Atsimenu, prieš keletą metų aplankiau ją Ženevoje, mudvi ilgai sėdėjome jos studijoje – ateljė, ilgame dešimto aukšto balkone (kuriame, kol turėjo sveikatos, ji augino lietuviškas rūtas), iš kurio matėsi Europos kalnų karalius Monblanas, gėrėme kavą ir nuoširdžiai kalbėjomės apie viską.
Dailininkės prisirišimas prie Lietuvos, savo buvusios dorų turtingų suvalkiečių šeimos ir visos lietuviškos praeities, buvo neapsakomai tvirtas, išsiskyrimas su ja geliantis lyg gyva negyjanti žaizda. Jos studijos sienas puošė pageltusios nuotraukos, iš kurių žvelgė Juzės seneliai, tėvai ir giminaičiai – garbingos genties suvalkiečiai ir suvalkietės, puošniais, šventadieniškais rūbais apsirengę, – jie buvo ir liko visada kartu su savo anūke, dukra ir giminaite, atsivežusia juos visus nuo ramiosios Šešupės prie Ženevos ežero, ir niekada nė minutei nepamirštami.
– Aš tiek daug dar turiu šiame pasaulyje ką išsiaiškinti, o Dievas stengiasi man padėti: vis pratęsia mano dieneles šioje žemėje, nors sveikata kas dieną silpnėja... Stiprybės suteikia tik tos sienos su artimųjų paveikslais... Jei mane kurią dieną išveš į ligoninę – atgal jau negrįšiu, tikrai žinau... – skundėsi senatvės kamuojama smulkutė, liesutė lyg išdžiūvęs Igliaukos laukų rugio šiaudelis Juzytė.
„Juzytė“ – taip ją visada vadino mūsų generalinis Lietuvos Respublikos konsulas Erikas Petrikas, dvi kadencijas atstovavęs Lietuvai Ženevoje ir iki jos mirties pasilikęs geriausiu dailininkės draugu ir globėju, taip ją vadino ir visa senoji lietuvių emigrantų Šveicarijoje karta... Mūsų Juzytė...
Džiaugiuosi, kad su Juzyte mudvi visus devyniolika metų išlikome ištikimos draugės. Mano archyve guli gražūs ilgi jos laiškai, siųsti man iš Ženevos į Ciurichą... O kiek nepamirštamų pokalbių telefonu išgyventa!
Ji neturėjo jokių priešų, kaip dažnai pasitaiko tarp emigrantų, – buvo visiems geranoriška, atvira, žavėjo jos mokėjimas visiems atleisti ir visus vienodai mylėti...
Juzytė pati turėjo sveiką humoro jausmą, puikiai suprato ir kitų pajuokavimus – su ja buvo nuostabiai lengva bendrauti. Stebino jos dosniai dalijamos gilios šviesios impresijos apie kiekvieną mūsų aptarinėjamą lietuvių menininką, kurių priekyje visada stovėdavo jos mylimiausias brolelis rašytojas Viktoras Katilius.
– Didžiausias mano gyvenimo džiaugsmas, kad Dievas leido man su savo broleliu, atkentėjusiu Sibiro gulagą, dar vieną kartą susitikti ir pasimatyti... Kai atsisveikinome, širdis jautė, kad tai paskutinis mudviejų pasimatymas, bet aš, kvailelė, spaudžiau prie širdies viltį, kad dar kartą susitiksime...
Kaip iki šiol man trūksta to „kito“ neįvykusio mudviejų pasimatymo – aš tiek daug jam dar nepasakiau... Manau, kad jis man irgi dar daug ką nepasakęs nusinešė į kapus...
Dailininkė Katiliūtė, savo kūriniuose troškusi įrodyti dalelę tikro gyvenimo džiaugsmo mokymosi ir ieškojimo, buvo labai jautri, kartu ir charizmatiška, ir fatališka, – plėšoma gilios priešybių išgyvenimo kovos savo viduje... Ji dažnai pasakodavo savo spalvotus sapnus, kuriuos užsirašinėdavo po pagalve laikomoje užrašų knygelėje, ir jais tikėjo...
