Kartą Bonnie sukiojosi savo bičiulės Marie Barrow virtuvėje. Ten tą vakarą ji pirmąkart pamatė draugės brolį Clyde’ą Barrow, užsukusį aplankyti sesers. Jiedu patiko vienas kitam iš pirmo žvilgsnio ir jau po pirmojo vakaro nebenorėjo daugiau išsiskirti. Bonnie buvo nė motais, kad jos susižavėjimo objektas vadovavo vagišių gaujai, kurią jau vaikėsi policija.
Atvirkščiai — Clyde’o pasakojamos istorijos apie plėšikų nuotykius kaitino jos kraują. Todėl greitai po pažinties Bonnie įsikėlė gyventi kartu su Clyde’u į mažą butelį Dalase. Ji neketino ten užsidaryti ir laukti iš medžioklės grįžtančio Clyde’o su šilta sriuba. Sumani ir drąsi Bonnie įgijo gaujos narių pasitikėjimą, tapo lygiateise jos nare ir netgi vairuotoja. Bonnie ir Clyde’as tiesiog maniakiškai žavėjosi ginklais. Jiedu daugybę laiko praleido užmiestyje ir treniravosi šaudyti į taikinius.
Ši pora turėjo tiek daug bendra! Clyde’as Chestnutas Barrow matė dar daugiau vargo nei Bonnie: jis gimė 1909 metų Teksaso valstijoje, varganoje kaimo darbininkų šeimoje, kurioje augo aštuoni vaikai. Kai tėvui pagaliau pavyko susirasti tarnybą vienoje Dalaso degalinėje, gausi Barrow šeimyna apsigyveno vieno kambario butelyje.
Po naktų patiltėse be darbo ir maisto tai atrodė kone rojaus sąlygos. Vaikai netgi pradėjo lankyti mokyklą. Tačiau Clyde’o mokslai nedomino, arčiau širdies jam atrodė vyresniojo brolio Bucko vagiliavimo pamokos. Greitai Clyde’as šioje srityje pralenkė brolį — tapo banditų gaujos vadeiva. Jis, kaip ir Bonnie, nuolat svajojo apie gražesnį gyvenimą: pilną piniginę, naujutėlį automobilį, stilingus kostiumus, mat buvo tikras puošeiva.
Iš pradžių nusikaltėliai užpuldinėjo pakelės restoranus, degalines ir smulkias parduotuvėles, grobė automobilius. 1929 metais valdžia pradėjo aktyviai vaikytis nusikaltėlius. Kai Clyde’as pirmąkart pakliuvo į cypę, iš ten jį išgelbėjo būten Bonnie. Lankydama draugužį kalėjime, ji pasinaudojo atmestinu patikrinimu ir perdavė jam pistoletą. Clyde’ui net neteko jo panaudoti — kai sargybinis išvydo savo panosėje ginklą, pats atrakino duris.
Laisvėje nusikaltėlis išbuvo tik savaitę, o paskui ir vėl atsidūrė sustiprinto režimo kalėjime. Čia jis nužudė pirmąjį žmogų — kalėjimo valdžios informatorių. Šis buvo toks pat kalinys, todėl viršininkai net neatkreipė dėmesio į įvykį. Nebaudžiamumo jausmas Clyde’ą dar labiau padrąsino. Motinos peticijos padėjo darsyk išsivaduoti jam iš kalėjimo. Tada jis prisiekė, kad daugiau niekada nebepaklius už grotų, ir iš karto leidosi į naujus žygius. Teksaso valstijoje jis nušovė juvelyrinės parduotuvės savininką, tačiau laimikis buvo tik dešimt dolerių. Paskui nuo jo rankos krito du policininkai.
Kartą Clyde’as su sėbrais pagrobė šerifą, išrengė, surišo ir numetė pakelėje: „Paaiškink savo pavaldiniams, kad mes — ne žudikų gauja. Pabandyk suprasti žmones, kurie bando išgyventi šią prakeiktą depresiją“.
Tačiau tie, kuriuos jie terorizavo, irgi buvo ekonominės depresijos aukos, todėl dažniausiai vyno ar bakalėjos parduotuvėlių kasoje banditai aptikdavo vos kelis dolerius. Kartais pasisekdavo labiau: Teksaso valstijoje jie sėkmingai apiplėšė ginklų sandėlį ir, apsiginklavę iki dantų, sušaudė kelią blokavusius raitus policininkus. Pasprukę nuo persekiotojų, plėšikai vakarus leisdavo prie laužo, maitindamiesi nušautais laukiniais paukščiais, lakė viskį ir lošė kortomis.
Kanzase, kur gauja buvo nusižiūrėjusi naują taikinį, Bonnie pirmąkart išvydo plakatą su savo atvaizdu ir užrašu „Jos ieško policija“. Faktas, kad ji tapo įžymybe, Bonnie sujaudino taip, jog ji nusiuntė į didžiausius laikraščius pluoštą savo Clyde’o nuotraukų. Abu labai mėgo fotografuotis, ypač šalia nuvarytų prabangių automobilių, su ginklais rankose. Todėl šalia šautuvų automobilyje visada vežiojosi „Kodak“ fotoaparatą.
Gauja ypač suaktyvėjo, kai ją papildė iš kalėjimo grįžęs užkietėjęs nusikaltėlis Clyde’o brolis Buckas su žmona Blanche. Tačiau sėkmė ėmė nuo jų gręžtis. Iš pradžių paprasti žmonės laikė šiuos plėšikus naujaisiais robinais hudais, kovotojais už teisybę ir lygybę, bet, patyrę jų antpuolius savo kailiu, nuomonę pakeitė.
