Anksčiau matytas ir televizijos laidose, artistas jau keleri metai savo talento tam nešvaisto. Šių metų gegužę keturiasdešimtąjį gimtadienį švęsiantis Rolandas Kazlas dabar gyvena tokį savo gyvenimo etapą, kai gali sau leisti rinktis tai, kas jam įdomu. Jis daug vaidina teatre atiduodamas visas jėgas ir širdį. Yra aistringas geros literatūros skaitytojas.
Taip pat bėgikas, kurio „sąskaitoje“ ne tik kasdienės treniruotės, bet ir įveikti trys klasikiniai maratonai (po 42 km 195 m). Tipiškas Jautis, kuriam mieliausia būti namuose su šeima – žmona Sigita ir šešerių metų dukrele Indraja. Rolandas Kazlas maloniai sutiko pasidalyti mintimis su „Šeimininkės“ skaitytojais.
Vaidinate ir Nacionalinio dramos teatro, ir Jaunimo teatro scenose. Kokius naujus vaidmenis ir kokiame teatre šiuo metu repetuojate? O gal po Giedrės Beinoriūtės filmo „Balkonas“ vėl pamatysime jus ekrane?
Ačiū už savalaikį ir suteikiantį progą kukliai pasireklamuoti klausimą. Šiuo metu „Lėlės“ teatre repetuoju poezijos monospektaklį suaugusiesiems pagal vieno įdomiausių ir nepelnytai primiršto, o daugeliui gal net užmiršto lietuvių poeto Vlado Šimkaus eiles. Tai – labai savitas, su niekuo nesulyginamas poetas ir vienas geriausių Lietuvos vertėjų, deja, mus palikęs 2004 metais.
Spektaklio autorius ir vienintelio vaidmens atlikėjas būsiu aš. Šiuo metu esu nepaprastai įdomiame Vlado Šimkaus poezijos pasaulyje, kuriame labai daug šviesos, puikaus, sakyčiau, tobulo humoro ir švelnaus liūdesio, paradoksų ir sūrios, sveikos gyvenimo išminties. Spektaklio „Paprasti Nepaprastumai“ premjera įvyks vasario mėnesį „Lėlės“ teatre.
Jūsų Napoleonas Šereika iš Petro Vaičiūno „Patriotų“ bei karalius Ignotas spektaklyje „Ivona, Burgundo kunigaikštytė“ ir publikos, ir kritikos puikiai įvertinti, „paauksuoti“ Auksiniais scenos kryžiais. Esate išsitaręs, kad jie Jums lengvai pavyko, ir dėl to netgi jaučiate sau tarsi vidinį priekaištą. Ar manote, kad sėkmę visada galima pelnyti tik kančiomis, kūną ir dvasią alinančiu sunkiu darbu?
Jeigu kartą išsitariau, jog „lengvai pavyko“, tai dar nežinia, ar pasakiau šventą tiesą. Nemanau, kad žiūrovui turi būti žinomos kūrėjo dirbtuvės, virtuvės ir darbo paslaptys. Šiais konkrečiais atvejais aš turėjau galvoje, kad vedamas tokio meistro, kaip Jonas Vaitkus, į tas vaidmenų viršukalnes įkopiau nebijodamas paklysti, nukristi ar paslysti. Žiūrovams dažniausiai atrodo, kad aktoriui sunkiausia įsiminti tiek daug teksto. Tačiau tai tik juokingas mažmožis.
Aktorius spektaklyje gyvena, ir tekstas jam kaip oras, kaip kvėpavimas; tai kažkas natūralaus. Svarbiausia yra įžvelgti, pajausti vaidmens esmę ir ją meistriškai perteikti. O tai kainuoja. Šeima žino, jog, repetuojant naują spektaklį, su manimi susišnekėti nelengva, nes aš tada šnekuosi su nežinia kuo ir būdamas namuose iš tikrųjų esu dar nežinia kur. Baisu, bet ir juokinga...
Po spektaklio „Patriotai“, su anšlagu parodyto Kaune vykusiame festivalyje „Lietuvos teatrų pavasaris“, ne iš vieno žiūrovo girdėjau, kad Napoleonas Šereika jiems pasirodė labai panašus į tuometinį premjerą Gediminą Kirkilą, o Petro Veličkos personažas – į kitą žinomą politiką rusiška pavarde. Patvirtinsite ar paneigsite tokias „kolektyvines publikos haliucinacijas“?
