam, ar prieskonių pakankamai.

Nusprendžiam, kad jokių baklažanų čia nereikia, galima valgyt ir taip, bet sutelkę visas valios pastangas grąžinam dangtį į vietą ir patikrinam, kas vyksta orkaitėje.

O baklažanai ten jau turėtų būti kiek suminkštėję, todėl traukiam lauk, padalijam įdarą (net jei iš pradžių jo ir atrodo daugokai, jis ten tikrai sutelpa visas), apibarstom sūriu ir mėgstamom žolelėm (naudojau itališkų žolelių mišinį, o jūs galit ir nieko nenaudoti, jei poreikio nejaučiate). Kišam į orkaitę dar 20 minučių. Na, kol sūris išsilydys ir apskrus iki mėgstamo lygio. Skanaus!

Turiningo savaitgalio!

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (5)