Aišku, blaivas lyg ir žmogus. Bet taip blaivas dažnai buvo, kad pragėrė du darbus turėtus gan neblogus (na, aišku, neuždirbdavo milijonų). Kartu bandėm gyvent, nelabai kas išėjo. Pykomės, skyrėmės milijoną kartų. Bet ateina laikas, ir vėl viskas nuo pradžių. Nesugebu atsiduoti mokslams, turiu planų, bet nesugebu jų imtis ir įvykdyti. Turiu pareigų, kurių neatlieku taip, kaip galėčiau. Nėra dienos, kai sau neprižadėčiau nuo rytojaus viską daryti kitaip. Visa tai baigiasi gulėjimu lovoj ir žmonių vengimu. Savęs nekentimu, menkinimu, ašarų liejimu.
Kodėl taip yra? Čia valios trūkumas? Ar čia gal jau galiu pripažinti, kad aš tik į kasininkes tetinku? Ar tiesiog man reikia pripažinti, kad tai rimta problema ir kreiptis į specialistus (sykį jau gėriau antidepresantus). Kažkas turi keistis, nes siūlas tuoj trūks.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP SUTVIRTINTI KANTRYBĖS SIŪLĄ
Jūs baigiate savo laišką nuogąstavimu, kad kažkas turi keistis jūsų gyvenime, o nesikeičia. Ir jūsų kantrybės siūlas gali trūkti. Manau, kad būtent kantrybės siūlas, nes jums aiškiai įgriso nuolat sau kažką žadėti ir tų pažadų nevykdyti. Kartais žmonės vadina tai valios trūkumu, o kartais - negalėjimu sustatyti prioritetus: kokie siekiai yra pirmaeiliai, kokie gali dar palaukti.
Šis dalykas labai naudingas, nes jūsų amžiaus žmonės dažniausiai turi daug įvairiausių pagundų, daug naujai iškylančių tikslų - ir jų tiek daug, kad visiems jiems įvykdyti tuo pat metu reikėtų turėti neribotą laiką ir neeilinę energiją. O dar - ne taip dažnai pasitaikančią drąsą atsižadėti vieno dalyko vardan kito. Taigi, natūralu, kad jūs negalite įvykdyti visų savo planų. O kad įvykdytumėte bent dalį, reikia valios: pozityvaus tikslo ir jėgų, ūpo bei nuovokos, kaip jį pasiekti.
Tačiau tam, kad sukauptumėme valią ir kad atsirinktumėte svarbesnius ir mažiau vertingus dalykus, mums dar reikia tikėjimo. Mes turime tikėti savimi, aplinkiniais, artimu žmogumi, pasauliu ir Visatos prasmingumu. Kartais tą tikėjimą temdo agresija. Taip, manau, kad jūs jaučiate daug agresyvių impulsų, nors ir ne visuomet sąmoningai juos suvokiate.
Jūsų laiškas persmelktas šios agresijos - ji nukreipta, kaip dažnai atsitinka, ne tik prieš kitus žmones (tarkime, tai jūsų draugas), bet ir prieš jus pačią. Jūs žinote, kad turite proto, kad specialybė jūsų gera, kad ir draugas būdamas blaivus yra „lyg ir žmogus“. Iš kur gi jūsų agresija?
Jūs žinote, kad jūsų gyvenime yra daug gerų dalykų. Tik visą šį žinojimą persmelkia viena idėja: turėtų būti geriau. Pasiklausius jūsų iš šono atrodo, jog jūs nuolat save kaltinate. Jūs mokotės, bet „nesugebate mokslams atsiduoti“. Jūs padarote darbus, tačiau „turėtumėte juos padaryti geriau“. Jūs turite draugą, bet „jis girtuoklis“. Jūs taikotės su draugu, bet „milijoną kartų skiriatės“.
Tarsi visus jūsų nuopelnus, visas viltis ir svajone perbraukia ši nematoma, bet labai juntama ir agresyvi Vidinio Teisėjo ranka: ne, visa tai nieko neverta! Atpažinkite šį Vidinį Teisėją: netgi didžiausio džiaugsmo akimirkoje (draugas nebegeria, darbai pajudėjo) jūsų galvoje staiga įsijungia Teisėjo balsas: na ir kas? O kas bus toliau? Bedugnė, bedugnė , neskubėk džiaugtis,- burba jis...