Matyt, tie žiūrovai nelabai mėgsta G. Kirkilo. Atspėjau? O V. Landsbergio neprimena? Irgi barzdelė, pianinas namuose... Dėl skonio ir nemeilės politikams, kaip sakoma, nesiginčijama. Panašumai tikrai atsitiktiniai. Pagal pradinį režisieriaus sumanymą Šereika galėjo būti labai panašus į įžymųjį krepšinio aistruolį Sėklą, su baisia barzda ir dar su šerno iltimis, styrančiomis iš burnos. Įdomus sumanymas, bet vis dėlto jo buvo atsisakyta.
Šiandien, kai periferijos žiūrovų ekskursijos į dramos teatrus sostinėje yra retenybė, kai kurių tituluotų spektaklių net didesnių miestų gyventojai nėra matę, nes jie nevežami į gastroles. Iš esmės gero režisieriaus, gero aktoriaus pagrindine publika tampa tik tam tikras sostinės gyventojų sluoksnis. Visa, ir mažų miestelių, Lietuva Rolandą Kazlą galėtų matyti nebent per daugelio keikiamą televizorių, bet jis, bjaurybė, mieliau rodo ne spektaklius, o „Kakadu“. Užburtas ratas?..
Ką Jūs sakot? O savaitgaliais „Panorama“, „Akropolis“ pilni žmonių, atvykusių iš Jūsų vadinamosios periferijos. Pasikabinę drabužius rūbinėse, vaikštinėja su balionais, čiuožinėja ledu, valgo ledus, džiaugiasi amžinomis nuolaidomis ir perka, perka... O dėl televizoriaus... Yra tokia daina, pamiršau pavadinimą, gal žmonės žino, apie kurią kalbu... Kiekvienam savo.
Vienas garsus aktorius aiškino: vaidinu seriale dėl to, kad mano mama jau sena ir negali atvažiuoti į teatrą. Ką gi, gražu, jei sūnaus profesija leidžia mamai dažniau jį matyti. O ką daryti gydytojams? Operuoti prie mamos akių? O gal angliakasiui mamą nuleisti į šachtą, kad matytų sūnų ir po žeme pajuodusį nuo darbo, tačiau gyvą ir sveiką? O jeigu rimtai – teatrai galėtų gastroliuoti ir daugiau, o kur mane veža, ten aš su malonumu ir važiuoju.
Jeigu Rolandas Kazlas turėtų savo teatrą ir jam nereikėtų sukti galvos dėl jo kasos reikalų, kokie spektakliai ir apie ką jame būtų rodoma? Ko išvis neįsileistumėte?
A. Camus yra pasakęs: „Reikia didelės drąsos išdrįsti būti savimi.“ Jeigu ko ir pasiekiau gyvenime, tai tik klausydamas savęs, savo širdies balso. Galbūt kokiam apsukruoliui aš atrodau kvailių kvailys, kad nesinaudoju progomis užsikalti gražaus pinigėlio ar dar kaip nors išnaudoti savo populiarumo. Rodos, ką čia reiškia, paėmei kokią vulgarią komedijėlę, patriūbijai per visus laikraščius ir kanalus: „Vaidina Kazlas, ateikite, mirsite iš juoko!“, ir teka pinigų upės.
Vienas projektas, paskui kitas ir t. t. Gal ir galimas toks kelias, ir praktiškai turbūt protingas. Tačiau bijau. Atvirai pasakysiu: bijau būti nubaustas. Kieno? Nežinau, gal to, kuris trumpam davė savo dovaną. Turiu nuojautą, jog, pažeidus kažkokį principą, vidinį kodeksą, manęs nebeįleis pro slaptas duris, kur patenka tiktai tie, kurie išsaugojo tikros, nesavanaudės kūrybos burtažodį. Kaip toj Rytų pasakoj apie Kalifą gandrą, pamenat: MUTABOR...
Ar šiandien sau negalite prikišti kažką pražiopsojęs: o, jeigu aš tada būčiau įvertinęs, ką man siunčia likimas?..
