Augau su tėvais ir broliu vienkiemyje iki 7 metų. Mama beveik neturėjo draugų. Tėvas tik prie stikliuko susikurdavo iliuziją, kad turi draugų. Tarpusavyje tėvai daug barėsi, tėvas mušdavo mamą.
Tėvas negerbė mamos, niekino ir mane su broliu. Nors buvom pavyzdingi moksleiviai, ramūs vaikai ir turėjome šiokių tokių talentų, jis to nepastebėdavo. Nuolat bardavo mus ir kartodavo, kokie mes blogi, neatitinkantys jo idealo.
Niekada augama nė iš vieno iš tėvų negirdėjau, kad būtų paminėję mane ateityje kaip moterį, žmoną, anūkų motiną. Augau su jausmu, kad esu šioje žemėje niekam, niekam nereikalinga, kad manęs šioje žemėje niekam nereikia... Nei mano būsima profesija nebuvo įdomi...
Jaučiausi kalta, kad gimiau... Kad trukdau jiems... Jaučiau, kad esu nereikalinga ne todėl, kad kažko man trūktų, bet apskritai. Buvo jausmas, kad ir kokia tobula būčiau, vis tiek manęs nemylės. Įpratau trauktis nuo žmonių ir netrukdyti... Neieškoti pagalbos, kai sunku, užtarimo, kai kas nors skriaudžia...
Vengiu žmonių.
Į darbą eidavau, kad padaryčiau tai, ką puikiai sugebu, ir gaučiau pinigų. Su bendradarbiais palaikydavau bendravimą, tačiau artimų ryšių neužmegzdavau. Išėjus iš darbo, nutrūkdavo ir mūsų bendravimas. Nemaniau, kad kas nors manęs ilgisi.
Blogiausia, kai atsiranda konfliktinė situacija. Suprantu, kad tai neišvengiama. Tačiau įvykus konfliktui daugiau nebegaliu su žmogumi bendrauti. Be "laba diena" ir būtiniausių reikalų aptarimo daugiau visą gyvenimą nevyksta joks dialogas.
Jei susipykstu su vienu žmogumi, jaučiuosi susipykusi ir su visais jo draugais, tiksliau, man kažkodėl atrodo, kad visi palaikys tik mano priešininką, o mane atstums. Su tokiomis mintimis aš pati nejučia pasitraukiu ir nebepalaikau bendravimo su priešininko draugais, bičiuliais ir bendraminčiais, o gal su visais, kuriuos tokiais laikau.
Taip esu nuolatos vieniša... Susipykusi su anyta, netekau ir vyro, visų jų giminių bei draugų.
Nežinau, kur man eiti šiame gyvenime, ar kur įlįsti ir saugiai, ramiai sulaukti mirties... Man labai skaudu, kad esu tokia nevisuomeniška, prasta kolektyvo narė. Manęs nenori priimt į darbą...
Su vyrais lengviau sekasi bendrauti, su jais jaučiuosi laisviau. Moterų kolektyve man labai sunku.
Svarbu tai, kad iš pradžių, kol neilgai mane pažįsta, žmonės mane gerai priima, kartais ir susižavėję būna, Bendravimo įgūdžių turiu, sugebu kitus suprasti, sugebu palaikyti pokalbius. Tik vėliau, kai aš neparodau deramo prieraišumo, lojalumo, šilumos, kurie turėtų atsirasti ilgiau bendraujant, į mane pradeda žiūrėti kreivai...
Tapau pikta ir nusivylusi gyvenimu.
Turbūt mano klausimas sudėtingas... Prašau, patarkite, kaip man pasikeisti... Kaip pakeisti savo jausmus...
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAI NEIŠEINA BENDRAUTI
Jūsų savijauta apibūdinama žodžiais „pikta ir nusivylusi gyvenimu“. O jūsų įprastinė pasaulėjauta- „esu nereikalinga ne todėl, kad kažko man trūktų, bet apskritai. Buvo jausmas, kad ir kokia tobula būčiau, vis tiek manęs nemylės. Įpratau trauktis nuo žmonių ir netrukdyti“.
Kuo paaiškinti tokią savijautą? Kyla didelė pagunda apkaltinti jūsų tėvus, kurie nemokėjo pastebėti jūsų vertės ir jus nuvertindavo. Tačiau kaltindami tėvus mes ne kiek pageriname savivertės, o tiesiog išliejame pagiežą. Todėl jumis dėtas aš palikčiau tėvus ramybėje ir pažiūrėčiau, kas verčia jus taip jaustis šiandien.
