Sapnai leidžia gyventi visapusiškesnį sielos gyvenimą, atsverti racionalumą, pajusti savo gyvybingumą ir įgimtą kūrybingumą.
- Kaip sapnai buvo vertinami senovėje, kaip per amžius keitėsi požiūris į juos?
Senosiose kultūrose sapnai buvo laikomi svarbia tikrovės dalimi, gal net tikresne tikrove, nes tikėta, kad per juos kalba dievai. Senoji šamanų kultūra, kuri greičiausiai gyvavo ir Lietuvoje, suvokė sapną kaip Kito pasaulio atspindį ir sapnams priskirdavo ateities numatymo galią.
Babilono rašytiniuose šaltiniuose nurodoma, kad sapnus siunčia demonai arba mirusieji, egiptiečiai tikėjo, kad sapnus siunčia dievai, norėdami perspėti žmones ar jiems patarti. Egipto gydymo dievas Sarapidas, kaip ir graikų gydymo dievas Asklepijas, siejami su sapnais, nes pats sapno iškilimas ir jo prisiminimas jau buvo laikomas išgijimo ženklu. Žymų mokslinį traktatą apie sapnus „Oneirocritica“ II mūsų eros amžiuje parašė graikas Artemidoras. Surinkęs ir ištyręs apie tris tūkstančius sapnų, jis teigė, kad sapnai būna skirtingi: vieni susiję su dabartine būsena, veikla, patirtimi, o kiti turi alegorinę, mitinę prasmę.
Artemidoras išskyrė sapnų rūšis, nurodė jų aiškinimo principus, pabrėždamas individualios sapno simbolių reikšmės galimybę. Antikos laikais keletą veikalų apie sapnus parašė ir Aristotelis, Platonas, kiti filosofai.
Vėliau dėmesys sapnams silpo ir, vystantis pasaulio pažinimui, žmogui vis didesnę svarbą įgavo racionalumas. Vis dėlto iki galo pažinti ir paaiškinti pasaulį nepavyksta iki šiol, dalis žmogaus patyrimo ir lieka iracionali. Žmogus nuolat atsiduria ties riba, išgyvena savo racionalaus proto baigtinumą nežinomybės akivaizdoje ir jam kasnakt apie tai primena sapnai.
- Anksčiau sapnus aiškino šamanai ir žyniai, dabar – psichoanalitikai. Ar jiems pavyksta įtikinti žmones, kad sapnai – ne vien, kaip jūs sakote, gerą miegą trikdančios nesąmonės, į kurias neverta kreipti dėmesio?
Nekeliame sau tikslo žmones kuo nors įtikinti, stengiamės pažinti juos ir nuoširdžiai domimės vidiniu savo klientų gyvenimu. Geriau save pažindami jie ir patys aptinka sąsajas tarp emocinio savo gyvenimo ir sapnų vaizdinių. Net per teorinius analitinės psichologijos seminarus gavę paprastą užduotį žmonės pastebi psichikos dėsningumus. Štai moteris ryte pasakoja sapnavusi audringą jūrą, o po pietų per vaizduotės pratimą nevaldomai pravirksta, tarsi ta emocinių išgyvenimų jūra jau būtų ją užliejusi.
- Kaip gimsta sapnai ir kokį vaidmenį vaidina mūsų gyvenime? Kokios svarbiausios jų funkcijos (numatyti ateitį, padėti išspręsti problemas, geriau save suprasti ir pažinti ir kt.)?
Šiuolaikiniais tyrimų metodais nustatoma, kad sapnai susiję su informacijos saugojimu ir jų vaizdiniai gimsta derinant gautą naują informaciją su anksčiau sukaupta. Psichiką organizuoja asociacijų tinklai, kurių pagrindas – emociniai kompleksai. Dar giliau už jų – bendri visai žmonijai archetipai, mokslininkų dabar vadinami šiuolaikiniais terminais, pavyzdžiui, genetiškai perduodamomis atsako strategijomis ar mentaliniais moduliais.