Aiškindavo, kaip sapnai jai padeda kūryboje, pasakodavo, ką ji sapnavo, ir kaip to sapno turinį panaudos būsimame savo kūrinyje – „tai slapta mano likimo nuoroda man, ką veikti toliau“, – sakydavo ji.
Prisimenu, vieną rytą gana anksti, o Juzytė mėgo pamiegoti, nes vakarais jai sekdavosi ilgiau padirbėti, suskambo mano telefonas:
– Noriu tau papasakoti savo sapną, – sako ji. – Sapnavau nuostabų povą, kuris tupėjo ant trijų aukštų namo stogo, o jo tūkstančiais ryškių spalvų žėrinti uodega buvo nutįsusi per visus tris namo aukštus iki pat žemės... Koks pasakiškas vaizdas – negaliu apsakyti! Būtinai būtinai nupiešiu!
Kitą kartą ji vėl pasakoja savo sapną: „Stoviu aš kažkur prie Nemuno vingio, Lietuvoje... Vanduo teka lėtai ramiai, tamsus tamsus... Aš taip noriu būti kitoje Nemuno pusėje, kur žydi pilna įvairiausių žiedų lietuviškos vasaros pieva, bet nežinau, kaip ten pakliūti... Vis dairausi, galvoju, mąstau... Staiga vėl pakeliu akis pažiūrėti į tą nuostabią pievą, o ten – jau jokių gėlių nėra; likusios tik aukštai nupjautos aštrios rugių ražienos, pilkos, sulijusios, vietomis pajuodavusios, liūdnos... Ką tai galėtų reikšti?“ – klausia dailininkė.
Ji iki paskutinės dienos, kol, gydytojams leidus, dar gyveno viena savo bute, dirbo prie vienos – visą gyvenimą nedavusios ramybės temos: piešiniais ir aprašymais pavaizduoti pragarišką kelionę kartu su savo vyru dailininku ir skulptoriumi Gabrieliumi Stanuliu karo griausmais ir bombardavimais nusėtais keliais iš Lietuvos į Vakarus...
Du jauni, ką tik sukūrę šeimą nelaimingi menininkai karo pabėgėliai, gelbėdami savo gyvybes nuo besiartinančių iš Rytų raudonųjų okupantų ordų, 1944 metų vasarą bėgo į Vakarus: Austrija, Vokietija... Nakvoti tekdavo laukuose, miškuose, net kapinėse...
– Ta mūsų kelionė: tai juoda–balta, juoda–balta, juoda–balta spalvos. Gyvybė–mirtis, gyvybė–mirtis, gyvybė–mirtis... Nesuskaitomą daugybę kartų buvome pakliuvę į tikras žūties situacijas, akis į akį susidūrę su mirtimi, bet – ir vėl stebuklingas išsigelbėjimas!.. Niekada nepamiršiu, kaip mudu tada saugojo Dievas!..
Juzytė daug pasakojo, kaip Vokietijoje, netoli Šveicarijos sienos, abu buvo parsisamdę protestantų kunigo šeimoje dirbti visus namų ruošos ir laukų darbus, nes baigėsi maisto, pasiimto iš namų, ištekliai – abu jautėsi nusilpę, be jėgų...
– Mes nebuvome pratę dirbti ūkio darbų. Gabrieliui nuo šieno krovimo į vežimus, sunkių šakių kilnojimo gėlė nugarą, o man nuo karvių melžimo rankas... – prisimindavo savo „bernavimus ir mergavimus“ Vokietijoje Juzytė.
O 1945–ųjų metų pavasarį – galutinė stotis Šveicarija.
Tėvynės praradimas, dvasinė izoliacija tolimame krašte, sunki adaptacija svetimoje kultūroje paliko ryškius pėdsakus visoje J. Katiliūtės kūryboje. Kai paliko Lietuvą, dailininkė buvo ką tik baigusi Vilniaus dailės akademiją, o Ženevoje studijas reikėjo pradėti iš naujo.
