Dėl kaltės mečiau ir gerti, eksperimentuoti su narkotinėmis medžiagomis. Nurašiau tai paauglystei, pakako su kaupu. Dabar tiesiog sėdžiu namie.
Už lango nuostabus oras, o aš nekenčiu kur nors eiti. Nemėgstu žmonių susibūrimo vietų. Jei loterijoje laimėčiau kelionę, bilietą į koncertą ar pan. – nesidžiaugčiau. Vienintelė veikla, kuri mane nukelia užmarštin – nusipirkti nesveiko maisto ir pasinerti į kokį nors kvailą filmą.
Nors ir išsimiegu (kartais išgėrus vaistų), vis tiek nesijaučiu pailsėjusi. Nenoriu keltis, nors ir laukia krūvos darbų. Pastaruoju metu vėl galvoje ėmė suktis mintys apie savižudybę. Turiu vaikiną, tačiau mus skiria atstumas. Santykiai tvirti, tačiau dažnai baiminuosi, kad jis mane paliks. Nors, atrodo, jam nesvarbu, kiek kilogramų sveriu ar kiek spuogų ant mano veido, nesijaučiu gerai. Tačiau pastangų kažką keisti nededu. Nežinau, kodėl. Tarsi tai būtų stipri negatyvi jėga prieš save pačią.
Niekada gyvenime nesijaučiau laiminga. Labai smarkiai save nuvertinu. Nekenčiu savęs kaip asmenybės. Niekas manęs nedomina, neturiu hobio. Depresija? O gal tiesiog blogas auklėjimas ir tinginystė? Turbūt. O ką daryti? Geriu naujos kartos antidepresantus. Lankiausi pas psichoanalitiką, tačiau tai reikalauja daugybės pinigų. Tuo labiau ir netikiu, kad tai gali padėti išbristi.
Atrodo, kad esu tokia sena... Lyg su kiekviena diena senstu, bukėju, storėju. Žinau, kad ir taip esu neįdomi – nieko nuostabaus, niekuo nesidomiu, nieko neveikiu.
Bet ką daryti? Pavargau.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP ATLAIKYTI SAVE PAČIĄ?
Nemanau, kad mano atsakymas labai smarkiai pakeistų jūsų būseną - užteko jums visokių patarėjų. Tiesiog pridėsiu į jūsų surastų patarimų, pažiūrų ir terapijos rūšių kolekciją keletą savų.
Pirmas atsakymas filosofinis. Visi mes gyviai, visi mes egzistuojame. Sunku pasakyti, kodėl egzistuojant reikia jaustis laimingu. Vargu ar paukščiai, žuvys ir keturkojai jaučiasi laimingi. Kažin ar išvis kaip nors jaučiasi grybai, dumbliai ar mikroorganizmai.
Jaustis laimingu nėra natūrali būsena. Natūrali būsena - jaustis gyvu, jausti, kad esi, t.y. jausti savo egzistenciją. Tačiau kodėl ji turi jaustis kaip palaima? Kas čia pasakė, kad gyvenimas turi praeiti kaip nuolatinis apsvaigimas nuo opijaus ir kokaino? Jūs jau perėjote per tai, nes, matyt, jau tuomet pradėjote jausti gyvenimo džiaugsmo stygių. Dabar narkotikų nėra, ir jums tenka susikurti kitokius, ne išorinius, o vidinius mechanizmus, padedančius atlaikyti gyvenimą. Ar jis gali jums būti palaimingas?
Gyvoji gamta nesiekia nuolatinės palaimos, ji tiesiog jaučia egzistenciją, tiesiog yra, ir tik žmonėms, aukštesniesiems gyvūnams (o gal dar ir kambariniams augalams, nors tai ir neįrodyta ) duota gyventi ypatingą - emocinį gyvenimą. Tai yra, reaguoti į savo buvimą, vertinti jį ne tik protu, ne tik judesiais ir fiziologija, bet ir emociniais atspalviais: įdomu, užveda, traukia - neįdomu, slopina, atstumia - nuobodu, nyku, tas pats...
Taip, tiek gyviai dar jaučia. Tačiau žmogus dar save reflektuoja, taigi jam dar sunkiau. Jūsų aprašyta būsena – tai anaiptol ne jausmų stygius, ir ne tiek jausmai, kiek labai skausmingas savo būsenos įvertinimas: nepakankamai prasminga, ne per daug gyva, valgau nesveikai, į komplimentus nereaguoju- viskas NE TAIP, KAIP TURĖTŲ BŪTI.
Ir šis sugebėjimas - vertinti ir nuvertinus nekęsti savęs - jau yra žmogiškas. Tarsi neužtektų žmogui tiesiog judėti, maitintis, gintis ir daugintis. Ne, reikia dar vertinti savo judėjimą, rašyti pažymius savo mitybai bei savisaugai, nustatinėti reitingus savo šansams pasidauginti... O gal tai ir yra Senajame Testamente minima istorija apie tai, kaip Aukščiausias nubaudė pirmuosius žmones už pažinimą? Kol nežinojo jie, kokie yra - gyveno Rojuje, o kai pažino - prašome į Žemę. Į vietą, kur tu pats save nuteisi už tai, kad gyveni ne taip, kaip galėtumei!