Žinote, iš karto pagalvojau apie Arvydą Sabonį. Šitokio talento krepšininkas, krepšinio genijus, o jeigu taip į Jo karjerą pažvelgtum atidžiau, tai joje pamatytum daugiau skaudžių pralaimėjimų ir nusivylimų, negu svaiginančių pergalių. Sunkios kojų, nugaros traumos, pralaimėjimai „Cibonai“, Jugoslavijai, Graikijai finaluose ir pusfinaliuose, per vieną kėlinuką išgaravę NBA čempiono žiedai, apmaudžiausias Sharpo tritaškis Tel Avive, nulėmęs „Žalgirio“ pralaimėjimą ir Arvydo Sabonio karjeros pabaigą. O kartu stebuklingas Jo žaidimas. Visada iki galo, atvira dūšia, visa širdimi.
Yra čempionų, kurie laimi turnyrus ir pirmąsias vietas, o yra tokių, kurie ir pralaimėdami savo kovotojo dvasia, kilnumu yra tikrieji Nugalėtojai. Tam, kuris kaunasi ne vien dėl pergalės, o vardan pačios kovos ir pagarbos varžovui, tie titulai ir pergalės nebėra tokie svarbūs.
Kaip manote, kodėl didžioji dalis mūsų režisierių įsitikinę, kad net iš biudžeto išlaikomuose teatruose publikai reikia rodyti spektaklius apie homoseksualus, transvestitus, narkomanus, psichikos ligonius, savižudžius, žudikus maniakus ir t. t.? Gal tai tapo „europietiškumo“ ženklu? Bet juk yra ir kita gyvenimo pusė, ne tik liguista ir kruvina...
Klausimas gana platus ir glaustai į jį atsakyti gana sunku. Vargu ar kiekvienas režisierius suvokia, ką daro, kokias vertybes deklaruoja. Vieni kuria sąmoningai iš širdies, kiti tiesiog iš pigaus noro atkreipti dėmesį į savo asmenį. Kita vertus, gyvename, pasak vokiečių filosofo, „kultūros saulėlydyje“. Nors aš pasakyčiau: jau saulutė nusileido ir neaišku, ar patekės. O naktį ir lenda iš pakampių visokios pamėklės, pabaisos, šikšnosparniai, vorai–žmonės, naktinės plaštakės ir kitos naktinės personos. Tamsu, tačiau yra ir žiburėlių. Neužgesinkim ugnelių savo širdyse ir lempučių galvose!
Ką manote apie posakius: „Kiekvienas yra savo laimės kalvis“ ir „Vienas procentas talento, devyniasdešimt devyni procentai darbo“? Ar jie nepasenę, kai didesnė pusė Lietuvos tikisi išlošti Aukso puodą, o paskui gyventi pasišvilpaujant?
Apie Aukso puodą ir kitas istorijas yra labai gerai parašęs Ernstas Teodoras Amadėjus Hofmanas. Siūlau visiems pasiskaityti. Ten galima rasti atsakymus į daugelį klausimų, ne tik į šį.
Dabar labai daug kalbama apie toleranciją visa kam, nors girdėti ir perspėjimų, kad beribis pakantumas ištrina takoskyrą tarp gėrio ir blogio. Kokios yra Jūsų tolerancijos ribos?
Dabar meilę keičia tolerancija, dorumą – laisvės ir teisės, laisvę – pinigai. Aš už tai, kad žmogus, sutikęs kitą žmogų, nukeltų prieš jį kepurę, kas jis bebūtų. Buvo laikai, kai žmonės nežinojo, kas yra tolerancija, tačiau elgėsi vienas su kitu mandagiai ir pagarbiai.
Ar Tautos prisikėlimo partija neviliojo Jūsų į savo sąrašą? Nematytumėte savęs politikoje?
Šiuo metu gana dažnai sulaukiu tokio klausimo: „O tu kodėl nėjai į Seimą? Jau tu tai tikrai būtum patekęs.“ Ir žmonės tai sako rimtai, tarytum tai jau būtų tapę norma – gyvenimą įprasminti tapus Seimo ar Vyriausybės nariu. Manau, jog gydytojas, tapęs valdininku, jau nebe gydytojas, – jis praranda profesinius įgūdžius. Lygiai taip ir kitos profesijos: aktoriaus, inžinieriaus, mokslininko ar sportininko. Jeigu visi tapsime Seimo nariais, kas tada gydys, mokys, mąstys, kurs?
