Į šį klausimą nėra vienareikšmiško atsakymo, nes jis labai susijęs su mūsų įsivaizdavimu, kas yra įvaikinimas. Ką tik gimęs kūdikėlis, atskirtas nuo savo biologinės mamos, jau išgyvena pirmąją traumą ir netektį. Devynis mėnesius jis turėjo aplinką su tam tikrais garsais, ritmais, kvapu, dažniausiai pasikartojančiomis emocijomis, kurių netenka vos gimęs, jei gimdytoja jo atsisako tuoj pat po gimimo.
Net ir turėdamas galimybę tuoj pat prisirišti prie naujų savo tėvų ir sukurti prasmingą ir gydantį santykį, vaikas visą likusį gyvenimą jaus tuštumą. Jis aiškiai išgyvens būseną, jog buvo nereikalingas, atskirtas, paliktas. Šeimai, kuri taps mažylio tėvais, teks susidurti su vaiko pasimetimu, dažnai pasireiškiančiu nepasitikėjimu savimi ir kitais, noru įvairiais būdais susivokti, kas jis yra.
Minėti požymiai ypatingai išryškėja paauglystėje. Visgi įtėviai, priimdami į šeimą kūdikėlį, pirmąjį jo gyvenimo pusmetį gauna daugiausia galimybių perteikti ir išugdyti tas vertybes ir elgesio normas, kuriomis jie patys tikti. Iš anksti įvaikintų kūdikėlių susilauksite mažiausiai pasipriešinimo, gynybinių reakcijų.
Jau būdamas šešių mėnesių, vaikutis pradeda stebėti ir atpažinti žmones, aplinką. Toks vaikas, atsiradęs naujoje šeimoje, išgyvens didesnį neaiškumą, pasimetimą ir netekties jausmą, nei pirmuoju atveju. Naujieji tėvai nebebus vieninteliai žmonės, kurie darė įtaką šiam vaikeliui. Net ir pirmaisiais mėnesiais vaikas jau bus išmokęs tam tikrų reakcijų, susidaręs pirmąjį pasaulio vaizdą, kuris nebūtinai saugus, priimantis. O tai dažniausiai priverčia susirasti būdus, kurie padėtų išlikti.
Vaikui vystantis, augant, formuojasi ir jo charakteris. Didžioji dalis vaikų, kurie atsidūrė vaikų globos namuose ar perimami įvaikinimui tiesiogiai iš šeimos, yra patyrę gana sudėtingas gyvenimo sąlygas, kur reikėjo: išmokti pakovoti už savo vietą grupėje; atsiriboti nuo santykių su žmonėmis, kurie dažniausiai žeidžia ir skaudina; susikurti savo pasaulį, kuris yra saugesnis ir šviesesnis, nei tikrasis; išmokti būti atsakingais patiems už save, tapti savarankiškais.
Kita vertus, augant vaikui, vystantis jo sąmoningumui, didėja ir netekties išgyvenimo sureikšminimas. Net ir nepažinojęs savo gimdytojų ar aiškiai pajutęs jų nemeilę, vaikas patiria didelį išsiskyrimo, nepriėmimo, atmetimo skausmą.
Kaip gali padėti naujoji vaiko šeima?
Pirmiausia labai svarbu suvokti, kad įvaikintas mažylis niekada netaps tokiu, kokie esate jūs. Jis savyje turi stiprius pirmosios šeimos pėdsakus, kurių negalime ir neturime teisės atimti. Sumenkinę jo gimdytojus ar panaikinę galimybę surasti paaiškinimus, kodėl taip įvyko, atimsime iš vaiko dalį jo, kas sukurs nuolatinį blaškymąsi, nepasitikėjimą savimi, nepilnavertiškumą.
Kitas svarbus dalykas - suvokimas, kad įvaikinimas nėra vienetinis įvykis. Tai procesas, trunkantis visą gyvenimą. Ypatingai vyresnių vaikų atveju negalime sakyti, kad santykiai jau sukurti. Palaipsniui įtėviams pavyksta sukurti ryšį, jei šie neskuba, yra kantrūs, priima vaiko nesaugumą ir destruktyvias jo išraiškas.
Tačiau tikrinimas, ar jis yra vertingas bet koks, ar jis nėra vien tik negimusio kūdikio pakaitalas, vyksta nuolatos. Sužeisti vaikai yra ypatingai jautrūs ir greiti atsitraukti, atsiriboti. Todėl jie reguliariai tikrina, ar jau atėjo laikas, kai jie vėl bus palikti.
Kaip jau minėjau, negalime iš įvaikinto mažylio minčių ir jausmų ištrinti tėvų reikšmingumo. Dabar yra daug kalbama apie tai, kad pirmiausia vaikas turi žinoti, jog jis turi mamą, kuri jį pagimdė ir mamą, kuri jį augina, globoja ir myli. Svarbu ir tai, kad biologinė motina nebūtų sutrypta, apjuodinta ar kaip nors kitaip nepagarbiai pateikta.
Kalbėdami su nepagarba apie vaiko gimdytojus, kokie jie bebūtų, mes skaudiname mažylį, nes kalbame apie dalį jo.
Kai kurie konsultantai, dirbantys su šeimomis, norinčiomis įsivaikinti vaiką, ypatingai vyresnio amžiaus, rekomenduoja suvokti to svarbą ir atrasti jėgų bendrauti su jo gimdytojais. Tai nebūtinai dažnas bendravimas. Tačiau vaikui yra svarbu palaikyti ryšį su savo šaknimis, su mama, su kuria pirmąja jis užmezgė ryšį. Ypatingai verta palaikyti bendravimą, kai į jūsų šeimą ateina vaikas tiesiai iš savo pirmosios šeimos, net jei pradžioje ir atrodys, jog po kiekvieno susitikimo vaikas išgyvena skausmą.