„...Kai pradėjau vėl iš naujo tapyti, buvau visiškai pasimetusi. Bijojau paimti teptuką į rankas, lyg būčiau nieko nei piešus, nei tapius... Pirmaisiais metais abu su vyru Gabrieliumi gavome mažytes stipendijas, antraisiais – iš „Carito“ po šimtą frankų per mėnesį... 1948 metais baigiau Ženevos dailės mokyklą, gavau diplomą, pirmąją premiją ir mažytę patalpėlę kūrybai...“ – pasakojo dailininkė.
Pragyvenimui pradėjo užsidirbti tapydama šveicariškus laikrodžius, kurie, jos rankų paliesti, pražysdavo pasakiškomis rožėmis, netikėčiausiais natiurmortais – daugeliui turtingų šveicarų pasididžiavimo nusipelniusi ir dėmesio verta interjero puošmena, o Juzytei tik duonos riekė...
Dailininkei, širdyje skaudžiai gniaužiančiai ir tildančiai praradimų, netekčių jausmus ir nusivylimų skausmą, buvo sunku priprasti prie linksmų šviesių spalvų piešinių, labiau derančių prie lengvabūdiškos reklamos, negu jos tikrojo gyvenimo, rimtų menininkės įsipareigojimų.
„Iš pradžių su tais laikrodžiais buvo labai sunku, – pasakojo ji, – aš norėjau savaip daryti, tamsokus, o priėmėjas liepia: darysi moderniškai, ryškiom spalvom... „Kapojo“, kritikavo mane... Paskui fabrikas „Zenitas“ perėmė tuos laikrodžius į savo rankas... Taip aš pelniau sau duoną, tik prie tapybos pirmaisiais metais sėsti nebeliko laiko.
Vėliau pastebėjau, kad tos laikrodžių spalvos daro visai man nepageidaujamą įtaką mano tapybai. Išsigandau!..“
Įleisti šaknis svetimame krašte buvo sunku: pilietybės reikėjo laukti penkiolika metų!
„Rašydavome įvairiausius prašymus ir vis abu su vyru gaudavome atsakymą, kad yra trys kliūtys: 1. Per daug draugaujame su svetimšaliais. 2. Nesame priaugę prie šveicariško mentaliteto. 3. Nesusitvarkę ekonomiškai...“
Pagaliau tik 1959–aisiais metais J. Katiliūtė gavo leidimą stoti į Šveicarijos dailininkių moterų sąjungą – mat Šveicarijoje moterys ir vyrai menininkai yra atskirose sąjungose. Tai ilgai užsitęsusi ikiemancipacinių laikų tradicija, nes ir teisę balsuoti moterys Šveicarijoje gavo tik 1975–aisiais metais!
Sąjungos nare J. Katiliūtė liko iki mirties. Tik įstojusi nuo 1959 metų aktyviai įsijungė į jos veiklą, dalyvavo sąjungos renginiuose, sėkmingai rengė savo darbų parodas, kuriose visada pabrėždavo savo kilmę ir tautybę: LIETUVĖ.
„Tas atviras skelbimasis, kad esu lietuvė, mane stiprino, darė drąsesnę, naudingesnę Tėvynei. Vakarų Europos šalyse rengiamose parodose žmonės mane apstodavo, klausinėdavo apie Lietuvą, žavėdavosi lietuviškais mano piešinių motyvais...“
Archyvuose suradau seną 1987 metų Berno dienraštį „Der Bund“. Jame vienas šveicarų meno kritikas rašė: „Mane labai sujaudino lietuvės dailininkės J. Katiliūtės kūryba. Dailininkės mistiniai peizažai, atėję iš realybės ir sapnų pasaulio, yra sulydyti į ritmiškus gamtos formų ir intuityvaus skambesio virpesius... Žavi nuostabūs paveikslai, kurių vidinė siela pripildyta šiaurės melodijų skambesio ir sugebėjimo magiškai keisti gamtos dėsnių ritmą, – kur uolos teka upėmis, o vandenys virsta kalnais...“ (J. S. vertimas iš vokiečių kalbos).
Kaip nelengvai pakeliamą nesėkmę J. Katiliūtė pergyveno ir savo skyrybas su vyru G. Stanuliu, po poros emigracijos dešimtmečių jau tapusiu žymiu Ženevos universiteto skulptūros katedros vedėju, profesoriumi, perspektyviu menininku, savo monumentaliomis skulptūromis išpuošusiu visą Ženevą.