Turbūt žmonės, kurie eina į Seimą, yra apgalvoję savo žingsnį. Tai esminis gyvenimo ir karjeros posūkis. O pasekmės dažniausiai būna labai skaudžios. Kita vertus, jeigu žmogus jaučia, kad gali labiau patarnauti žmonėms tokiu būdu, o ne profesiniais įgūdžiais – jo valia. Nieko neturiu prieš dabartinį Kultūros ministrą Remigijų Vilkaitį. Tai puikus aktorius, beje, mano mokytojas, gilus ir įdomus žmogus, mylintis Lietuvą ir jos istoriją. Pažįstantis kultūrą, taip sakant, iš „vidaus“. Artimesnį žmogų ministro poste mes, teatralai ir kiti menininkai, kažin ar turėsime. Linkiu Remigijui daug gero nuveikti Lietuvos kultūros ir meno žmonių labui.
Ar ryžtumėtės emigruoti iš Lietuvos dėl ekonominių priežasčių?
Nelinkėčiau to nei sau, nei kitiems. Myliu Lietuvą, esu prieraišus žmogus. Be to, manau, jog pirmiausia reikia kurti savo krašto žmonėms, o ne verčiantis per galvą stebinti pasaulį. Pasaulis visko persisotinęs ir ištvirkęs. Manau, kol turėsiu sveikatos ir jėgų dirbti, išvažiuoti iš Lietuvos nebus jokio reikalo. Be to, jaučiu Lietuvos žmonių meilę ir pagarbą. Jie lanko spektaklius, kuriuose vaidinu, todėl gal badu nemirsiu.
Kokius lietuvių charakterio bruožus labiausiai vertinate, kokių nemėgstate? Ar savo paties trūkumus pastebite ir bandote rauti juos su šaknimis, o gal pagailite?...
A. a. Sigitas Geda gražiai yra į mus kreipęsis: „Mieli lietuviai ir kitos išdidžios tautos...“ Asmeniškai aš pats didžiuojuosi esąs lietuvis ir stengiuosi nesutepti to vardo. Kartais pagalvoju: kas būtų, jei likčiau paskutinis lietuvis šioje žemėje? Tada visas gyvenimas, darbai įgautų visai kitą svorį. Linkiu kiekvienam lietuviui kartais tai įsivaizduoti. Kad tu – tai Lietuvos veidas, esatis ir atmintis. Manau, kiekvienas taptume savaime ir doresni, ir gražesni, ypač prisiminę tuos, kurie taip sunkiai po kruopelytę rankiojo, lipdė tą mūsų Lietuvą.
Gimėte, augote, mokėtės Molėtuose. Ar susitikęs su giminėmis, senais bičiuliais molėtiškiais nesivaržote prašnekti tarmiškai? Koks skaniausias valgis, kuriuo grįžus į gimtinę pavaišina mama?
Ir aukštaitiškai šneku, ir valgau viską, ką tik mama pagamina, nes mamos valgiai visada skanesni už viso pasaulio skanėstus ir delikatesus. Tegyvuoja mamos virtuvė! Skanaus.
Kas Jums teikia sielos ramybę ir atgaivą?
Dorai padarytas darbas. Bacho muzika. Senos geros knygos. Galiu valandų valandas pratūnoti senų knygų parduotuvėse, ieškoti, vartyti ir atrasti mane dominančias. Niekaip negaliu atsistebėti, jog šedevrus galiu dabar nusipirkti už 1–2 litus. Sena, prieš 30–40 metų Tarybų Lietuvoje išleista knyga nepalyginamai kokybiškesnė ir „šiltesnė“ nei dabartinės išpūstos „plytos“, kainuojančios apie 50 litų su bedvasiu turiniu.
Man patinka daugel autorių, nuo senovės kinų filosofų iki XX a. kūrėjų ir mąstytojų, rašiusių maždaug iki 1990 metų. Paskui pasauliui kažkas atsitiko, ir knygos tapo nebe tokios. Turbūt aš žmogus iš praeities, nes iš ten semiuosi išminties, atgaunu pusiausvyrą ir tik senųjų meistrų dėka turiu jėgų atsilaikyti prieš dabartį.
Ką Jums reiškia šeima?
Tobulą pasaulį. Šeima – tai tobulas organizmas. Šventas. Kaip bičių avilys. Kaip metų laikai...
