Kada pastarąjį kartą važiavote geležinkeliu?
Kas važinėjo traukiniais (ar bent kartą važiavo) anais, sovietiniais, laikais, tas ilgam įsiminė ir stočių, ir vagonų skleidžiamą specifinį kvapą. Kaip ir eiles prie bilietų kasų ar bufeto durų, nuolatinį bilietų „deficitą“ (jaunimas jau nebežino šio žodžio), aptarnaujančio personalo grubumą ir pan. Nieko nepadarysi: sovietų imperijoje žmonių komfortas visada buvo paskutinėje vietoje. O skraidyti lėktuvais ne visi galėjo sau leisti. Tad nuoširdžiai linkime pakartoti nors ir trumpiausią kelionę geležinkeliu dabar. Juolab kad per pastaruosius 20 metų, kai dauguma iš mūsų patogiai įsitaisė į nuosavų automobilių sėdynes, geležinkeliu keliavo išties retas kuris.
Visų pirma geležinkelio stotyse jau senokai nebėra nei to buvusio specifinio kvapo, nei tos nuolat kažkur keliaujančios daugiakalbės minios. Juk kol iki Kauno vis dar nenutiesta europinė geležinkelio vėžė (tikėkimės, artimiausią dešimtmetį tai pagaliau bus padaryta), visas mūsų šalies geležinkelių tinklas „tebekabo ore“ – iš Lietuvos į Europą traukiniu nenuvažiuosi. „Ačiū“ už tai reikia pasakyti Rusijos carams, mat tuo sąmoningai pasirinktu geležinkelio vėžių skirtumu jie tikėjosi pristabdyti priešo armijų puolimą. Taip vietoje europinės vėžės (1 435 mm) Rusijos imperijoje buvo pasirinkta 1 520 mm vėžė.
Tad ateityje, įsivaizduokite, įsėdę Kaune galėsime sau dundėti iki pat Portugalijos. Žinoma, jau dabar galėtume traukiniu traukti į Rytus, bet tai padaryti trukdo vizų režimas. Arba kariniai veiksmai – juk vargu ar kas ryžtųsi traukiniu pasivažinėti, tarkim, po Čečėniją ar Dagestaną... Todėl mūsų didžiųjų miestų geležinkelio stotys tebėra pustuštės. Gerai nors tiek, kad praėjusius gerovės metus AB „Lietuvos geležinkeliai“ išnaudojo savo infrastruktūrai gerinti – nuo geležinkelio stočių iki traukinių vagonų. Tai matyti iš karto įėjus į stotį ar įlipus į vagoną.
Trumpa kelionė iki Panerių
Atsisėdę patogiame traukinio vagono krėsle (ne ant kieto medinio suolo kaip anais laikais), iš Vilniaus geležinkelio stoties tevažiuojame vos 9 minutes ir išlipame stotelėje „Paneriai“. Mūsų tikslas – pirmasis Lietuvos geležinkelio tunelis.
Išlipus iš traukinio, reikia atgal paėjėti apie kilometrą, pasukti dešiniau miško link – ir štai jis, bene pirmasis mūsų šalyje technikos paminklas. Deja, į jo vidų tegalima įeiti vos keliasdešimt metrų – toliau užmūryta, nes nuo nuolatinio vandens smelkimosi mūrai daugelyje vietų jau ganėtinai ištrupėję ar suirę. Tačiau ir tiek matomo tunelio vaizdas yra įspūdingas. Juolab kad jo viduje yra pridygusių išties įspūdingų stalagmitų – juk nuo skliautų nuolat varva vanduo.
Nuo pirmojo Lietuvos tunelio keliauti atgalios galima keliomis kryptimis. Galima taip pat traukiniu grįžti atgal į Vilniaus geležinkelio stotį arba, perėjus tuneliu bėgius, pamiške nusileisti į Vaduvos gatvę, o ja nukeliauti į Žemuosius Panerius. Galima Panerių kalvomis keliauti stoties link, prieš tai, aišku, pasirūpinus termosu ir sumuštiniais. Tik tam reikia pasirinkti tinkamą metų laiką: antraip būtina apsiauti auliniais guminiais batais.
Saugo šikšnosparnius ir neatsigina nuo šiukšlių
Pasak žinomo gamtininko Selemono Paltanavičiaus, Panerių tunelis – viena didžiausių Lietuvoje šikšnosparnių žiemaviečių. Čia kasmet žiemoja keli šimtai vandeninių pelėausių, kiek mažiau kūdrinių pelėausių, dešimtys Brandto pelėausių, keletas rudųjų ausylių, europinių plačiaausių, vėlyvųjų šikšnių. Beje, daug šikšnosparnių žiemoja ir Kauno miesto fortuose bei senoviniuose kariniuose įtvirtinimuose.
Todėl šis tunelis ir yra uždarytas eiliniams lankytojams – čia lankosi tik monitoringo darbus atliekantys mokslininkai. Nei turistai, nei fotografai tunelio gilumoje nepageidautini.
Tik būtų gerai, jei kas nors imtųsi surinkti tiek tunelio viduje, tiek aplink jį besivoliojančias šiukšles... Retkarčiais tunelio teritoriją išvalo entuziastingai nusiteikę speleologai mėgėjai. Tačiau kas turėtų tuo rimtai užsiimti – AB „Lietuvos geležinkeliai“, Aplinkos ministerija ar Kultūros paveldo departamentas, – neaišku iki šiol. Juk dabar, kai baigiasi šikšnosparnių žiemojimo metas, turbūt pats laikas užsiimti šios vietos tvarkymu ir priežiūra?
