Dėmesio! Dauguma straipsnyje minimų augalų yra nuodingi, todėl nepasitarus su gydytoju jų vartoti negalima.
Gal matėte filmo „Haris Poteris“ antrąją dalį? Oranžerijoje mokytoja burtininkė iš žemės ištraukia spiegiančią mandragoros šaknį, primenančią susiraukšlėjusį žmogeliuką (tiesa, viršutinė dalis nepanaši į tikrojo augalo). Matyt, rašytoja J. K. Rowling, pagal kurios knygą sukurtas minėtas filmas, yra gerai susipažinusi su magijos pasauliu.
Mandragora officinarum (Solanaceae) – bulvinių šeimos atstovė. Ji iš tiesų minima magijos literatūroje, apipinta įvairių legendų. Be to, laikoma vienu seniausių afrodiziakų pasaulyje.
Mandragora nuodinga. Kaip vidinis vaistas nevartojama, kaip išorinis – tik medikams paskyrus. Kai kuriose šalyse uždrausta.
Mandragora yra daugiametė, užauga iki 5 cm aukščio. Šaknis ilga. Lapai sudaro rozetę, platūs, nulėpę. Žiedai balti ar purpuriniai, piltuvėlio formos, vaisiai geltoni. Paplitusi Viduržemio jūros regione, aptinkama sausose upių vagose. Vaistams tinka šaknys ir vasarą renkami lapai.
Legenda pasakoja, kad iškasta šaknis... beprotiškai spiegia ir taip gali nužudyti ją iškasusį asmenį. Senovėje mandragoros šaknis raudavo... šunys. Gyvūnui prie uodegos pririšdavo augalo stiebą ir pašaukdavo ar viliodavo mėsa. Žmonės manė, kad nieko baisaus, jei šaknis iš tiesų pradės šaukti – juk rizikuoja šuo, o ne jie.
Daugiausiai fantastinės galios mandragoros šakniai suteikia narkotinės savybės ir forma. Tūkstančius metų apdrožtą ir išdžiovintą, ją žmonės nešiojosi kaip talismaną. Ypač kai norėdavo apsisaugoti nuo nelaimių arba kai moterys pageidavo sustiprinti savo vaisingumą. Šaknies žievę romėnai vartojo kaip anestetiką ir analgetiką, jos preparatus skirdavo pamišėliams gydyti. Plinijus rašė, kad augalo šaknys panašios į žmogaus lytinius organus, todėl, matyt, skatina geismą.
Kadaise mandragora greičiausiai vartota šviežia, ruošti jos užpilai. Užpilams buvo naudojami ir vaisiai. Kaip daugelis bulvinių šeimos augalų, taip ir mandragora turtinga alkaloidų, tarp jų ir atropino, skopolamino, stipriai veikiančių žmogaus organizmą. Skopolaminas nesukelia geidulingų minčių, tačiau mažina savikontrolę. Pasakojama, kad jis buvo naudojamas tardant karo belaisvius kaip „tiesos vaistas“.
Šiuo metu kaip vaistas mandragora nevartojama. Labai retai naudojama tvarsčiams gaminti, reumatams, artritams, odos ligoms gydyti. Lietuvoje neauginama.
Švedų žolininkai tvirtina, kad išgydyti impotenciją, padidinti lytinį potraukį ir pasitikėjimą savimi galima gerai žinomu žoliniu sporiniu augalu – dirviniu asiūkliu (Equisetum arvense). Kitos rūšys, ypač pelkinis asiūklis (E. palustre), yra nuodingos! Anksti pavasarį prasikala žvynuoti ūgliai, kurių viršūnėlės aplipusios rudomis sporangėmis. Vėliau pasirodo vegetatyviniai ūgliai – žali, panašūs į eglutes. Lietuvoje dirvinis asiūklis auga pievose, ganyklose, pakelėse, pakrantėse, dirvose, padirviuose.
Dirviniu asiūkliu gydomasi retai. Lietuviai jo arbatą gerdavo nuo reumato, tulžies, šlapimo pūslės akmenligės, norėdami sustabdyti kraujavimą ir t. t. Norvegijos provincijose ant šakniastiebių, kurie į žemę įsiskverbia iki 1 m gylio, susidarančius „riešutėlius“ žmonės valgo, o vegetatyvinius ūglius renka vaistams.
Paprastojoje durnaropėje (Datura stramonium), priskiriamoje bulvinių (Solanaceae) šeimai, yra panašių alkaloidų kaip ir mandragoroje. Augalas nuodingas. Prie afrodiziakų greičiausiai priskiriamas dėl haliucinogeninių savybių. Manoma, kad Delfų orakulas ir Pietų Amerikos inkai durnaropę naudojo pranašavimo apeigose. Vienas senovės vokiečių autorius rašė, kad durnaropės preparatai skirti „kekšių savadautojams, mergaičių suvedžiotojams, meilužiams tramdyti ir palaidūnams“.
Medicininiams tikslams augalas auginamas Vengrijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Lietuvoje kartais aptinkamas gėlynuose. Apyretis.
