„Ar lengva namuose auginti ne savo vaiką? Svetimą gal ir sunku, bet Ūla man nėra svetima - ji mano vaikas”, - sako menininkė, laidų vedėja Nomeda Marčėnaitė, turinti tris vaikus, tarp kurių - ir devynerių Ūla.
Nomeda tikina, kad apsispręsti nebuvo lengva ne dėl visuomenės stereotipų – „Neaiškūs genai”, „Jie visi tokie…” – o dėl savęs. “Buvo nerimo ir netgi labai daug. Mąsčiau, kaip vaikui padėti, ir ar aš tai sugebėsiu padaryti. Genai manęs visiškai negąsdino, nes jų ir patys turime įvairiausių. Juk niekada negali žinoti, kokia ta kombinacija išeis, kokie bus biologiniai vaikai. Manau, kalbos apie „blogus” genus, jei jie nesusiję su rimtomis ligomis, pavyzdžiui, šizofrenija, kuri, kiek žinau, paveldima, - tėra tik mitas. Be abejo, genai - stiprus veiksnys, tačiau viskas priklauso, kokioje aplinkoje žmogus auga.
Vienu metu galvojau: o ką gero aš galiu jai duoti? Pradėjau dvejoti ir abejoti savimi. Aiškiai supratau, kad noriu duoti, tik nežinojau, ar to pakaktų? Ilgainiui nusiraminau: juk kodėl tokie klausimai nekilo gimus biologiniams vaikams? Ir kodėl to, ką suteikiau jiems, negalėtų pakakti įvaikintam vaikui?
Ėjau į globos namus tikėdamasi, kad visa tai (meilę, šilumą, supratimą ) vaikui tikrai galėsiu suteikti“.
Kai Nomeda pirmą kartą pamatė Ūlą, jai buvo tik penki mėnesiai.
„Iš pradžių buvau nusprendusi mergaitę globoti tik savaitgaliais – parsivežti namo, bet kūdikių namų direktorė atkalbėjo. Ir labai protingai, nes tuo metu viską suvokiau naiviai, neturėjau patirties.
Pamenu, direktorė sako: „Vaikeli, tai tu imk ją namo, bet kaip atgal grąžinsi?” Tą akimirką įvyko savotiškas lūžis. Ėmiau mąstyti: jei pasiimsiu vaiką savaitgaliui, jį kaskart reikės atplėšti nuo savęs ir atiduoti… Įsivaizdavau, kad iš manęs ją atimti galėtų tik policija. O ir pačiam vaikui siaubinga trauma! Nusprendėme, jog protingiausia būtų įsivaikinti, kad nesiblaškytumėme ir neskaudintumėme vieni kitų“, - pasakoja Nomeda.
Anot jos, kiekvienai mamai kyla tam tikrų problemų auginant vaikus, nesvarbu, ar jie biologiniai, ar įvaikinti. Kraujas čia neturi didelės reikšmės.
„Ypatingų problemų su Ūla neturėjau ir neturiu. Tiesa, vienu metu lankėmės pas psichologą, bet tikrai nepasakosiu, nes tai mūsų asmeninė paslaptis.
Kartais kyla tokių klausimų, į kuriuos teisingų atsakymų pats negali rasti. Nebuvo absoliučiai nieko rimto, nes manau, kad rimtų problemų net neverta laukti, geriau rūpintis mažesnėmis...
Vienu metu netgi daugiau problemų kilo dėl Tito, jo auklėjimo ir pan. Sprendėme įvairiausias problemas, netgi sveikatos, kurių kilo kūdikystėje. Laimei, mes iš to išaugome, išgyvenome. Visos problemos išsprendžiamos, jei tėvai mylintys ir dėmesingi“, - mano menininkė.
Meilės užtenka visiems
Nomeda tikina, kad jos šeimoje meilės užtenka visiems.
„Vaikai vienas kitą myli, o ir mes juos mylime vienodai. Tai mano vaikai - neišskiriu, neatskiriu.
Kai apie Ūlos atsiradimą namuose diskutavome su vaikais - labai svarbu pasitarti ir su jais - Dovas pasakė: „Jokių problemų, tai normalu… Na, kad taip sugalvojote. Tik nesitikėk, kad tą vaiką (dar nebuvo aišku, ką įsivaikinsime) mylėsiu taip, kaip Titą (kuris buvo ką tik gimęs)”. Tai mane labai prajuokino. Po kiek metų priminiau Dovui jo pareiškimą. Gynėsi kaip įmanydamas: „Negali būti, aš taip tikrai nesakiau!”.
Visuomet galvoju apie meilės fenomeną ir stebiuosi, kai žmonės abejoja, ar galės pamilti „svetimą“ vaiką. Tuomet klausiu: kodėl niekas nesistebi, kaip galima pamilti nepažįstamą vyrą ar moterį, su kuriuo (-ia) iš pradžių jūsų taip pat niekas nesieja. O įsimylime. Įsimylime, o ne gailimės. Žinoma, kalbu apie meilę, kurios nereikia painioti su aistra.
Meilė – nuostabus jausmas, kurio turėtų užtekti visiems. Ūla pažadino manyje visus motiniškus instinktus. Ir jei kažkas, mano įsivaizdavimu, jai nutinka blogo, tada tampu ne moterimi, o žvėrimi!“ – sako Nomeda.
Anot jos, mintys apie įvaikinimą moteriai yra savotiškas psichologinis nėštumas.