Sapnuojant sąmonė ilsisi, o šios pasąmonės struktūros veikia ir sąveikauja. Pastebime, kad neretai sapnų emociniai išgyvenimai kompensuoja būdraujant patiriamas emocijas, tarsi psichika savaime siektų pusiausvyros. Pavyzdžiui, sapnuodami galime patirti didelį džiaugsmą, ramybę, palaimą, kurių taip trūksta kasdienybėje. Arba, atvirkščiai, išgyvename nuslopintą pyktį, kurio nedrįstame sąmoningai pripažinti.
Sapnų veikėjai gali būti įasmeninti mūsų vidiniai kompleksai. Sakykime, persekiotojas sapne tuo atveju reikš mūsų vidinį nerimą ir įtarumą, pyktį, atspindės vidinį konfliktą ir tik retais atvejais liudys apie išorines grėsmes. Bet kokiu atveju sapnai kalba simboliais ir tiesioginę žinutę perduoda labai retai.
- Kaip suprasti sapnų kalbą, suvokti, kokią žinutę jie mums siunčia? Gal galite pateikti keletą dažniausiai pasitaikančių sapnų siužetų pavyzdžių.
Ne kartą esu citavusi šiuolaikinį automobilio vairavimo motyvą, tarp mano klientų gana dažnai pasitaiko persekiojimo, nerimo sapnų, tenka girdėti apie vandenį sapnuose, iš gyvūnų daugiausia girdžiu regint kates, šunis, paukščius, gyvates. Be konteksto pasakyti, ką vienas ar kitas simbolis reiškia, būtų beprasmiška. Juk kiekvienas nešamės visą savo gyvenimo istoriją, gyvename tokį individualų emocinį gyvenimą ir beveik kiekvienas sapno simbolis neišvengiamai su juo susijęs.
Pradėti aiškintis savo sapnus patarčiau juos užrašant: vos atsibudus reikėtų iškart užsirašyti arba įrašyti į diktofoną pagrindinius dalykus. Šitaip susiformuos įgūdis prisiminti sapnus. Vėliau atkreipti dėmesį į jausmus, kurie buvo apėmę sapne ir atsibudus.
Pasvarstyti, ką primena sapno vaizdiniai, toli nuo jų nenukrypstant, tačiau susiejant juos su šių dienų mūsų emociniais potyriais. Svarbu turėti omenyje, kad tai pirmiausia yra mūsų vidinio gyvenimo atspindys, mūsų santykių su aplinka veidrodis.
Jei sapne miršta žmonės, gal tai liudija mūsų vidinius pokyčius, o ne realius įvykius. Pasaulio pabaiga sapne kalba ne apie tikrus kataklizmus, bet apie vidinę mūsų sumaištį, amžiaus vidurio krizę, kada griūva senosios mūsų nuostatos, vertybės, o naująsias dar reikės atrasti.
- Ar galima aiškinant sapnus pasikliauti sapnininkais?
Tik iš dalies. Sapnininkai nurodo kultūrinį simbolių klodą, bet neretai yra verstiniai, tad visai netinka lietuviškai aplinkai. O štai simbolių žodynai nurodo kolektyvinį reikšmių lauką, archetipinius lygmenis. Vadinasi, trūksta asmeninių to simbolio išgyvenimų ir tik per asmenines asociacijas, per dabartinio žmogaus gyvenimo tyrimą galime suvokti labai individualią vieno ar kito vaizdinio prasmę.
Sapne bėgimas jaunam ir senam žmogui gali reikšti visai ką kita: jaunam dar reikia gerokai padirbėti, pasistengti, kad ką nors pasiektų, o senam tai gali būti pavojaus signalas, kad laikas sustoti ir apmąstyti gyvenimą. Žinoma, kolektyvinis reikšmių laukas labai vilioja, bet verčiau pasidomėti ne sapnininkais, o savo tautos mitologija ir senaisiais religiniais vaizdiniais, ritualais.
- Ar įmanoma išmokti analizuoti sapnus patiems, ar prieš tai praverstų pasimokyti iš profesionalų? Kas geriau: individuali ar grupinė analizė?
