Trijų dienų savaitgalis. Vasarą. Ežeras, jūra, upė, miškas, parkas – koks skirtumas, svarbiausia, kad grynam ore. O šita aplinkybė reikalauja specifinio maisto: nesugendančio po pusdienio be šaldytuvo, nepavirstančio koše ir kitaip neprarandančio formos, kol pasiekiamas galutinis kelionės tikslas, idealiu atveju – nereikalaujančio stalo įrankių.
Ir todėl keksiukams aš sakau „taip“. O jūs savo pasidedat į stalčių įsitikinimą, kad jie gali būt tik saldūs, ir einam tiesiai prie reikalo, ok?
***
Mano šios vasaros atradimas. Neabejotinai. Ir nieko daugiau nesakysiu, nes nėra ką sakyt – kept ir ragaut reikia.
Keksiukai su voveraitėmis
12-ai standartinio dydžio keksiukų susirandam:
50 g sviesto
nedidelio svogūno
200 g voveraičių
šviežio ar džiovinto čiobrelio
2 kiaušinių
250 ml kefyro
0,5 šaukštelio sodos
250 g miltų
šaukštelio kepimo miltelių
¼ šaukštelio druskos
pipirų
Procesas:
Nuplaunam ir susmulkinam voveraites. Nuplikom verdančiu vandeniu. Žinau, jūs, ko gero, prieš vartojimą paprastai apverdat. Galima ir dabar, žinoma, nors aš ir plikomomis dar nenusinuodijau ir, atrodo, nieko nenuodijau. Jūsų valia rinktis.
Svogūną supjaustom mažais kubeliais. Kadangi nei nardymo akinių (kurie, pasirodo, virtuvėje naudojami beveik masiškai), nei kontaktinių lęšių vis dar neįsigijau, o visi kiti bandymai neapraudot liūdnos svogūno dalios baigėsi fiasko (man tuoj ims atrodyt, kad verkiu ne todėl, kad graužia, o grynai iš įpročio), tai šitam etape pasiėmiau pertraukėlę išplaukusiam vaizdui sureguliuot – jums, tikiuosi, neprireiks.
Keptuvėje išlydom sviestą ir dedam svogūną. Kol jis minkštėja, pilam voveraites į sietelį ir leidžiam vandeniui nuvarvėt. Svogūno kepimas turėtų trukti 3-4 minutes. Paskui sudedam grybus ir ant vidutinės kaitros paliekam bent 10 minučių. Tik pamaišyt nepamirštam. Baigiant kept įmaišom smulkinto čiobrelio ir pasūdom. Kol kiek pravės, susimaišysim tešlą.
Įjungiam orkaitę – 180 laipsnių. Pasiruošiam keksiukų formeles. Ištepam aliejum ar sviestu/įklojam kepimo popieriaus patalus ar popierines keksiukų formeles/naudojam silikonines.
Į nedidelį dubenį pilam kefyrą ir sodą. Išmaišom. Šitai, kaip žinia, vadinama sodos gesinimu. Klausiat, o kam ji, jei kepimo miltelių dedam? Kepinio rūgštingumui sureguliuot – atsakau – kai naudojami rūgusio pieno produktai, žiupsnelis sodos garantuoja sėkmę. Įmušam kiaušinius ir šakute paplakam iki vientisos masės.
Didesniam dubeny sumaišom miltus, kepimo miltelius, druską ir pipirus. Ten pat verčiam ir visą keptuvės turinį. Taip, ir tą lašą ištirpusio sviesto, kurio dar grybai nesugėrė – riebalai reikalingi tešlai. Darbuojamės šaukštu, kol voveraitės apsivelia miltais.
Supilam kiaušinių ir kefyro plakinį. Maišom, kol nematyti sausų miltų. Tešlą paskirstom į formeles – neturėtų būti labai pilnos. Kišam į orkaitę ir kepam 20-30 minučių. Turi truputėlį paruduot ir įveikt medinio pagaliuko testą. Skanaus.
***
Sūrio keksiukai yra gėris. O jei parenkami tinkami priedai – gėris kvadratu. Mano siūlomas įdaras tėra viena variacijų pagal šaldytuvo turinį – jūs darykit pagal saviškį. Tinka viskas – termiškai apdorotos daržovės, kumpis, dešra ar dešrelės, rūkyta/sūdyta lašiša (tik druskos kiekį tešloje tuomet pareguliuot derėtų). Tereikia susmulkint ir įmaišyti kartu su sūriu. Ir nebijot bandyt.