Turime du tunelius
1851 metų pradžioje carinės Rusijos vyriausybė priėmė nutarimą tiesti antrąją (pirmoji tais pačiais metais sujungė abi imperijos sostines) geležinkelio liniją Sankt Peterburgas–Varšuva (1 250 km). Lietuvos teritorijoje šio geležinkelio tiesimas (su atšaka į Virbalį) buvo pradėtas 1858 metais ir baigtas 1862-aisiais. Tiesiant pirmąjį geležinkelį Lietuvoje, galima sakyti, prasidėjo mūsų krašto industrializacija. Tuomet buvo pastatyti Kauno ir Panerių tuneliai (1861 m. rudenį), tiltai per Nerį, Vilnelę, Merkį bei Nemuną Kaune, o atsiradus efektyviam susisiekimui, pagaliau galėjo imtis vystytis ir mūsų krašto pramonė.
Kauno ir Panerių tuneliai buvo ne tik pirmieji Lietuvoje, bet ir apskritai visoje Rusijos imperijoje. Iki šiol tebesiginčijama, ar tai buvo geležinkelio statytojų noras parodyti savo inžinerinį meistriškumą, ar caro valdininkų siekis įsiteikti savo valdovui. Imperatorius Aleksandras II, labai mėgęs ilsėtis Šveicarijoje, susižavėjo Alpių kalnuose iškirstais ilgais tuneliais ir norėjo ką nors panašaus turėti savo krašte.
Didžiausias darbas Daugpilio–Vilniaus–Gardino kelyje buvo Panerių tunelis (427 m). Pirmojo – Panerių – tunelio statyba buvo pradėta 1859 sausio 15 dieną. Kasant tunelį buvo susidurta su vandeningu biriuoju smėliu. Tad pagrindinę prakasą teko kasti labai atsargiai, pridengiant darbininkus skydais ir įrengiant sandarius bandažus, nes ir per mažus tarpelius sunkėsi vanduo su smėliu. Skliautai buvo mūrijami iš plytų. Tunelio prakasa turėjo leisti nutiesti dviejų vėžių kelią, todėl kasant tunelį reikėjo jį platinti.
Šoninės tunelio sienos ir skliautai buvo baigti mūryti bemaž po trejų metų – 1861 m. rugsėjo 15 d., bet oficialiai ir iškilmingai tunelis buvo atidarytas tik spalio 3-iąją, kai caras Aleksandras II įmūrijo simbolinę paskutinę plytą. Įrankis (mentelė), kuriuo caras įmūrijo tą plytą, šiuo metu yra saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
Pirmojo pasaulinio karo metais, laimei, Panerių tunelis nenukentėjo. Antrasis pasaulinis karas žalos jam taip pat beveik nepadarė. Tiesa, besitraukiantys vokiečiai buvo pasirengę tunelį susprogdinti, tačiau staiga puolusi sovietų kariuomenė užgrobė jame stovėjusį sprogmenų prikrautą ešeloną.
Karo ir pokario metais traukiniai dar važinėjo šiuo tuneliu. Vėliau plytų mūras ėmė smarkiai irti (tai ne XIX a. kursavusių garvežių galingumas), iškilo jo skliautų griūties grėsmė. Atlikus tyrimus buvo nuspręsta ne remontuoti tunelį, o įrengti apvažiavimą per šalia stūksančią kalvą. Šis apvažiavimas (nukasus dalį kalvos) ir buvo pastatytas 6-ajame dešimtmetyje, o Panerių tunelis po bemaž šimtmetį trukusios eksploatacijos buvo uždarytas.
Kaune – vaizdai tik pro traukinio langą
Neseniai po kapitalinio remonto pagaliau buvo atidarytas Kauno tunelis (baigtas statyti 1861 m. lapkričio 15 d.). Jis, beveik tris kartus ilgesnis (1 280 m) už savo Panerių „brolį“, priešingai nei pastarasis, gerokai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metu (jį vokiečiai suspėjo susprogdinti keliose vietose). Tik po pusantro mėnesio sovietų kariuomenė sugebėjo jį atstatyti ir nuo tada be perstojo juo kursavo ir garvežiai, ir dyzeliniai bei elektriniai traukiniai.
2008 metų pradžioje Kauno geležinkelio tunelyje buvo nutrauktas traukinių eismas ir pradėtas jo kapitalinis remontas (baigtas praėjusių metų lapkritį). Darbams išleidus apie 100 mln. litų, šis technikos paminklas pasikeitė neatpažįstamai. Tunelio portalai ir sienos, sumūryti iš raudonų dekoratyvinių plytų, vėl tapo šviesiai pilki ir dvelkia švara.
Jeigu traukinys važiuotų lėtai (dabar greitis tunelyje – 90 km/h, o buvo 40 km/h), keleiviai galėtų gėrėtis šio unikalaus statinio skliautų architektūra ir autentišku senųjų tunelio sienų vaizdu, nes iki šiol tunelyje karaliavusią niūrią tamsą po remonto išsklaidė nauja apšvietimo sistema. Gaila, kad bet kokios ekskursijos po veikiantį Kauno geležinkelio tunelį ir toliau lieka beveik neįmanomos. Tad telieka tikėtis, kad netolimoje ateityje galbūt galėsime grožėtis bent jau Vilniaus geležinkelio tunelio senoviniais mūrais. Aišku, tik šiltuoju metų laiku, kitą pusmetį atiduodami šį technikos paminklą šikšnosparnių globon.