Yra žmonių, kurie savaime gerai susikalba su savo sapnais. Juos anksčiau būtų laikę žyniais. Tam reikia ne tiek daug: nustoti taikyti racionalius vertinimo kriterijus, o labiau atsipalaidavus pajausti emociją, metaforą, simbolį. Visgi daugelis tą įgūdį esame praradę ar jo neišvystę, todėl tenka mokytis. Individualiai ar grupėje – tai skonio reikalas, yra visokių žmonių. Individualus darbas leidžia geriau įsigilinti į žmogaus vidinę tikrovę, asmeninį reikšmių lauką, o grupinė analizė – pajausti bendrumus su kitais, patirti kolektyvinės pasąmonės veikimą.
- Ar yra pavojus nukrypti į kitą kraštutinumą – tapti priklausomiems nuo sapnų aiškinimo, pernelyg jais pasikliauti, domėtis?
Yra žmonių, kuriuos traukia paslaptis, o pasąmonės reiškiniai, ypač gelminiai archetipai, turi ypatingą trauką, jie tikrai užburia. Jungiški psichoanalitikai visada pabrėžia sąmoningo Aš stiprumą, kuris užtikrina sąmonės, realaus, racionalaus prado ryšį su pasąmone, bet neleidžia joje pasiklysti. Nereikia mestis į kraštutinumus, svarbu rasti aukso vidurį savo psichikoje, kad nebūtume nei sustabarėję mąstytojai, nei blaškomi galingų pasąmonės jėgų silpnadvasiai.
- Pasak jūsų, sapnai leidžia gyventi visapusiškesnį sielos gyvenimą, atsverti racionalumą, pajusti savo gyvybingumą ir įgimtą kūrybingumą. Kodėl mums tai svarbu?
Juk to ir siekiame – kūrybiškai gyventi visavertį gyvenimą, jausti gilesnę jo prasmę, nes tada jaučiamės laimingi! Sapnai patys savaime to nesuteiks, bet mūsų santykis su psichika kaip visuma, dėmesys gelminiam sielos gyvenimui mus tikrai gali praturtinti.
Ne kartą tenka girdėti pasakojimų, kaip klientą ištikus krizei, juodžiausią jos naktį, kai, rodos, visai nebėra vilties, sapnas nurodo viltį ir kelią. Žmogus sapne gali girdėti konkretų nurodymą, jausti simbolį, kuris byloja labai aiškiai, beveik nereikia didelių aiškinimų: pati savijauta po sapno tą liudija.
Sakykime, po juodžiausio gedulo sapne pasirodęs velionis paprašo nebeverkti, nes jis skęsta. Mes galime net nebekelti klausimo, ar tai tikras mirusysis, ar tai mūsų vidinė išmintis taip kalba, tačiau akivaizdu, kad sapne pasirodo kaip tik tai, ko tuo metu labiausiai reikia.
- Sakote, kad sapnų vaizdiniai, aplankę gabiuosius, tampa gražiausiais paveikslais ir poezijos kūriniais. Priminkite keletą tokių istorijų.
Pats Karlas Gustavas Jungas, kurio autobiografiją dabar galime paskaityti ir lietuviškai („Atsiminimai, vizijos, apmąstymai“) – puikus pavyzdys. Šis iškilus XX a. psichologas, filosofas, mitologijų ir kultūrų žinovas jautė pašaukimą tapti menininku, nes išties buvo labai gabus vaizduojamajam menui – kaligrafiškai rašė, piešė, tapė, kūrė akmens skulptūras.
Galiausiai atsidavė psichologo pašaukimui, tačiau kalbėdamas apie vaikystės, jaunystės sapnus yra pabrėžęs, kad „Visi mano darbai, viskas, ką pasiekiau savo protu ir dvasia, vystėsi iš šių pirminių sapnų ir fantazijų.“
Kitas pavyzdys – dar gyva tibetietiškojo budizmo tradicija, kurioje, kaip ir visose senosiose kultūrose, sapnai laikomi tikrove. Šiuolaikinis dzogčeno mokytojas Čiogjal Namkhai Norbu pagal savo sapnų vaizdinius moko ypatingo meditacinio Vadžros šokio, šokamo ant milžiniškos mandalos. Šokdami šokėjai patiria kontempliacijos būseną, kuri ne tik leidžia suvaldyti stresą, bet ir pasinerti iki pačių giliausių savasties klodų, kartu jausti ryšį su visu pasauliu.