Vaikams tai yra kur kas lengviau, nei staigiai nutraukti ryšius. Turėdami galimybę palaipsniui atsisveikinti su biologiniais tėvais, draugais globos namuose, o kartais ir broliais – seserimis, jie greičiai sukuria santykį ir su savo naująja šeima.
Neretai įtėviai sako: „Negaliu leisti, kad moteris, kuri jį pagimdė, bet visai juo nesirūpino, trikdytų mano vaiko gyvenimą”. Tačiau tikroji žinia, kurią jie nori perteikti yra: „Negaliu leisti, kad biologinė mano vaiko motina trikdytų ir drumstų mūsų gyvenimą”.
Kaip ir daugelyje sudėtingų situacijų mūsų gyvenime, labai svarbu suvokti, ką tikrai darome dėl vaiko, o ką - dėl savo patogumo. Neretai veiksmai dėl kito iš mūsų pareikalauja labai daug pastangų.
Prieš ryžtantis įsivaikinti ar globoti vaiką, turime atkreipti dėmesį į tai, kad šiam žingsniui esame pasiruošę tik mes, tačiau tai nereiškia, jog ir kiti priims šią žinią su džiaugsmu. Pradėti reiktų nuo artimiausių žmonių: jei šeimoje yra kitų vaikų, tuomet nuo jų, nuo savo tėvų ar kitų artimųjų giminaičių, su kuriais palaikote artimiausius ryšius. Net ir draugų, kurie aktyviai dalyvauja jūsų gyvenime, požiūris gali būti svarbus.
Tai nereiškia, jog reikėtų juos įtikinti ar atsisakyti tos minties, jei nesulauksite pritarimo. Tačiau svarbu būti pasiruošusiam, jei artimiausi žmonės nepriims šio sprendimo palankiai.
Į šį klausimą atsakau pabaigoje. Nes, mano manymu, tai galėtų būti vienintelis klausimas, padedantis suvokti, ar aš (mūsų šeima) esame tam pasiruošę.
Vaikas, kuris ateina į mūsų šeimą, nėra mūsų vaikas, apie kurį mes svajojome ar negalėjome susilaukti. Jis nebus panašus į mus, nebus iš mūsų ką nors paveldėjęs. Tai, jog didžioji dalis įtėvių yra žmonės, negalėję susilaukti savo vaikų ir tai, jog dažniausiai pageidaujama vos gimusių kūdikėlių, rodo, jog didžioji dalis įvaikinimų yra susiję su dideliu troškimu tapti visaverte šeima.
Ir tai yra abipusis gėris, visgi ne toks paprastas, ypatingai jei nesuvokiame, kad negalime vienų žmonių pakeisti kitais. Šeima, netekusi galimybės susilaukti vaiko, negali savo vaiku padaryti kitos moters pagimdyto berniuko ar mergaitės. Lygiai taip pat vaikas, neturintis ryšio su gimdytojais, galės patirti tik socialinius, o ne biologinius santykius su jį įvaikinusiais žmonėmis.
Vaiko priėmimas į šeimą yra pagalba mažyliui, o ne atvirkščiai. Aiškesnis to suvokimas padeda visai kitaip pamatyti situaciją. Tuomet sumažėja reikalavimai ir lūkesčiai. Atsiranda jėgų ir kantrybės laukti, kol vaikas patikrins naująją šeimą. Aiškus suvokimas, jog mes pasirinkome padėti vaikui, o ne jis mums padeda valdyti savo lūkesčius, reikalavimus ir nusivylimą, nesulaukus dėkingumo.
Įsivaikinę mažą žmogų, kaip ir savo vaikams, taip ir jam, turime padėti susigyventi su pasauliu, į kurį jis atėjo. Net jei jis ir nebuvo jam labai svetingas.
Jei šis suvokimas ateis svarstymų apie įsivaikinimą metu, tuomet ir pirmosios dienos ar savaitės nebus tokios nuviliančios. Bus sunkios, tačiau sunkumus visada lengviausia nugalėti, kai dėmesys yra nukreiptas į kitą – šiuo atveju, mažą ir jau tiek daug įvairių jausmų išgyvenantį žmogutį.
Šių metų TV3 ir SEB „Išsipildymo akcijos 2008“ tikslas – prisijungiant prie organizacijos „Gelbėkit vaikus“ programos „Galimybė gyventi geriau“, atkreipti dėmesį į vaikų dvasinį pasaulį, pasiūlyti globos namuose augantiems vaikams pagalbą iš specialistų ir psichologų, kurie bendrautų ir ugdytų vaikų socialinius bei psichologinius įgūdžius.
Pirmasis šiųmetinės akcijos etapas skelbia aukojimo pradžią – trumpaisiais „Išsipildymo akcijos 2008“ telefonais 1890 (auka 2 Lt), 1891 (auka 5 Lt) ir 1892 (auka 10Lt) jau galima siunčiant žinutes ir skambinant padėti mažiesiems vaikų globos namuose augantiems auklėtiniams.
Antrojo etapo metu, kuris startuos lapkričio pradžioje, labdaros projekto organizatoriai ir toliau sieks kasmetinio tikslo – padėti kuo didesniam beglobių vaikučių skaičiui surasti tėvelius, jaukius namus ir šilumą.
Na, o gruodžio pradžioje prasidės trečiasis „Išsipildymo akcijos 2008“ etapas, kuriame bus pristatoma apie dešimt labiausiai paramos laukiančių istorijų.
