Meno kūriniais jis laiko meistriškai apdorotus, puikiai atšviežintus ir gerai išsilaikiusius negyvų žmonių, gyvūnų kūnus ar jų dalis. Jis įkūrė muziejų, kuris keliauja po visą pasaulį.
Pasak muziejaus įkūrėjo, jo ekspozicijos tikslas - parodyti paprastam lankytojui, tolimam nuo medicinos, kokia yra vidinė žmogaus kūno sandara, koks šedevras yra mūsų kūnas, kaip sudėtingai jis surėdytas. Tai yra savotiškas švietimas arba, dar kitaip tariant, "anatomijos demokratizavimas".
Dirbdamas Heidelbergo universiteto profesoriumi, 8-ajame dešimtmetyje Guntheris von Hagensas sukūrė naują balzamavimo technologiją - plastifikaciją. Šis metodas leidžia išsaugoti žmogaus audinius, pakeisdamas mirusiųjų kūnuose esantį skystį ir riebalus polimerais. Gaunama kažkas panašaus į plastikines mumijas.
Sunku pervertinti Hagenso atradimo reikšmę patologinės anatomijos mokslui. Šiandien jo metodika taikoma dešimtyse pasaulio šalių. Kolegos giria novatoriškas technologijas ir gieda Hagensui ditirambus. Pelnytai. Jo dėka atsirado puikių anatominių modelių, išlaikiusių žmogaus kūno morfologinę struktūrą, formą ir spalvą - plastinoidų. Jie labai reikalingi medicinos įstaigoms ir anatomijos institutams, kuriems trūksta mokslo reikmėms reikalingos medžiagos. Galime sušukti "valio!" Guntheriui von Hagensui. O gal šiek tiek palaukime?
Be odos
Bėda ta, kad mokslinės šlovės Hagensui neužteko. Profesorius įsigeidė įamžinti savo vardą meno istorijoje. Ne skulptoriaus rėžtuku, ne dailininko teptuku, o tuo, ką jis iš tiesų virtuoziškai valdo - chirurginiu skalpeliu ir formalinu, jis pradėjo "kurti" kraupius kūrinius. Šio troškimo rezultatu ir tapo ekspozicija "Kūno pasaulis". Ji vadinama aukštojo meno paroda. Tiesa, preparavimo meno. Parodos eksponatai - skulptūrinės ekspozicijos iš lavonų ir instaliacijos iš žmonių kūnų.
Hagenso kolekcijos "pasididžiavimu" galima laikyti išilgai perpjautą nėščios moters kūną su negimusiu septynių mėnesių kūdikiu. Esama ir kitų, ne mažiau įspūdingų šedevrų. "Atletas", elegantiškai permetęs per ranką savo odą, "Bėgikas", kurio raumenys apsivynioję aplink apsinuoginusius kaulus, "Šachmatininkas", tiesiogine šio žodžio prasme įtempęs smegenis prie šachmatų lentos, "Žmogus - dėžė", iš kurio kūno ir galvos iškištos dėžutės su vidaus organais, "Apokalipsės raitelis", ant arklio sėdintis raitelis be odos, ir kt.
Be ištisinių figūrų, pateikta ir visa "sudedamųjų" jų dalių kolekcija. Išpjaustinėtos žmogaus kūno dalys rūpestingai išdėliotos stiklinėse vitrinose. Nervų ir kraujotakos sistemos, lyties organai, plaučių dalys, vaisiaus gemalas. Viskas, prie ko kada nors buvo prisilietusi žmogaus ranka, ir kas daktarui pasirodė verta dėmesio.
Norint eksponatus galima paliesti. "Tai nebaisu, - tikina Hagensas. - Po plastifikacijos kūnas tik 40 procentų susideda iš "organinės medžiagos", likę 60 procentų - nekenksmingas "plastikatas". Beveik sterilus. Bekvapis. Čiupinėkite. Domėkitės. Štai inkstas, o štai rūkoriaus plaučiai. Turite unikalią galimybę akivaizdžiai įsitikinti, jog rūkyti žalinga. Aš, pavyzdžiui, nerūkau", - taisydamasis juodą skrybėlę, besišypsantis profesorius švelniai paglosto juodą sukepusį plaučių gumulėlį.