Sūrio keksiukai su vištienos įdaru
12-ai standartinio dydžio keksiukų reiks:
kiaušinio
250 ml pieno
50 g sviesto
250 g miltų
2 šaukštelių kepimo miltelių
¼ šaukštelio druskos
¼ šaukštelio pipirų
¼ šaukštelio maltos raudonosios paprikos
šaukštelio džiovinto raudonėlio
šaukštelio džiovinto baziliko
100 g Čederio/Gouda tipo/bet kokio fermentinio sūrio
150 g virtos vištienos
pusės nedidelio svogūno
šaukšto riebios grietinės
Procesas:
Įjungiam orkaitę – 200 laipsnių. Keksiukų formeles išklojam kepimo popieriaus kvadratėliais. Specialūs keksiukų „sijonėliai“ čia netiks, nes sūrio dėka prilips taip, kad pusė keksiuko paskui popierėly pasiliks. Jei naudojat silikoninę formą – nieko daryti nereikia.
Sviestą išlydom garų vonelėj/mikrobangėj/tiesiai ant viryklės. Kol kiek praauš, pagaminam įdarą. Mėsą sumalam, svogūną smulkiai (!) supjaustom (tinginiai ar ašaringieji gali sumalt kartu su mėsa). Dedam grietinę. Pasūdom ir išmaišom. Masę padalijam į dvylika dalių ir tarp delnų suformuojam kamuoliukus.
Dideliam dubeny sumaišom miltus, kepimo miltelius, druską, prieskonius ir žoleles (naudokit mėgstamas – tik negailėkit). Įtarkuojam sūrį.
Kiaušinį šluotele ar šakute išplakam su pienu. Tik tiek, kad viena mase taptų, labai stengtis nereikia. Įmaišom tirpintą sviestą.
Skystąją masę pilam į didįjį dubenį. Darbuojamės šaukštu, kol nelieka sausų miltų. Ir ne, čia darbštumas jums – ne draugas, tokio tipo tešlos jautriai reaguoja į permaišymą.
Keksiukų formeles užpildom tešla iki pusės. Į kiekvienos centrą dedam po kiek suplotą mėsos kamuoliuką, truputį spustelim, uždengiam likusia tešla. Formelės turėtų būt beveik pilnos. Kepam 15-20 minučių, kol paviršius auksu nusidažys. Jei kartais staiga nuspręstumėt, kad jokios iškylos nebus – karšti jie irgi velniškai skanūs. O jei dar netyčia dubenėlis sultinio šalia atsirastų...
***
Kai reikia keksiukų paprastųjų, tešlą visuomet gaminu pagal šitą receptą. Nes rezultatas visada toks – ak, pabūsiu nuobodi – tirpstantis burnoj. Gerai dar ir tai, kad permaišyti čia nereikia bijot, todėl galima paruoštą tešlą dalinti į kiek nori dalių, kiekvieną jų maišyti su skirtingais priedais ir vienu kepimu (vadinasi, vienu indų plovimu) iškept trijų-keturių-penkių-kiek-tik-fantazija-leidžia rūšių keksiukų.
Su uogom, šokoladu, razinom, džiovintais, šviežiais ar konservuotais vaisiais, įmaišyt citrinos sulčių ir aguonų arba kakavos, dalį miltų keist kokoso drožlėm arba maltais riešutais, principu, aprašytu receptu aukščiau , įdaryt šokoladiniu kremu arba džemu (jei naudojama uogienė, reikėtų sumaišyt ją su šaukšteliu kitu krakmolo, kad kepdama sutirštėtų ir iš keksiuko nepabėgtų), o jei po ranka nei pas kaimynę neaptinkama keksiukų forma, didelis keksas iš šitos tešlos irgi kiekvienos jame esančios kalorijos vertas.
Keksiukai su mėlynėm ir baltuoju šokoladu
12-ai keksiukų/nedidelei kekso formai iš spintelių/šaldytuvo ištraukiam:
2 kiaušinius
150 g cukraus
75 g sviesto
100 g grietinės
1/3 šaukštelio sodos
125 g miltų
100 g mėlynių
60 g baltojo šokolado
Procesas:
Orkaitė – 180. Keksiukų kepimo formą išklojam kepimo popierium/tepam sviestu/dedam specialius popierėlius/naudojam silikoną.
Sviestą išlydom. Mikrobangėj arba garų vonelėj. Gerai jau, gerai, šitai tešlai galima ir tiesiog puode ant viryklės – nei skoniui, nei tekstūrai nepakenks. Šokoladą sukapojam smulkiais gabalėliais.