Didžioji dilgėlė (Urtica dioica) – irgi afrodiziakas. Senovės romėnai ją vartojo kraštutiniais atvejais. Jie pėrėsi dilgėlėmis, taip versdami... savo organus dirbti. Sakoma, kad dilgėlių sriuba irgi stiprina. Labiau tikėtina, kad būtent ši priemonė padeda, nes joje nemažai geležies. Didžiojoje dilgėlėje esančios medžiagos skatina medžiagų apykaitą, normalina menstruacijų ciklą. Jos preparatais gydomi uždegimai, o pateptos žaizdos greičiau gyja. Lietuvoje paplitusi.
Daugiau kaip 5 000 metų vieno iš seniausių mūsų planetos medžių – dviskiaučio ginkmedžio (Ginkgo biloba) lapais kinų žolininkai gydo pačias įvairiausias ligas: nuo astmos iki impotencijos. Vaistams skinami ir vaisiai. Jie, kaip manoma, didina seksualinę energiją, padeda atstatyti klausą. Sėklose randama chemikalų, vadinamų ginkgolidais. Gausiau jų yra lapuose ir medienoje.
Ginkmedis – 30–40 m aukščio dvinamis vasaržalis medis. Šiltesniuose Vakarų Europos rajonuose gausiai dera. Sėklos subręsta spalį. Lietuvoje labai retas. Auginamas soduose, parkuose. Natūraliai auga Kinijoje.
Sėjamoji kanapė (Cannabis sativa) buvo populiari Ukrainoje. Tikėta, kad pasūdytos ir pakepintos sėklos – pats stipriausias afrodiziakas. Tačiau jas vartoti gali tik... vyrai. Senovėje, per vestuves, jaunikis privalėjo valgyti kepintomis kanapių sėklomis. Jų būdavo dedama į vestuvinį pyragą arba pirmosios nakties gėrimą. Ūglių tinktūra – raminamasis ir migdomasis vaistas.
Sėjamoji kanapė – kultūrinis augalas, kartais aptinkama sulaukėjusi. Išauga 40–200 cm aukščio. Dvinamė. Lietuvoje gana reta. Žydi liepą–rugpjūtį.
Žiemė (Vinca) – daugiametis visžalis puskrūmis. Žydi balandžio–gegužės mėnesiais. Manoma, kad šis augalas didina seksualines vyrų galias. Vaistinė žaliava – žydinti arba džiovinta antžeminė dalis. Senovėje vyrai 20 g šviežio žydinčio augalo žolės sumaišydavo su 250 ml degtinės ar viskio ir palikdavo mažiausiai pusei valandos, kad pritrauktų. Po to mikstūrą perkošdavo. Gerdavo po 8 lašelius 2 kartus per dieną. Po keturių dienų darydavo 2 dienų pertrauką. Po to lašus vėl gerdavo keturias dienas.
Didesnėmis žiemės preparatų dozėmis galima apsinuodyti. Draudžiama vartoti nėščioms moterims. Augalo sudėtyje yra apie 20 įvairių alkaloidų. Seniau arbata buvo skalaujama skaudama gerklė. Ji plečia kraujagysles, mažina kraujospūdį. Vartojant žiemę išsiskiria daugiau šlapimo, ji ramina. Lietuvoje daug kur auginama soduose, kapinėse kaip dekoratyvinis augalas.
Žalioji rūta (Ruta graveolens) – daugiametis rūtinių šeimos augalas. Lietuvoje auginama darželiuose, parkuose, kapinėse, soduose. Tai pats populiariausias afrodiziakas moterims. Sukurta daug liaudies dainų ir eilių apie tai, kaip rūta apžavi vyrus.
Rusijoje pasakojama, kad kadaise moterys, išgėrusios šio augalo užpilo, tapdavo mylimos ir geidžiamos. Pasak vienos senos legendos, raganos nusiviliodavo jaunus berniukus į laukus, kur žydėdavo rūtos. Stiprus kvapas juos apsvaigindavo, apžavėdavo, ir raganos jiems tapdavo gražiausiomis ir geidžiamiausiomis mergelėmis. Taip berniukai prarasdavo nekaltybę.
Kaip prieskonį ir vaistinį augalą rūtą galima vartoti tik labai mažais kiekiais. Kai kurios sudėtinės medžiagos stipriai sugeria ultravioletinius spindulius, didina jautrumą saulei. Kai kuriems žmonėms, prisilietusiems prie rūtų (ypač saulėtą dieną), atsiranda sunkiai gyjančios žaizdos. Lapuose yra eterinio aliejaus, kurio pagrindą sudaro ketonai.
Prie afrodiziakų priskiriami ir čiobrelis, valerijonas, mėta, rozmarinas, šalavijas, nemažai prieskonių: kardamonas, gvazdikėliai, česnakas, imbieras, muskato riešutas, vanilė.
Ar žinote, kad nemažai senųjų afrodiziakų priklauso tai pačiai šeimai, kaip ir bulvė? Tai durnaropė, mandragora. Beje, bulvė afrodioziaku laikyta tik tol, kol buvo reta ir brangi.