Jūs teisi, sakydama, kad turite bendravimo įgūdžių, nes tai matosi iš jūsų kalbėjimo stiliaus. Akivaizdu, kad esate kultūringa moteris ir ne veltui gerai mokėtės mokykloje. Panašu, kad jūs esate jautrios savimeilės žmogus, kadangi ilgam ir iš pirmo karto sureaguojate į tuos, kurie jus užgauna. Sugebate suprasti žmones, ir man atrodo, mokate jų neužgauti - nes iš savęs žinote, kaip tai žeidžia. Taigi palyginti jūsų reakciją galima su sraigės, kuri labai atsargiai iškiša savo „ūselius“ lauk ir labai staigiai patraukia juos vidun pajutusi menkiausią pavojų.
Koks būdavo tas pavojus vaikystėje - nesunku suprasti. Jūs jautėtės nesaugi, nes šeimoje būdavo smurto, o be to, jautėte, jog nesate tokia, kokia patiktumėt savo tėčiui. Tokiais atvejais mes tampame atsargūs ir ginamės nuo galimų nusivylimų, apribodami bendravimą. Bet tai buvo tuomet, vaikystėje. O kas yra šiandien?
Man atrodo, štai kas: įprotis užsidaryti ir gintis nuo bendravimo, o taip pat įprotis jaustis nepilnaverte, tapę aistra. Taip, nenustebkite. Dažniausiai aistromis mes vadiname tai, kas neša malonumą. Tačiau ir jutimasis nelaimingu gali būti aistra.
Tokiu atveju mes nuolat ilgimės, kad vieną dieną turėsime tai, ką pavydžiai pastebime kituose. Jūsų atveju tai tikriausiai yra sugebėjimas bendrauti, optimizmas, populiarumas. Vargu ar jūs pavydite žmonėms profesinių įgūdžių, stropumo, susivaldymo - jūs visa tai turite ir pati.
O štai komunikabilumas jūsų problematiškas, todėl greičiausiai jūs nelabai jaukiai jaučiatės su žmonėmis, kurie bando jus įtraukti į linksmą šurmulį. Juk nesijaučiate jiems lygi ir neleidžiate sau priimti, kad esate to verta pati. Jūs pabūnate ir... pasitraukiate. O po to graužiatės, nes manote, jog gadinate savo reputaciją. Ir šitas graužimasis irgi tapo aistra: pergyventi savo kitoniškumą, nesugebėjimą, prastą reputaciją.
Iš tikrųjų aš nemanau, kad jūs labai gadintumėte savo reputaciją. Jūs greičiausiai manote, jog esate kiaurai permatoma, ir kad jūsų pyktis, nusivylimas bei vienišumas visiems matomi ir žinomi?
Patikėkite, žmonės nemato didesnės dalies jūsų jausmų, o be to yra labiau susirūpinę savimi, nei jumis. Susipažindama su žmonėmis jūs tikriausiai pastebėjote, jog jie visi skirtingi. Tačiau žmonės turi bendrą savybę: jie mėgsta, kai jiems skiriamas dėmesys, ir kad juos mato, girdi, jaučia ir supranta.
Kodėl jums nepradėjus nuo to, kad taptumėte klausytoja, stebėtoja? Aistra jaustis nelaiminga ir dėl galimo atstūmimo trauktis nuo žmonių - štai jūsų kliūtis. O pradėti jaustis pilnateise žmonijos nare, o ne kokia sraige - štai jūsų tikslas.
Taigi pradėti galima nuo to, kad jūs imtumėte klausytis žmonių istorijų. Taip, nepaisant savo pykčio, nusivylimo ir atstūmimo baimės. Ignoruokite šias savybes ir šiuos jausmus. Ir tiesiog paskirkite tiems žmonėms, kuriuos sutinkate kasdien, truputį daugiau laiko. Pasižiūrėkite jiems į akis. Paklausykite jų tokių įprastinių ir banalių frazių. Ir kas iš to?
Iš pradžių jūs atrasite jums jau žinomus dalykus: žmonės nėra labai originalūs ir kalba dažniausiai gatavomis frazėmis, tarsi į jų galvas būtų įrašytos vis tos pačios programos. Beje, jūs dėl to ir vengiate bendrauti - įtariate, nujaučiate, kad tai, ką žmonės gali jums pasakyti - jau jums žinoma, jau jums pažįstama, ir pažįstama iš labai skausmingos pusės.
