Savo svajonių pilotė

Nežinia, kaip pirmiausia reikėtų pristatyti birštonietę Ritą Naujalienę – floristė ir oreivė ar atvirkščiai. Darbas ir pomėgis jai vienodai svarbūs ir papildo vienas kitą: floriste tapo norėdama ne tik skraidyti, bet ir turėti darbą, o dabar skraido, kad pakaktų energijos ir jėgų dirbti floristikos salone.

Vaikai gimė aerodrome

„Vaikystėje svajojau būti kosmonaute. Žiūrėdavau į dangų užvertusi galvą, grožėjausi debesimis, stebėjau paukščio skrydį ir nieko nebuvo nuostabiau už lėktuvo paliktą pėdsaką“, – sako Rita Naujalienė.

Jai neilgai teko gulint pievoje tarp smilgų žvalgytis į lėktuvus nuo žemės. Įstojusi į Kauno J. Žiburkaus aviacijos sporto klubą, aštuoniolikmetė Rita išmoko skraidyti sklandytuvu. Pociūnų aerodrome susipažino ir su būsimu vyru, kuris dirbo lakūnu bandytoju. Susituokę nuo aerodromo nenutolo, ten ir gyveno vasaros namelyje, kuris jaunai šeimai tiko ir žiemos metu.

„Buities sąlygos buvo paprastos – „lauko“. Todėl kai gimė vaikai, grįžau į Prienus ir apsigyvenau bendrabutyje. Norėjau turėti savo butą, bet tai jau buvo mano rūpestis. Vyras pasipiršdamas man pasakė: „Imu tave į žmonas, jei neuždrausi man skraidyti.“ Mes abu to troškome, todėl niekada neprieštaravau. Tik aš norėjau patogiau gyventi“, – pasakoja Rita.

Jos sūnus buvo ketverių, kai į Pociūnus atvažiavo amerikiečiai. „Ryte išgirdome šnypštimą ir pamatėme raudonais kombinezonais apsirengusius amerikiečius, keliančius oro balioną. Prisiekiau sau, kad būtinai išmoksiu skraidyti. O sūnus mane aplenkė: tąkart įsiropštė į krepšį pas amerikiečius. Jis buvo vienas pirmųjų Lietuvoje, išbandęs skrydį oro balionu. Ar bereikia stebėtis, kad dabar turi piloto licenciją ir skraido oro balionais? – prisimena moteris. – Po metų atsirado pirmoji oreivystės mokykla, susirinko žmonės, norintys gauti licenciją. Važiavome mokytis į Lenkiją. Laikai buvo sunkūs, pinigų neturėjome, tai veždavomės televizorių „Šilelį“, kad jį ten parduotume ir gautume papildomų zlotų.“

Ore – daugiausia valandų

Ritos Naujalienės skraidymo stažas – 30 metų. Iki šiol ji dalyvauja oro balionų varžybose. Šiemet Alytuje vyko pirmasis Europos moterų oro balionų čempionatas, į kurį Rita buvo pakviesta kaip garbės pilotė, turinti ilgiausią skraidymo stažą Lietuvoje tarp moterų.

„Pastaruosius penkerius metus atidaviau verslui, sportui negalėjau skirti daug dėmesio. Be to, dalyvavimas tarptautinėse varžybose oreiviui kainuoja iki tūkstančio eurų, tokio brangaus malonumo sau negalėjau leisti. Varžybose Alytuje pirmą kartą skridau sportiniu oro balionu – jis mažesnės kubatūros, labai manevringas ir greitas. Patyriau neapsakomą malonumą. Nuostabu! Supratau, kad galiu ne tik dalyvauti tokiose varžybose, bet ir būti lydere“, – pasakoja oreivė.

Apie oro balionus ir aviaciją Rita gali kalbėti nesustodama, žibančiomis akimis. Ir vardyti faktus... Lietuva – aviacijos šalis. Pagal gyventojų skaičių, palyginti su kitomis šalimis, turime labai daug pilotų ir daugiausia oro balionų. Skraidoma įvairiausiais oro aparatais. Lietuviai garsėja ir sportiniais aviacijos pasiekimais. Sklandymo meistrai užima prizines vietas tarptautinėse varžybose.
Norėjo būti nepriklausoma

R. Naujalienės vyras persikvalifikavo skraidyti reaktyviniais lėktuvais ir išvykdavo į tolimus reisus po visą pasaulį. Kartais jo namie nebūdavo pusę metų ar dar ilgiau.

„Dirbau floriste Vilniuje, Kaune, Prienuose, namo sugrįždavau vėlai. Sūnus buvo pradinukas, kai išmoko kepti lietinius blynus ir man skambindavo: „Kada pareisi?“ Blynai atšaldavo, sūnus pykdavo, kad aš niekada negrįžtu prižadėtu laiku… Vaikai užaugo savarankiški. Man gaila, kad skyriau jiems per mažai dėmesio, bet jie supranta, kaip sunku uždirbti pinigus“, – pasakoja Rita.