Šį Vidinį Teisėją turi savyje beveik visi pasaulio žmonės. Su amžiumi jo balsą užgožia realistinis savęs įvertinimas: amžiaus viduryje nemaža dalis moterų labiau save priima, nei jaunystėje. O dvidešimtmečių tarpe nėra kur nuo jo dėtis, nes Vidinis Teisėjas tiesiog sadistiškai persekioja mus kiekviename žingsnyje: tai tu ne taip atrodai, tai nemoki bendrauti, tai nieko nepasiekei, tai ne tiek uždirbi...
Ir niekaip neišeina jam įtikti. Štai ir išeina, kad nuo geriančio vaikino gali pabėgti, o Vidinis Teisėjas verčia sugrįžti: kur jis dėsis be tavęs, ir kur tu dėsis be jo? Kartais pavyksta ir nuo savęs pabėgti - čia jau jūsų draugo variantas - smarkiai prisigeri – ir nustoji save niekinti. Bet ne - iš ryto būna pagirios ir vidinis teismas.
Na, o iš kur tas Teisėjas atsiranda ir ką su juo daryti? Šis psichologų vadinamas „superego“ tampa mūsų sielos dalimi besibaigiant darželiniam amžiui ir trumpai apibūdinamas taip: „Tu privalai būti toks ir tiktai toks, jei nukrypsi - jausies siaubingai“.
Tie žmonės, kurie jį tokį griežtą laiko arti savo likusios sielos dalies, atrodo labai rimti ir depresyvūs nuo pirmų mokyklos klasių. Kitiems pavyksta nuo jo pabėgti - pamenate, kaip beatodairiškai vaikai krykštauja ir dūksta, išėję iš pamokų? O dar kiti periodiškai išlaisvėja nuo jo (tuomet jie būna laimingi), tai vėl atsiduoda jo bausmėms (puola į depresiją). Dar kiti išvysto viduje stiprų Vidinį Advokatą. Jie tampa savęs pateisinimo meistrais - beje, kai kurie iš jų iš tiesų suaugę eina dirbti į advokatų kontoras. Taigi, visiškai atsikratyti Teisėjo neišeina, tačiau reikia surasti saugų atstumą nuo jo savo viduje.
O kaip tai padaryti? Vaistai – antidepresantai - sušvelnina ne Vidinį Teisėją, o kiek sustiprina apsaugą nuo jo. Tačiau visiškai jam atsispirti galima tik stiprinant objektyviąją jūsų sielos dalį. Ir įleidžiant jūsų sielos vidun vaikišką, spontanišką, džiaugsmingą jūsų prigimtį. Taip, visi vaikai iš prigimties tokie yra, kol nepasiduoda Vidiniam Teisėjui. Taigi - į objektyvumą ir laisvę! Vien vaistais padaryti to neįmanoma. Pažiūrėkite į draugą - jis irgi savotiškais „vaistais“ gelbėjasi, tiesa?
Vaistai reikalingi tiek, kiek jūs negalite be jų išsiversti. Jums reikalingas objektyvus stebėtojas ir padėjėjas - juo gali tapti ir kunigas, ir dvasinis mokytojas, ir viena iš jūsų draugių ar artimųjų giminaičių. Tik jie žmonės subjektyvūs, o štai psichoterapeutas - nesvarbu, psichologas ar gydytojas - objektyvesnis. Jis gali tapti laikinu jūsų „realistiškojo aš“ pavaduotoju ir neleisti jums visiškai pasiduoti Vidiniam Teisėjui. Kol neišmoksite to daryti pati.
Štai tuomet jūsų kantrybės siūlas ir sustiprės. Jūs galėsite pasinaudoti savo išlaisvinta asmenybės dalimi, sukaupti valią, padaryti reikiamus pasikeitimus gyvenime. Ir pagaliau pajusite tvirtą pagrindą po kojomis.
Sėkmės,
Olegas Lapinas