„Žinoma, nėra to biologinio mechanizmo, tačiau moteriai labai nesunku jį pažadinti, juolab kad motiniškus instinktus turime visos, net ir tos moterys, kurios negali turėti vaikų.
Jei žmogus bijo, kad nepamils įvaikinto vaiko, jam tikriausiai reikia eiti pas psichologą, o ne į vaikų namus. Jei iš tiesų nerimauji, jei meilės nerandi, tuomet nereikia to daryti. Priežasčių, dėl kurių bijoma į šeimą priimti dar vieną narį, gali būti labai daug. Ir ne tik asmeninių. Mūsų visuomenėje nemažai problemų, pradedant paprasčiausios pagarbos artimam stoka. Bet gebėjimas globoti žmogų, jam padėti, mano nuomone, yra subrendusios tautos požymis. Labai tikiuosi, kad mes dar tokiais tapsime“, - viliasi Nomeda.
Kam sprendimas, kam – likimas
Publicistinės TV3 laidos „Čia ir dabar“ vedėja Aušra Kilkuvienė globoja septynmetį Kajų, kurį į šeimą priėmė prieš metus. Moteris sako neieškojusi vaiko, tačiau vieną dieną netikėtai teko apsispręsti. Iš asocialios šeimos buvo paimti 7 vaikai, kuriems skubiai buvo ieškomos šeimos, antraip jiems būtų tekę iškeliauti į globos namus.
Aušros teigimu, tuomet jai buvo tikrai baisu, nes nežinojo, ar elgiasi teisingai. Tačiau apsisprendė.
Moteris mano, kad kiekviena šeima savo namuose galėtų surasti kamputį vaikui, kuriam reikia pagalbos. Rodos, natūralu ir paprasta suvokti, kad turime padėti vaikui, neturinčiam tėvų ar namų, tačiau baisu atsisakyti savo įprasto komforto. Juk toks sprendimas neišvengiamai sukelia diskomfortą, ypač kai globoti paimamas jau ūgtelėjęs vaikas.
„Juk vaikai natūraliai neatsiranda nei dvejų, nei penkerių metų. Tad tenka priimti jį tokį, koks jis yra – su jau susiformavusiais įpročiais ir požiūriu į pasaulį. Pasakiau vyrui, kad jei padėsime tam vaikui užaugti ir tapti žmogumi, gal jis kada nors bent neišprievartaus mūsų dukters...“ - prisimena A. Kilkuvienė. Taip šeimoje šalia dukters Gabijos atsirado šešiametis Kajus.
Aušra sako negalinti suvokti, kaip tokioje aplinkoje, tokioje šeimoje, kurioje augo Kajus, iš viso buvo galima išgyventi – bet kuris suaugęs galėtų išprotėti ir nužmogėti. Vien ką reiškia faktas, kad tėvas vaikų akivaizdoje smaugė mamą…
Vaikas užsidėjo kaukę, užsiaugino kiautą, iš kurio dabar jį reikia iškrapštyti, kad pamatytum, koks jis iš tiesų yra. Ir kad parodytum, pamokytum, kaip reikia elgtis su aplinkiniais, kad negalima jų skaudinti.
Kajus jau senokai Aušrą vadina mama. Ir kiekvieną vakarą klausia, ar ji jo nepaliks.
„Vis svarstom su vyru, kada gi jis patikės, kad su mumis yra ne šiaip sau, kad tai ne žaidimas“.
Ar berniukas pasikeitė per tuos metus? Aušra sako nepastebinti. Tačiau draugai, pas kuriuos svečiuojasi, mato berniuko pasikeitimus. Žinoma, jų laukia dar labai ilgas kelias, kurį teks nueiti kartu, kad išsipildytų moters siekis – Kajus užaugtų pasitikinčiu savimi, atviru ir geru žmogumi.
Paklausta, kodėl, jos manymu, Lietuvos globos namai pilni paliktų ir niekam nereikalingų vaikų, A. Kilkuvienė sako, kad lietuviams stinga drąsos ištiesti pagalbos ranką ir pastebėti šalia kenčiantį žmogų. O juk turėtų būti natūralu pagalvoti, kuo gali jam padėti, nebijant, ką apie tave pamanys aplinkiniai.
-------------------------------------------------------------
Šių metų TV3 ir SEB „Išsipildymo akcijos 2008“ tikslas – prisijungiant prie organizacijos „Gelbėkit vaikus“ programos „Galimybė gyventi geriau“, atkreipti dėmesį į vaikų dvasinį pasaulį, pasiūlyti globos namuose augantiems vaikams specialistų ir psichologų pagalbą, kurie bendrautų ir ugdytų vaikų socialinius bei psichologinius įgūdžius.
Pirmasis šiųmetinės akcijos etapas skelbia aukojimo pradžią – trumpaisiais „Išsipildymo akcijos 2008“ telefonais 1890 (auka 2 Lt), 1891 (auka 5 Lt) ir 1892 (auka 10Lt) jau galima siunčiant žinutes ir skambinant padėti mažiesiems vaikų globos namuose augantiems auklėtiniams.
Antrojo etapo metu, kuris startuos lapkričio pradžioje, labdaros projekto organizatoriai ir toliau sieks kasmetinio tikslo – padėti kuo didesniam beglobių vaikučių skaičiui surasti tėvelius, jaukius namus ir šilumą.
Na, o gruodžio pradžioje prasidės trečiasis „Išsipildymo akcijos 2008“ etapas, kuriame bus pristatoma apie dešimt labiausiai paramos laukiančių istorijų.