„Mudu nuėjome kartu sunkiausius gyvenimo kelius, tačiau dideli pergyvenimai mudviejų nesuartino... – rašė ji laiške iš Ženevos. – Gyvenimo sąlygos tokios: ir vienas silpnas, ir kitas silpnas. Sunku buvo ir vienam, ir kitam. Yra ne gėris, ne blogis, bet Gyvenimas, ir reikia jį išgyventi... Gabrielius sukūrė naują šeimą, tačiau kažkoks nematomas siūlas tarp mūsų liko visam gyvenimui...
Menas man buvo ir yra mano namai... Jis davė man pasitikėjimą savimi. Nežinau, kaip būčiau išlikusi, jeigu brolis Viktoras nebūtų nuvežęs mane į Kauno meno mokyklą... Nežinau, koks būtų mano gyvenimas be kūrybos. Vienatvė man pasidarė beveik reikalinga... Svetimame krašte yra sunku. Yra žmonių, kurie praeities prisiminti nenori. O aš viską pamažu išsidėsčiau, išsiaiškinau ir savotiškai supratau. Taip pat supratau, kad, kai žmogui duodi, ką gali, bet nieko nelauki, – tada viskas gerai. Taip ir darau. Tada galiu visiškai ramiai eiti į žmones.“
Per daugelį gyvenimo emigracijoje metų, kintant aplinkai ir gyvenimo suvokimui, kito ir dailininkės J. Katiliūtės kūrinių stilistika. Tamsių, sunkių prislopintų derinių koloritas laipsniškai šviesėjo iki atviro dažo.
„Prancūzijoje, Marselio uoste, pamačiau visai kitokią, negu Baltija, jūrą ir užsinorėjau nutapyti dangų ir vandenį – atėjo naujos idėjos, o su jomis – atviros, man neįprastos spalvos...“ – džiaugdamasi visiems pasakojo dailininkė.
Panašiai kaip minėtasis šveicarų meno kritikas Berne, tėvynainiai lietuviai meno tyrinėtojai J. Katiliūtę irgi pavadino „magiškų peizažų dailininke“. Tai buvo 1994 metais Lietuvoje, dailės muziejaus centriniuose rūmuose, kai vėlų rudenį po 50–ties emigracijos metų dailininkė su savo kūriniais sugrįžo į brangųjį kraštą. Gausūs lankytojai žavėjosi trapiosios dailininkės iš Ženevos kūriniais.
2002 metais Lietuvos nuolatinės misijos prie Jungtinių Tautų biuro Ženevoje suorganizuotoje parodoje Vasario 16–osios proga dailininkė J. Katiliūtė vėl stovėjo prie savo magiškųjų paveikslų. Pavargusi nuo parodos organizacinių rūpesčių, nes reikėjo atrinkti ir pristatyti parodai savo jau mirusio vyro G. Stanulio paveikslus. Susikaupusi, žemiškai laiminga aiškino: „Sukaupusi visas jėgas, parengiau parodai savo ir vyro kūrybą. Stengiausi pateisinti Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus prašymą: „Garsinkit Lietuvą“...
Vertindama jos kūrybą, Vakarų Europos spauda daug metų kalbėjo apie dailininkės kūrybinę jėgą, originalumą ir spalvingumą, apibūdindavo dailininkę kaip dangaus ir žemės, aušrų ir prieblandų, matomojo ir nematomojo, apčiuopiamojo ir neapčiuopiamojo pasaulio dailininkę...
Pati dailininkė, visada pilna gerumo ir meilės kiekvienam žmogui, paskutiniais metais liūdnai pafilosofuodavo: „Metai. Metai vis prisideda. Pradedi suprasti, kad vis mažiau lieka gyventi... Tai tą laiką norisi švariai pragyventi – tapyti, jokių blogų minčių į save neįsileisti. Juk ar supyksti, ar pavydi, ar dar ką – mes tik patys sau kenkiame...“
Tokia ir liko mūsų kuklioji dailininkė Juzė Katiliūtė visų ją pažinojusių lietuvių atmintyje.
