Ką tik išleistoje knygoje “Saint Laurent: Bad Boy” paslaptingojo prancūzų dizainerio paveikslas tapomas tamsiomis spalvomis: neva jam buvo nesvetimi narkotikai bei pykčio priepuoliai, kurių metu svaidydavo pelenines į artimiausius draugus. Y. Saint Laurentas mirė 2008-ųjų birželį, sulaukęs 71-erių metų. Jis daug metų gyveno beveik atsiskyrėlio gyvenimą.
Knygos autorė Marie-Dominique Lelievre, apklaususi daugybę dizainerio kolegų ir draugų, teigia, kad jis buvo “bauginančiai nelaimingas” nuo 1970-ųjų ir savo pyktį išliedavo ant šalia esančių žmonių.
“Liudininkai teigia keletą kartų matę, kaip dizaineriui pasimaišydavo protas ir jis sviesdavo į juos tai, kas tiesiog pasitaikydavo po ranka. Fiziškai jis buvo toks pat stiprus kaip ir dvasiškai. Jam netrūko jėgos, bent jau kalbant apie peleninių svaidymą",- rašoma knygoje.
Nors jis buvo pasišventęs aukštajai madai ir gražiai elgėsi su darbuotojais, artimiausi draugai teigia, kad dizaineris “nemokėjo duoti”.
“Yvesas neturėjo draugų. Jis nieko nemylėjo, su niekuo nepalaikė intymių ryšių”, - teigė Betty Catroux, viena iš jo mūzų.
Modelis Victoire buvo vienintelė moteris, kurią dizaineris norėjo vesti, tačiau ji atvira: “Kalbama, kad jis mylėjo moteris. Tai netiesa. Jis jas tik išnaudojo.”
Apie 1976-uosius, pasak draugų, dizaineris pasidavė “Judy Garland sindromui”. Kaip ir nelaimingoji aktorė, jis bandė susidoroti su sėkme vartodamas amfetaminą ir raminamuosius. Dizaineris pradėjo uostyti kokainą, vartoti vaistus ir gerti viskį tiesiai iš butelio. Šis mišinys jo psichikai pridarė nepataisomos žalos. Viena manekenė jo draugui yra sakiusi: “Yvesas pradėjo griauti savo gyvenimą, o aš nenorėjau būti to dalimi”.
Jis eidavo į naktinius klubus ieškoti “laukinių ir rizikingų” seksualinių nuotykių, kurie ne kartą baigėsi ligoninėje. Jo pasiimti dažniausiai atvažiuodavo verslo partneris ir gyvenimo draugas Pierre Berge'as, kuris buvo vadinamas dizainerio ramsčiu, mat išsaugojo jų mados imperiją ir draugo karjerą. Beje, jis atsisakė kalbėti su autore, o jos kūrinį pavadino gandais.
Anot M.D. Lelievre, tokį Saint Laurento elgesį lėmė kaltės jausmas ir išgyvenimai dėl homoseksualumo. Iš jo buvo šaipomasi dar mokykloje Alžyre, kur gyveno. Vieną kartą jis paklausė tėvo: “Tikriausiai būtum labiau norėjęs tikro berniuko?”