Kiaušinius plakam su cukrum (3/4 stiklinės), kol pastarasis ištirps. 4-5 minutes šitai trunka, masė patrigubėja ir pabąla. Plona srovele vis dar plakdami supilam tirpintą sviestą. Kodėl plakant ir kodėl plona srovele? Nes nei aš, nei jūs neturim kantrybės laukt, kol sviestas atvės iki kiaušiniams nepavojingos, t.y., nedenatūruojančios baltymų (nesutraukiančios, jei kartais sugalvotumėm kalbėt normaliai, o ne rodant, kaip nuostabiai pamenam mokyklinės chemijos (man atrodo, kad šito mokėmės per chemiją, nors nesu tikra) kursą) temperatūros. Jei pilam pagal instrukciją, sviestas kiaušinius pasiekia jau kiek vėsesnis ir nelaimių išvengiam.
Jei grietinę matuojam stikline (beveik pusė), į ją iškart ir sodą įmaišom. Jei turim virtuvines svarstykles ar kokį kitą stebuklingą būdą reikalingam grietinės kiekiui nustatyt (t.y., iš akies) ir nenorim paskui plaut stiklinės vien todėl, kad sodą reikia užgesint prieš jai patenkant į tešlą, šitą procesą vykdom šaukšte – sodą sumaišom su šaukšteliu grietinės, pažiūrim, kaip dailiai suputoja ir dedam į tešlą. Žodžiu, soda, prieš patekdama į dubenį, turi su grietine kokiu nors būdu susidraugaut, darykit, kaip išmanot. Gerai išmaišom.
Sudedam miltus. Tikslas – paversti tešlą vientisa. Galima mikseriu, galima šluotele arba šaukštu. Išmaišom šokoladą. Dedam mėlynes ir dabar jau dirbam kruopščiai – maišom šaukštu tol, kol uogos daugmaž tolygiai tešloje pasiskirsto, bet stengiamės mėlynių nesužalot – kitaip jos negražiai nudažys tešlą (kaip ir visokie mėlyniniai jogurtai, atsiprašau, kad anksčiau neįspėjau). Nors šitai skoniui nekenkia.
Tešla užpildom 2/3 formelių tūrio. Kepam apie 20-25 minutes. Skanūs visokiom formom ir visokios temperatūros.
***
Ne, trupinių kepurė šitų keksiukų nykimo greičiui įtakos neturi – viens-du ir nebėr. Bet jeigu kartais „mes važiuosim į gamtą“ virstų „velniop tą lietuvišką orą“ ir nebereikėtų sukt galvos dėl maisto transportabilumo... Ir jeigu pamenat, kaip bambėjau dėl per ilgų pavadinimų, tai trumpam pamirškit, ok?
Bananiniai keksiukai su šokoladu ir cinamoniniais trupiniais
12-ai keksiukų/nedideliam keksui reiks:
2 nemažų gerai sunokusių bananų
kiaušinio
60 ml aliejaus
2 šaukštų pieno
50 g pieniško šokolado
125 g miltų
125 g cukraus
šaukštelio kepimo miltelių
0,5 šaukštelio vanilinio cukraus
žiupsnelio druskos
Trupiniams:
50 g miltų
50 g rudo cukraus
šaukštelis cinamono
30 g šalto sviesto
Procesas:
Orkaitė – 175. Pasiruošiam formeles. Patogiausia – iškirpti iš kepimo popieriaus kvadratėlius, maždaug 12x12 cm. Tokiais formos įdubas išklojus kur kas patogiau trupinius barstyti – aukšti popieriaus borteliai neleis jiems nubyrėt, kur nereikia.
Susmulkinam šokoladą (nebūtinai pienišką; jei spintelėj jokio rasti nepavyko, galima ir visai nedėt) ir sumaišom su miltais, kepimo milteliais, cukrum, vaniliniu cukrum bei druska.
Kitam dubeny šakute sutrinam bananus. Nieko tokio, jei tyrelė nėra visiškai vientisa, o vienur kitur koks banano gabalėlis sveikas liko. Įmušam kiaušinį, supilam aliejų ir pieną. Išmaišom.
Skystąją masę pilam į miltus (arba atvirkščiai) ir paverčiam vieniu. Čia vėl reikėtų vengti permaišymo. Padalijam tešlą keksiukų formelėms – beveik pilnos turėtų būt.
Trupiniams sumaišom sausus produktus ir įpjautom šaltą sviestą. Trinam tarp pirštų tol, kol gaunam trupinius. Turėtų būti panašu į drėgną smėlį. Užtrukama gal net kokias tris minutes. Apibarstom keksiukų viršų. Dosniai.
Kepam 20-25 minutes. Kol trupiniai įgaus šviesiai rudą spalvą. Kaip nuotraukoj. Neskubam ragaut – bananiniai kepiniai valgomi tik visiškai ataušę, kitaip gali smarkiai nuvilt. Kantrybė, girdėjau kalbant, visai neblogas reikalas. Skanaus.
Gero oro!
Inga
