Dėl vedybų… Jiems pirma reikia susikurti materialinę bazę, o tik po to kurti šeimą. Išoriškai šie žmonės gan malonūs, nors šaltoki: geras kostiumas, mažas mobilus telefonas, naujas automobilis. Viskas blizga truputį nerealiu metaliniu atspalviu. Darbo stilius – nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Pramogos – tenisas arba trumpalaikis povandeninis ar kalnų sportas (egzotiškuose kraštuose, Alpėse, kur vykstama katrą per metus). Jupės moterys laiką leidžia panašiai, tik jos mieliau lanko aerobiką ir treniruoklių sales.
Iš kai kurių požymių galima suprasti, kad jupių gyvenimas nėra šiaip sau gyvenimas. Panašu, kad jiems svarbu gyventi geriau už kitus. Vadinasi, pagrindiniu motyvu tampa prestižas.
Orientacijos į prestižą galima rasti ne tik gyvenime, bet ir bet kuriame jaunimui, vyrams ar moterims skirtame spalvotame žurnale. Juk populiariuose žurnaluose rašoma ne apie tuos žmones, kurie tiesiog palaiko savo gyvybinius procesus. Ir ne apie kūrybą, nes kuriantis žmogus nespėja skaityti žurnalų. Juose dažniausiai pateikiami būtent prestižiški idealai. „Svajonių jaunikis“, „jie susipažino Venecijoje“, „tu to verta“, „rinkis tai, kas geriausia“, „jos džinsai kainuoja 400 Lt“.
Tiesiai nesakoma, bet pati maniera, tai, kas pasakoma tarp eilučių, leidžia suprasti paprastą tiesą: svarbiausia gyvenime – užsidirbti kuo daugiau „babkių“ ir įsigyti tai, ko kiti pavydės. Mergina ar vaikinas, vartantis populiarų žurnalą, be abejo, supranta tokio gyvenimo piniginę vertę – kaina reiškiama solidžiomis sumomis. O kokia šių idealų psichologinė kaina?
Prestižo trauka ir vertė
Žmogų ką nors veikti verčia motyvai – mūsų vidiniai varomieji mechanizmai, kylantys iš poreikių. Kad ir kaip būtų keista, žmogus negali gyventi be poreikių ir motyvų, bet ne visada juos suvokia. Tačiau jis lengvai įsivaizduoja ir suvokia tikslus: „noriu atsigerti vandens“ (bet ne „mane apėmė troškulys“); „noriu užvalgyti mėsos“ (bet ne „mano organizme sumažėjo baltymų kiekis“). Mūsų psichika tokia, kad aiškiau suvokiame ne patį poreikį, o tikslą jam patenkinti. Šių tikslų yra daugybė, taigi veikiausiai egzistuoja milijonai motyvų. Apibendrinkime ir labai paprastai suskirstykime visus motyvus į tris rūšis: gyvybės palaikymas, kūryba ir prestižas.
Su gyvybiniais procesais lyg ir viskas aišku: išalkus norisi pavalgyti, suplyšus batams – nusipirkti naujus. Kai lyja, norisi rasti pastogę, o kilus geismui – mylėtis. Paprasto gyvenimo šalininkai sako, kad žmogui reikia nedaug: turėti stogą virš galvos, duonos kąsnį ir mylimą žmogų šalia… Atkreipkime dėmesį, kad šiuo atveju tikslai yra gana realūs ir konkretūs: garuojantis maisto puodas, patogūs ir patvarūs batai, sandarus stogas, patrauklus kitos lyties žmogus. Gavai tai, ko nori – poreikis patenkintas ir sieloje tampa ramu ir gera.
Gyvybės palaikymo motyvo požymis: pasiekus tikslą jauti malonumą ir motyvas tarsi dingsta.
Kūrybiniai motyvai gal ir mažiau, bet pakankamai aiškūs: dailininkas pieš ant bet kokio paviršiaus, kad ir ant urvo uolos sienų; rašytojas, uždarytas be plunksnos kalėjime, rašys savo krauju; mažas vaikas smėlio dėžėje labai natūraliai ir nepailsdamas visą dieną kepa smėlio pyragėlius ir stato pilis.
Kūrybinis motyvas įdomus tuo, kad dažniausiai jo tikslas iš pradžių egzistuoja tik kūrėjo vaizduotėje. Iš tikrųjų Monos Lizos nebuvo tol, kol Leonardas ją sukūrė. Nebuvo tos smėlio pilies Palangoje, kol jūs jos nebuvote pastatę. Kūrybą lydi ne tik malonumas, bet ir dvasinis pakilimas – įkvėpimas. Be to, kūryba neišsenkama. Ką nors sukūrus, netrukus atsiranda ilgesys kurti ką nors nauja.