Ir lankytojai mokosi. Kartais, tiesa, nualpsta, bet tyrinėja. Žmonėms patinka aštrūs pojūčiai. Specialistams - naujovės. Avangardo specialistai valandų valandas gali ginčytis apie šiuolaikinio meno vaidmenį, stovėdami štai prie šių neįprastų eksponatų. Tuo, kad Hagenso kūriniai - menas, jie neabejoja. Žurnalas "Art" pavadino Hagensą pačiu įdomiausiu XXI amžiaus pradžios menininku, pažymėdamas, jog jo menas neturi nieko bendra su vakarykšte diena.
Subtilaus menotyrininkų žvilgsnis pastebi "Žmogaus - dėžės" ryšį su 1926 metų dailininko S. Dali fantazijomis, "Bėgikas" primena futuristines skulptūras, o "Atletas su oda rankose" - Michelangelo "Šventąjį Bartolomėją". O tai, kad medžiaga eksponatams tapo kažkieno kūnas, jų nejaudina - juk menas visada ieško naujų formų.
Didysis švietėjas
Pats G. Hagensas nelaiko savo kūrinių atstumiančiais. Atvirkščiai, jis tvirtina, jog jo darbai puikūs ir demonstruoja žmogaus kūno grožį. Kas gi traukia į Hagenso parodą žiūrovus? Kuris ir koks normalus žmogus gali eiti grožėtis lavonais?! - pasipiktins skaitytojas.
Atleiskite, o kas stovėdavo kilometrinėse eilėse prie Mauzoliejaus Raudonojoje aikštėje? Per šaltį, pūgą ar karštį. O kai į Sankt Peterburgą atvyksta turistai, kur pirmiausia dumia? Į Ermitažą? Visai ne! Į Kunstkamerą - pasižiūrėti spirite užkonservuotų išsigimėlių. Beje, jei dar nežinote, tai visi Rusijos muziejai būtent ir pradėjo savo kūrimąsi nuo Kunstkameros. Su caro Petro I palaiminimu. Taigi, atleiskite, nėra ko Hagenso kaltinti...
Norite tapti meno kūriniu?
Nekreipdamos dėmesio į skandalus, Bažnyčios protestus, ekologų ir "Žaliųjų judėjimo" narių pasipiktinimo balsus, Hagenso parodos kasmet pritraukia milijonus lankytojų. "Kūno pasaulis" jau yra pabuvęs Ispanijoje, Japonijoje, Vokietijoje, Anglijoje, JAV. Nuo trokštančiųjų pasikviesti šią parodą į savo šalį tiesiog neįmanoma "išsivaduoti". Ji labai populiari.
Maža to - parodos įspūdžių paveikti, per 4000 žmonių jau pasirašė su profesoriumi sutartis, kad po mirties jis jų kūnus pavers "plastinoidais" ir išsaugos palikuonims 50 -čiai tūkstančių metų. Būtent tokią garantiją savo darbams suteikia pats anatomas dailininkas.
Norintys tapti "plastinoidais", savo sprendimus motyvuoja įvairiai. Vieni nori sutaupyti laidotuvių išlaidas, kiti - turėti tokį gyvenimą po mirties, treti mano, jog tai vis dėlto geriau negu būti sugraužtiems kirminų. Tarp pasiaukojusių menui esama ir tokių, kurie nuoširdžiai įsitikinę: jų sąnarių ir sausgyslių atvaizdai kam nors gali suteikti estetinį pasitenkinimą.
Ir tiktai G. Hagensas gali nerimauti: kol kas tokių menininkų tarp anatomų nėra. Todėl savo paties kūną profesorius testamentu užrašė mylimam institutui. Po mirties profesoriaus palaikai bus supjaustyti į daugybę 3,5 ml. storio plokštelių. Preparuos, kalbama, jo paties žmona. Irgi anatomė.