Įgijusi floristės darbo patirties, ji su bendramintėmis ryžosi dirbti savarankiškai. Prienuose aukcione pardavinėjo ne itin romantiškos paskirties visuomenines patalpas – viešuosius tualetus. Centrinė aikštė prie savivaldybės, bet pats užkampis. R. Naujalienė buvo vienintelė pirkėja.

„Norėjau savo salono, būti nepriklausoma. Šią idėją puoselėjau penkiolika metų, – prisimena verslo pradžią moteris. – Banke gavau paskolą pagal moters verslo planą. Vyras pasakė: „Tai tavo reikalas.“ Jis dirba su įvairiomis aviakompanijomis, namuose nebūna 2–3 mėnesius.“

Versle padeda įžvalga

Architektas Kęstutis Indriūnas padėjo įgyvendinti R. Naujalienės viziją: suprojektavo balto kubo formos dviejų aukštų pastatą. Už šį projektą architektas buvo apdovanotas tarptautinėje parodoje.
Pastatas stikliniu fasadu praeivio žvilgsniui atveria tai, kas yra viduje – fantastišką augalų pasaulį, savo grožiu pavergiantį akimirksniu, vos užsukus.

Pasak Ritos, gamta dovanoja tikrą stebuklą – žiedą, bet norint dirbti su šiuo grožiu, reikia nepaprastai daug išmanyti. Kai supranti gėlių kalbą, tampi floristu. Šis darbas labai sunkus, dar sudėtingiau iš jo pragyventi.

„Man padeda vienintelis dalykas – įžvalga. Turiu tikrą Dievo dovaną, nujaučiu, ką galiu ir turiu padaryti. Tai galiu palyginti su automobilio vairavimu: matau ne tik tai, kas priekyje, bet ir kas kelkraštyje, už nugaros. Taip ir gyvenime, ir versle, ir sporte reikia įvertinti kiekvieną situaciją“, – sako Rita.

Jėgas atgauna danguje

R. Naujalienė verslui atiduoda labai daug energijos, nes iš to pragyvena ir išlaiko šeimą. Norėdama atgauti fizines ir dvasines jėgas, oro balionu kyla į orą.

„Po darbo dienos kartais ir kojų nepavelku, bet jei gražus oras – skrendu. Šis pomėgis man brangiai kainuoja, todėl turiu jam užsidirbti. Savo malonumui skraidžiau prieš 20 metų. Šiuo metu skraidau tada, kai turiu pinigų. Rėmėjų neturime, o kiekvienas skrydis daug kainuoja. Dažniausiai skraidinu keleivius, parodau nepaprastai gražias Nemuno kilpas virš Birštono“, – pasakoja Rita.

Norint patirti skrydžio malonumą, paprastai skrendama medžių viršūnėmis, kad pamatytum gamtos grožį. Galima sklęsti ir smilgų viršūnėmis, girdėti jų šiurenimą, ir vandens paviršiumi. Bet tai jau profesionalus skrydis, reikia labai gerai jausti baliono svorį.

Aviacija neskirstoma į mažąją ir didžiąją, visi skrydžiai vienodai rizikingi. Ir visai nesvarbu, kas pilotuoja oro balioną – vyras ar moteris. Vienintelis skirtumas – emocinis. Kartais moterys neiškenčia ir šūkteli: „Žiūrėk, kaip gražu! Žiūrėk, stirna bėga!“ Vyrai niekada taip nereaguoja, jie išlieka santūrūs.

Sportinę formą palaikanti rytine mankšta ir jogos pratimais, R. Naujalienė nesistengia kilti labai aukštai. Jai užtenka medžių viršūnių, kad galėtų nusiskinti sakais aplipusį kankorėžį.

Trumpai apie oreivystę

Pasaulio oreivystės istorija prasidėjo 1783 m. – prancūzų brolių Mongolfjė sukonstruotu popieriniu balionu, pripildytu dūmų ir karšto oro, skrido pirmieji keleiviai: antis, avis ir gaidys.

Pirmieji oreiviai P. de Rozjė ir markizas d’Arlandas pakilo Paryžiuje. Netrukus balionas buvo patobulintas, pripildytas vandenilio.

1806 m. į Vilnių atvykęs moldavas J. Kuparenka pademonstravo skrydį karšto oro balionu.
1809 m. Vilniuje vandenilio balionu kilo belgas E. G. Robertsonas.

XIX a. pabaigoje kelis kartus šuolius parašiutu iš baliono atliko lenkas S. Drevnickis. Po to skraidymai oro balionais Lietuvoje nutrūko beveik šimtmečiui.

Šių laikų Lietuvos oro balionų sporto entuziastai savo veiklą pradėjo 1988 metais. Iš polietileno plėvelės pasidarytu balionu kelioms minutėms pakilo jonavietis L. Simniška.

Pirmuosius skraidymo įgūdžius ir pilotų licencijas Lietuvos oreiviai įgijo užsienyje.

1991 m. gegužės mėn. Kauno apylinkėse (Rumšiškėse) įvyko pirmasis Lietuvos karšto oro balionų čempionatas.

2001 m. Vilniuje įvyko 13-asis Europos karšto oro balionų čempionatas.