Kai jūsų tėvai sakydavo jums skaudžius dalykus, kai nesakydavo to, ko jūs tikėjotės - jūs išmokote, kad netgi artimi žmonės iš tikrųjų yra nepatikimi gyvenimo palydovai. Nepatikimi būtent todėl, kad daro ir kalba tą patį.
Jei jūs patikėtumėt, kad tėtis iš tikrųjų gali nustoti gerti, mama iš tikrųjų nustos nuo jo kentėti, ir jūs su broliu iš tikrųjų tapsite mylimi vaikai - jūs nebetikėtumėt pasikartojimais. Jūs įgautumėt viltį, o vėliau ir tikėjimą, kad žmonės keičiasi. Kad štai vieną dieną tėtis ateis namo blaivus ir pasakys: dukrele, aš tave myliu. Kad mama vieną dieną nusišypsos ir pasakys: o aš irgi. Ir senos programos išnyks!
Beje, nemaža dalis man pažįstamų žmonių sako tai, ką dabar pagalvojote jūs - tai utopija, žmonės nesikeičia, nieko nepakeisi - viskas tas pats. Iš tikrųjų, žmonės tarsi užprogramuoti: vieni vykdo „Alkoholiko“ programą, kiti - „Aukų“, treti - „Gelbėtojų ir Padėjėjų“ programas. Na ir kas - o kas slypi už tų programų?
Kas gyveno už jūsų tėčio „Alkoholiko“ širmos?
O kas gyvena už vienos - kitos jūsų bendradarbės akių, makiažo, šypsenos, išmoktų frazių?
Ir kas gyvena jūsų širdyje už tokių gerai jums pažįstamų „kaukių - vaidmenų“: „Atstumtas Vaikas“; „Nekomunikabili“; „Balta varna“; „Pikčiurna“, „Baisundra“ ir t.t. ir pan.?
Ten gyvena Siela. Tokiame pavidale, kokiame gyvena debesys: šis pavidalas visuomet keičiasi, debesys tai tirštėja, tai sklaidosi, tačiau po truputį juda pavėjui - taip ir mūsų sielos po truputį juda. Ten, kur veda mūsų sielas mūsų ketinimai, siekiai ir troškimai.
Tik troškimai gali būti paviršiniai, susiję su aistromis (noriu bendradarbio meilės; noriu papasakoti anekdotą, kad visi juoktųsi; noriu turėti stiprų balsą ir įžūlumą). O gali būti troškimai gilesni – tik aš negaliu jums taip gražiai išvardyti juos stulpeliu. Juk jie yra slaptoji jūsų sielos dalis. Ir žmogui būtina juos atrasti savyje, kad susivoktų, dėl ko jį „vėjas“ gena į vieną ar į kitą pusę. Juk žmogus- sąmoninga būtybė, ir jis nesitenkina tiesiog tuo, kad juda. Jis nori žinoti, kur ir kodėl.
Todėl antra jūsų užduotis - domėtis ne tik kitais, bet ir savimi. Jūs galite pradėti testuoti savo charakterio bruožus, galite lankytis psichoterapinėje ar tiesiog bendravimo grupėje, galite skaityti knygas, skirtas saviugdai ir savęs pažinimui. Jūs galite tiesiog žiūrėti sau į akis veidrodyje. Bet tai - banalūs, įprasti dalykai. O nebanalus patarimas jums būtų štai toks.
Išeikite kokią nors laisvą valandą į pavasarinę gamtą. Ir paklauskite mintyse taip, lyg klaustumėte kažko, gyvenančio jūsų viduje: Kas tu esi? O po to imkite žiūrėti aplinkui. Taip, tiesiog eikite ir žiūrėkite į viską, pro ką praeinate. Ir štai kažkas patrauks jūsų akį.
Kodėl ir kas patrauks, jūs iš anksto nežinosite. Prieikite arčiau ir jei įmanoma, palieskite tai, ką pamatysite. O po to grįžkite namo ir prisiminkite. Tai ir bus atsakymas. Ir kas įdomiausia - jam gauti nereikia turėti jokių bendravimo įgūdžių. Reikia tik pamatyti. Nes tuo momentu tai, ką jūs pamatysite, pamatys jus.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