Slogi ekonominė depresija taip nuskurdino fermerius bei smulkiuosius verslininkus, kad nelabai liko ką grobti. Policija vis labiau lipo ant kulnų. Per vieną susišaudymą su pareigūnais Buckas buvo sunkiai sužeistas ir mirė ligoninėje. Jo žmonai Blanche automobilio stiklo šukė pataikė į akį, moteris apako viena akimi.
„Sykį kris jie abu, juos palaidos kartu...“ — tai eilutės iš Bonnie eilėraščio „Bonnie ir Clyde’o istorija“. Kad šios poros laukia neišvengiama mirtis, neabejojo nei jie patys, nei jų šeimos. Bonnie ir Clyde’as dar vaikštinėjo gyvi ir sveiki, o jų artimieji jau buvo nuvykę į laidotuvių namus dėl būsimos gedulingos ceremonijos.
Lemtingoji diena išaušo 1934 metų gegužės 23-ąją. Mėnesio pradžioje abu paskutinį kartą susitiko su artimaisiais. Bonnie paprašė motinos po jų mirties nekalbėti blogai apie Clyde’ą ir perdavė jai savo paminėtąjį sentimentalų eilėraštį, kuris netrukus pasirodys visuose laikraščiuose.
Porelę išdavė gaujos narys Henry Methvinas, norėdamas išgelbėti savo kailį. Jis gerai suprato, kad mirties bausmės už nužudytus policininkus neišvengs, nebent padėtų policijai sučiupti gaujos vadeivą ir jo meilužę. Kai Bonnie ir Clyde’as kuriam laikui apsistojo Henry tėvo fermerio sodyboje, jos šeimininkas nuskubėjo pas šerifą. Vyrai sukirto rankas: švelnesnė bausmė Henry už du galvažudžius.
Fermeris papasakojo apie jų buvimo vietą ir kasdienius įpročius. Policija, sužinojusi, kad pora kasryt vyksta automobiliu į gretimą miestelį siauru, miškais apaugusiu keliu, nutarė surengti pasalą.
Operacijai vadovavo Dalaso šerifo pavaduotojas Tedas Hintonas, vėliau apie ją parašęs knygą „Pasala“. Jis pažinojo brolius Barrow laikais, kai jie dar nebuvo įklimpę į sunkius nusikaltimus. Pažinojo ir dailiąją padavėją Bonnie Parker, kuri jį ne kartą aptarnavo kavinėje. Septyni automatais bei pistoletais ginkluoti policininkai įsitaisė pasaloje.
Arčiausiai prie kelio suklaupė Tedas su kolega, mat jie pažinojo nusikaltėlius ir galėjo garantuoti, kad į apšaudymą nepatektų atsitiktinis vairuotojas. Kai kelyje pasirodė paskutinis, prieš savaitę Bonnie ir Clyde’o pagrobtas automobilis — naujutėlis „Ford V8“, Hintonas pakėlė automatą. Jis iš karto atpažino prie vairo sėdintį Clyde’ą, nors plėšiko akis ir dengė nuo ryškios saulės saugantys akiniai. Šalia buvo įsitaisiusi ištikimoji palydovė, pasipuošusi ryškiai raudona suknele, neseniai iš kažkur nušvilpta su įvairiais kitokiais daiktais.
Forde tilpo visas ginklų arsenalas: trys šautuvai, keliolika pistoletų, pora tūkstančių šovinių. Kai automobilis privažiavo prie Methvino pakelėje pastatyto sunkvežimio, Clyde’as pasiteiravo jo šeimininko, ar namie nepasirodė Henry. Tą akimirką Methvino nervai neišlaikė, ir jis nėrė po sunkvežimiu. Pasigirdo pragariškas automatų kalenimas.
Clyde’o vairuotame automobilyje smalsūs žiopliai suskaičiavo per 50 kulkų skylučių. Kai plėšikų sunaikinimo operacija buvo baigta, siaubingai sudarkytus jų kūnus galėjo apžiūrėti kiekvienas pilietis — tai kainavo tik dolerį. Smalsuoliai plaukė miniomis. Žūties dieną Clyde’ui buvo 25-eri, Bonnie —23 metai.
Bonnie ir Clyde’as norėjo, kad juos palaidotų kartu, tačiau šiam sprendimui pasipriešino merginos šeima. Nebuvo įvykdytas ir paskutinis merginos noras po mirties būti nuvežtai į gimtuosius, o ne į laidojimo namus. Tai pasirodė neįmanoma, nes Parkerių sodybą apsupo tūkstantinė minia, pro kurią nebuvo įmanoma prasibrauti. Clyde’o sesuo Marie vėliau parašė knygą, kurioje teigė, kad Bonnie ir Clyde’as niekada niekuo nesirūpino, tik vienas kitu.
Taip pat žurnale skaitykite:
Trys lietuvės, kurios gali viską. Kaip jos tai įrodė
Holivudo pionierė Mary Pickford
Moteriški būdai įveikti ekonominę krizę
Mįslės, kurias mums užmena vyrai
Seserys: kai savas kraujas nešildo
Jausmų pamoka: kad tave mylėtų, reikia būti truputį nenaudėle
Netikėtas derinys: vynas ir grybai