Kūrybiniai motyvai nedingsta pasiekus tikslą.
O štai dėl prestižo nelabai aišku. Tikslas lyg ir konkretus: įstoti ne bet kur, o būtent į Teisės fakultetą (arba verslo vadybą). Gyvent ne bet kur, o nuosavame name priemiestyje. Ir ne bet kokiame, o su baseinu. Atostogauti ne bet kur, o Kanarų salose. Važinėti ne bet kuo, o nauju „Renault laguna“ arba „Mercedes 300“. Kalbėtis ne bet kokiu, o labai mažu mobiliu telefonu ir dar su spalvotu ekranu. O tai reiškia – naudotis ne tuo, kas šiuo metu prieinama kiekvienam, o tik tuo, kas padės jaustis savotišku lyderiu. Ir ką gi? Pasiekus šį tikslą juntamas ne šiaip vidinis pasitenkinimas. Malonumo pajausti nespėjama. Nes žvilgsnis, labai nerimastingas ir pavydus, nukrypsta į kitus.
Ar tik kolega, kaimynas ar draugas neturi ko nors dar prestižiškesnio? Kokia ta jo vaizdo kamera? Kokiu automobiliu jis važinėja? Koks jo kompiuterio procesorius?
Technologijos tobulėja, todėl suvaikyti prestižinius tikslus darosi vis sunkiau. Vaizdo kameros ir telefonai vis mažėja, automobiliai vis apvalėja. O apie kompiuterio procesorius nė kalbėti neverta – jų greičiai dvigubėja kone kasmet. Įdomus dalykas: jei žmogus nežinotų, kokių šią savaitę atsirado naujų mašinų, kompiuterių, telefonų ir vaizdo kamerų, visai tikėtina, kad jis tenkintųsi senaisiais. Keisti juos naujais nėra būtinybės, išskyrus tą nepatogumą, kad „dabar tuo niekas nesinaudoja“. O ši frazė – rimtas signalas, kad nebesi lyderis.
Peršasi išvada, kad tikrąją šio nerimo prasmę apibūdina formulė: „nesusiliek su paprastais mirtingaisiais“. Jei būsi kitoks negu visi, priartėsi prie išrinktųjų, prie dievų pasaulio. Tuomet išvengsi visų žmonių likimo: vienatvės ir mirties… Jūs tuo tikite?
Prestižo motyvai nuolat palaikomi pavydžiu palyginimu ir nerimu, kad tampi toks kaip visi.
Daugelis žmonių paklaustų: na, ir kas čia blogo? Priešingai, su noru būti išskirtiniam atsiranda ir gerų dalykų. Na, tarkime, noras užsidirbti, o drauge ir galimybė leisti pinigus. Kuo daugiau uždirbi, tuo daugiau gali sau leisti prestižiškų ir, sutikite, kokybiškesnių dalykų. Ir ekonomikai nuo to geriau. Paklausa spartina gamybą ir naujas technologijas. Nesiginčykime. Tik atkreipkime dėmesį, kad pavydas yra nemalonus, o nerimas – nelabai sveikas dalykas. Ypač jei jis – ne visai tavo, o sklinda iš žmonių, kurie iš tavęs kažko laukia.
Prestižas ne savo noru
Tipiška pacientė yra tokia: neseniai įstojo į teisės fakultetą; norėjo mokytis dailės, bet tėvai atvirai ar užuominomis leido suprasti, kad menininko gyvenimas yra varganas – skurdas, narkomanija ir apskritai „nerimta“. Teisei ar verslui ji jokios simpatijos nejaučia. Tačiau tėvų nuvilti niekaip nesiryžta, nes jaučiasi nuo jų priklausoma ir jiems atsakinga. Kodėl? Todėl, kad prestižinis ar materialinis tėvų gyvenimas nelabai nusisekė. Jie dirbo pardavėjais ar vairuotojais, kentė nepriteklius. Dabar pacientė jaučiasi įsipareigojusi įsigyti prestižinę profesiją ir gauti didelį atlyginimą. Jei ji ir mėgintų nedrąsiai pasipriešinti ir išsirinkti patinkamą darbą, kaina būtų per didelė – kaltės tėvams jausmas.