Antras atsakymas yra psichologinis ir išplaukia iš pirmo. Jeigu jūs jaučiatės „sena, storėjanti ir bukėjanti”, kas tai, jei ne paaštrintas LAIKO JAUSMAS ? Atspindėdama save, jūs gyvenate ne tiek erdvėje, kiek laike. Užtat ten, kur vienas ar kitas jūsų bendraamžis tiesiog linksmai mėgaujasi dabartimi ( ir atrodo jums labai laimingas), jūs tiesiog jaučiate laiko tėkmę! Jūs taip gerai jaučiate laiką, kad negalite prisiversti sustoti ir pasakyti: štai ji- akimirka žavinga! Nes jums ši akimirka - tai tik momentinis, beveik nepastebimas perėjimas iš tos akimirkos, kur buvo, į tą, kur bus.
Kaip čia pradėjus džiaugtis? Jums dar dešimt, o viduje jau - dvidešimt, jums dvidešimt, o viduje jau trisdešimt - ir taip toliau. Jūs gyvenate laiko tėkmėje. Todėl negalite pamiršti, kad vasara - tai rudens pradžia, kad filmo pradžia - tai judėjimas link filmo pabaigos, kad gimimas - tai judėjimas link mirties. Jūsų pasaulėžiūra yra nukreipta į tai, kas bus, o jei tame, kas bus, jums ryškiausiai švyti nykimo, mirties, finalo šešėliai - kaip jums gali išeiti jausti optimizmą?
Kodėl kiti apie tai negalvoja? Todėl, kad jūsų žvilgsnis - tai vienas iš daugelio žvilgsnių, tik vieni žmonės savo žvilgsniu aprėpia gimimą, kiti - tęsinį, treti - nykimą. Iš visų šių mažų požiūrių susideda didelė žmonijos sąmonė - su šešiais milijardais porų akių, kurios pastebi vis kitokią Visatos aspektą. Ir kiekvienos akys pamato ją vis kitaip, todėl tik kartu sudėjus gaunasi tai, ką mes vadiname Žmonijos Sąmonė. Ji nuolat kuriasi, nuolat keičiasi. Jai svarbi kiekviena siela.
Jums atrodo, kad jūsų buvimas ar nebuvimas praeina nepastebimai? Patiktų jums tai, ar ne, žmonės kaip vientisas organizmas jaučia ir jus, ir jūsų sielą bei jūsų gyvybės alsavimą, todėl kiekvienas žmogus, bandantis trauktis iš gyvenimo, sukelia aplinkiniams didelį skausmą ir protestą – tai nenatūralus, žiaurus ir aplinkinius išduodantis žingsnis, savotiškas dezertyravimas iš šios Sąmonės kūrimo.
Tik tuomet, žvelgdama į ateitį jūs atrandate, jog finalai niekad nebūna finaliniai. Kad kiekvienas finalas - tai kažkokio tęsinio pradžia. Kad nepaisant to, kad jūsų proseneliai jau mirę, jie paliko jus, savo palikuonę, ir galbūt jums skirta palikti savuosius palikuonius, ir kad kiekvienas toks palikuonis - nesvarbu, gražus jis ar bjaurus, protingas, ar silpnaprotis - tai mažas sąmonės lašelis, atspindintis Visatą, kaip po lietaus kiekvienoje baloje ir kiekviename rasos lašelyje atsispindi mėlynas dangus. Pastebėkite - atsispindi kiekviename. Net ir turint omenyje, kad lašeliai išgaruoja. Jie nežiba amžinai. Tėkmė yra tėkmė.
Beje, iš čia ir kyla mažos gudrybės. Jūs tikriausiai žinote, kad idėja apie nenuilstamą tėkmę pagimdė tokią gerai išvystytą sistemą kaip budizmas. Tačiau budistai, nors ir suvokia visko, kas vyksta, iliuzoriškumą, kažkaip sugeba išlikti džiaugsmingais, o Buda net savo mūriniuose atvaizduose kažkodėl šypsosi... Ką jis tokio suvokė?
O suvokė jis tą patį, kaip ir jūs - gyvenimas pilnas beprasmybių ir kančios. Tačiau jame, šiame optimistiškai nenuteikiančiame gyvenime, pasirodo, galima rasti tokį gyvenimo kelią, kuris veda į sielos ramybę ir džiaugsmą! Šis kelias eina ne tik per pažinimą, bet ir per užuojautą bei meilę. Kaip tai padarė Buda, jūs galite pasiskaityti daugelyje šaltinių, ir nebūtinai filosofinių, tarkime, lietuvių kalba išėjusioje Thich Nhat Hanh‘o knygoje „Senasis baltųjų debesų kelias“.
Tai padarė Buda. Na, o kaip tai padarysite jūs – aš nežinau. Vargu ar jums verta tiesiog kartoti tai, ko jūs išmokote iš psichoanalizės ar filosofų. Nežinau, ar verta kartoti eksperimentus su sąmonės būsenomis – juk galų gale visa tai turi turėti prasmę. Tik niekas iš mūsų iš anksto tos prasmės nežino, ir turi ją surasti. Aš štai ką manau: prasmė ši tokia daugiabriaunė, kad atrasti ją galima tik kartu - su tais, kurie buvo, su tais, kurie jus supa šiandien ir su tais, kurie dar tik bus.
Todėl linkiu jums prisiminti kartas nuo karto: visa tai kažkam reikalinga. Kažkam, kas daugiau už mus. Iki.
Olegas Lapinas
***************************************************************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
