Prieš pora metų rudenėjant, kada prasideda liūdnas ir įkyrus lietingas periodas, bendradarbės pasikvietė į dailės pamoką. Nuėjau ir pritapau ilgam, iki šių dienų.
Besimokydama mokykloje mėgau piešti, tačiau tai buvo nemokšiškas piešimas. Pamenu, jau studijavau VU, per paskaitą užrašuose piešiau merginas, vienas grupiokas persisvėręs per mano petį leptelėjo: tai kad jos visos vienodos. Taip ir buvo, visos kampuotos, plokščiomis figūromis ir veidais. Užtat tokios lėlės patiko mano mažoms dukroms. Pripiešdavau popierinių lėlių, kartą per Kalėdas abiems po maišą padovanojau.
Dabar dukros jau suaugę, popierinių lėlių joms nebereikia, o man atsirado poreikis išmokti tai, ką kažkada taip mėgau daryti.
Prisipažinsiu, pradžia buvo labai sunki. Nemokėjau nei dažų susimaišyti, nei ant popieriaus tinkamai padengti, nei darbo sukomponuoti. Bet man buvo smagu, į užsiėmimus ėjau kaip į šventę. Mūsų grupėje susirinko linksmi ir įdomūs žmonės, turėjom puikią mokytoją Aistę, kuri mums pakeldavo ūpą.
Nepraleidau nė vieno užsiėmimo. Tapydama visiškai atsipalaiduodavau, apie viską užmiršdavau, prieš akis išlikdavo tik vaizdas, šalia krūva dažų ir begalinė laisvė. Tai nuostabu, kai darai tai, kas patinka, kai neegzistuoja konkurencijos dėsnis, kai gali džiaugtis nors menkučiais savo darbo rezultatais.
Betapant atsirado poreikis išmokti daugiau, studijavau žmogaus anatomiją: griaučius, raumenis, figūros proporcijas. Šiek tiek pramokau ir žadu mokytis toliau. Tapyti labai patinka, vieną paveikslą jau pasikabinau darbe. Labai smagu, kad mane palaiko dukros, tai pritaria, tai pakritikuoja, kartu skatindamos daryti geriau.
Tai va, ir kas sako, kad amžius - riba. Žmonės mokosi visą gyvenimą ir pasiekia puikių rezultatų, svarbu atrasti save. Tada pajunti didžiulį džiaugsmą ir jėgų antplūdį.
Per tuos metus pasikeitė požiūris į įvairius reiškinius ir daiktus. Kas kažkada atrodė svarbu ir aktualu, dabar nebeturi poveikio. Einu gatve, žiūriu į medžius, į dangų, į namus su mažais balkonėliais, į palėpių langelius, į vijoklius ant sienų, galvoju, kaip juos atvaizduočiau lape. Ieškau charakteringų žmonių veidų, labai mėgstu piešti žmones. Norėtųsi, kad iš paveikslo žvelgtų tikras veidas, su savo mintim ir nuotaikom.
Tapo įprasta, kad kelionėje turiu popieriaus ir pieštukų. Sėdžiu autobuse, žvalgausi aplinkui ir štai jau lape gimsta vaizdas. Šiemet, atostogaudama prie jūros, taip pat nešiojausi lapus. Nutaikiusi momentą, kai niekas nepastebi, bandau piešti žmonių figūras. Piešiant iš natūros, lengviau išmokti.
Linkėčiau visiems surasti savo nišą, o tada pirmyn, rezultatai tikrai pasijaus, o ir gyvenimas bus prasmingesnis.
Nors šarma plaukus dabina,
Nors rudenio dvelsmas lauke,
Nors protas jausmus ir slopina,
Bet širdžiai nutilt nevalia.
Kaip iš jaunystės arimų,
Atsklydus vėlai vakare,
Dvasia mielų prisiminimų
Apgaubia ir neša mane.
Ir rūpesčių kaip nebūta,
Taip lengva, taip gera kvėpuot.
Vėl žydi jurginai ir rūtos,
Dar taip nesinori sustot.
Todėl ir skubu, ir šypsausi,
Nebaido šarma plaukuose.
Gaivi rasa veidą prausia,
Ir žydi jurginai sode.
Zenta Sakalauskienė