Seksualinis šių pacienčių gyvenimas gana paprastas – t. y. jokio. Kai kurios merginos ilgai lieka nekaltos. Vyrai tenkinasi masturbacija. Laisvalaikio leidimas elementarus – jo nėra. Pagrindinis užsiėmimas nuspėjamas – mokytis, o gavus diplomą – dirbti. Taip prasideda jupio kelias.
Kokios šių pacientų problemos? Jos yra trejopos ir tarpusavyje susijusios: neurozė, narcisizmas, perfekcionizmas.
Problemos ir patarimai
Neurozės požymis – nesuprantamas nerimas. Jis gali būti ūmus arba lėtinis, susijęs su konkrečia situacija arba nesusijęs. Kartais prestižo siekiantis žmogus paniškai bijo egzamino, o kartais – aplinkinių dėmesio. Jis neretai bijo pralaimėti, nesusivaldyti ar nesuvaldyti situacijos. Nerimas ir baimė neurozės atveju lemia kūno sutrikimus, trikdo miegą, blogina nuotaiką, izoliuoja nuo žmonių. O prie tos izoliacijos dar prisideda… narcisizmas.
Narcisizmo požymis – savojo išskirtinumo, svarbumo, visagalybės, absoliučios kompetencijos jausmas ir polinkis menkinti kitus. Narcisizmo problemos – vidinė tuštuma, vienatvė, padidėjęs jautrumas galimiems įžeidimams – kyla iš nuolatinės baimės būti sumenkintam ir pažemintam.
Narcizo nuolatinis baubas – pasąmoningas savo menkumo, gyvenimo beprasmiškumo suvokimas. Kad jo išvengtų, narcizas turi įtikėti, kad yra dievas. O kad tuo tikėti netrukdytų aplinkiniai juos pačius reikia sumenkinti. O aplinkiniai? Kai kuriems iš jų narcizas – idealas, gyvas žiburys. Jis – tobulas. Jis – perfect. Į jį reikia lygiuotis.
Perfekcionizmas – tai stiprus siekimas būti tobulam. Narcizas jau tiki, kad toks yra, o perfekcionistas to tik siekia. Perfekcionizmas neleidžia tenkintis pasiektais rezultatais. Nenuostabu: kaip galima jaustis maloniai, kai tavo gyvenimas – nuolatinis savo ir aplinkos tikrinimas ir tobulinimas? Mažytė dėmelė ant mašinos šono, nedidelė kruopelytė ant kilimo, nepakankamai prestižiškas diplomas, vienas žilas plaukas – visa tai į perfekcionizmą linkusiam žmogui neleidžia ramiai miegoti, kelia nerimą ir pyktį. Pyksta jis ir ant aplinkinių. Juk jie nebūtinai yra tokie pat perfekcionistai. Gal jie tiesiog normalūs žmonės, ne tokie reiklūs sau ir aplinkai? Ką jie galėtų patarti?
Galbūt geriausiai yra pasakęs Lao Dze: „Negalima visą laiką stovėti ant pirštų galiukų“.
Kitokių patarimų gal nė nereikia. Tiesiog tenka ne kartą patirti nerimą, ne kartą susidurti su savo trūkumais, kad pagaliau išmoktum vertinti save ir pasaulį tokius, kokie jie yra. Galbūt reikia prisiminti kitus žmones, susipažinti su jais ir nepabijoti būti tokiam kaip jie. Ir, savo nuostabai, atrasti savo sieloje paprastus žmogiškus motyvus: tenkinti gyvybinius poreikius ir kurti.
Galbūt tuomet meniškos sielos studentė paliks Teisės fakultetą, o į kulinariją linkęs vaikinas mes verslo administravimą. Viena šoks, o kitas keps. Jie, tėvų siaubui, nežadės prestižiško darbo ir gero atlyginimo. Jie tiesiog gyvens taip, kaip jiems norisi ir kaip jie sugeba.
Ir, atleiskite, juk Europos Sąjungai reikalingi ne tik prestižo siekiantys neurotiški jupiai. Reikia visokių žmonių: ir šokėjų, ir vairuotojų, ir kirpėjų, netgi gėlininkų. Reikia kulinarų, mokytojų, gydytojų ir socialinių darbuotojų. Džiaugdamiesi gyvenimo smulkmenomis ir kurdami kažką iš pačios širdies jie suteiks džiaugsmo kitiems žmonėms. Ir pasaulyje bus kiek daugiau laimės. O kuo daugiau pasaulyje bus laimingų žmonių, tuo šilčiau ir mums bus šalia jų… Tuomet ir mirti bus nebaisu.
