„Kai sužinojau, kad Juozo Statkevičiaus 2013 pavasario-vasaros aukštosios mados kolekciją įkvėpė Londono Nacionalinėje galerijoje kabantis Giovanni Battista Moroni paveikslas „Siuvėjas“, šyptelėjau, - sako dailės istorikė, rašytoja, dr. Kristina Sabaliauskaitė. - Vieno žymiausių italų Renesanso portretisto apie 1565-1570 m. nutapytoje drobėje, visų vadinamoje Il Tagliapanni, pavaizduotas jaunas, ispaniškos renesansinės mados kostiumą su įkarpomis, mažyte klostyta balta apykaklaite ir pūstomis to meto kelnėmis vilkintis vyras. Jo rankose, besiilsinčiose ant stalo – žirklės ir juodo audinio atraiža...
Šyptelėjau, nes toks idėjos pasirinkimas pasirodė be galo šmaikštus – juk gyvename šalyje, kurioje aukštosios mados meistrai-menininkai, ne vien savi, bet ir pasauliniai, dažnai pavadinami „tiesiog siuvėjais“.
Ironiška, nes Il Tagliapanni yra mįslingas paveikslas; paradoksalu, bet veikiausiai vaizduojantis visiškai ne... siuvėją.
„Siuvėjo“ pavadinimas jam buvo prilipintas veikiausiai jau po šimtmečio, vien dėl žirklių ir juodo audinio atraižos. Tačiau koks gi siuvėjas, amatininkas, anuomet, XVI amžiuje būtų išgalėjęs sau leisti prabangą užsisakyti portretą pas Moroni, vieną garsiausių ir brangiausių teptuko meistrų, kūrusį karaliams?
Pažvelkite į portreto veidą – kokie kilnūs, aristokratiški jauno vyro bruožai; atkreipkite dėmesį, kad jo nosies šnervės ir akys – paraudę. Taip, jis neseniai verkė ir ant stalo jis simboliškai kerpa ne kliento užsakymą, o juodą gedulo rūbą sau...
Mes mėgstame skųstis, jog gyvename sunkiais, atšiauriais laikais – vis dėl to, mūsų laikmetis tėra vieni niekai lyginant su Renesanso epocha – nuožmūs karai mums tėra tolima realybė, esame pažaboję didžiąsias epidemijas, o ir mūsų laikų skurdas anuometiniams gal pasirodytų it tikras perteklius. Tačiau įdomiausia tai, jog anie, nuožmieji laikai, kai politika buvo daroma nuodų ir durklo pagalba, o rytą išėjęs į miesto gatves nežinojai ar vakare grįši gyvas, kai kūdikio gimimą daugeliu atveju lydėdavo motinos mirtis, mums paliko šį tą nepaprasto: neprilygstamo grožio meną, kuris tebežavi mus ir šiandien, po daugelio šimtmečių.
Renesanso žmonės ne vien gedėjo, bet ir mokėjo švęsti, ne vien atgailavo už nuodėmes, bet ir visa širdimi atsiduodavo pagundoms ir geiduliams, ir šis dvilypumas atsispindėjo ir madoje, kuri įkvėpė Statkevičiaus kolekciją.
Rūbai-šarvai, tačiau su įkarpomis, kur pro standų audinį boluoja švelni medžiaga (ar net nuogas kūnas), sukryžiuoti diržai tarsi durklui pasikabinti, primenantys aistros pančius, minkštutės ilgutėlės pušnys, pūstos trumpos kelnės, mažutė renensansinė baltutė apykaklė visai netikėtam ansamblyje, erotika ir asketiškumas, venecijiečių tapybą primenančios sodrios, gausios spalvos – visa tai išvysite kolekcijoje, kuri anaiptol neprimena teatro drabužinės. Ji itin šiuolaikiška ir atliepianti dabarties tendencijas, bet gimusi iš praeities. Taip nutinka, kai menas įkvepia dabartį, o „siuvėjas“ yra daug daugiau, nei siuvėjas - kaip tame Giovanni Batista Moroni paveiksle.
Šiemet Juozas Statkevičius švenčia ir jubiliejų – jo vardiniam, tarptautiniu mastu pripažintam aromatui sukanka 10 metų. Prieš dešimtį metų tamsus ir komplikuotas smilkalais dvelkiantis kvapas buvo revoliucingas ir netikėtas, tačiau net ir šiandien, kai parfumerijos pasaulis vis noriau kuria eksperimentuoja su tamsiais ir rafinuotais aromatais, jis tebeišlieka išskirtinis ir neklystamai atpažįstamas.
Juozas Statkevičius Eau de Parfum gimė iš asmeniškų pomėgių ir vietinių įtakų – jis pagauna Vilniaus katalikų ir stačiatikių bažnyčių smilkalų svaigulį, perteklių ir grynumą, tamsą ir šviesą. Jis turi tikrą charakterį, kuris niekada neišeis iš mados – lygiai kaip ir Juozo Statkevičiaus kuriamas couture“.
