Ne ten nueita, ne ten sustota, ne tada atsikelta. Visa tai vyksta labai aukštai, todėl gali būti mirtinai pavojinga. Vakare sukosėjęs, rytą tu jau gali nepamatyti saulės – ten, kur nėra kuo kvėpuoti, ligos vystosi žaibiškai. Net ir stipriausiems žemės vyrams, kurie sugeba pasiekti tokį aukštį, svarbu apskaičiuoti laiką minutės tikslumu, nes, jei laiku nenusileisi, tekančios saulės gali nebeišvysti.
Ten galioja amžini įstatymai, ten gerai gali jaustis tik gyvendamas pagal gamtos ir Dievo dėsnius. Tenka prisitaikyti ir prie deguonies trūkumo, ir prie šalčiausių vėjų. Į kalnus reikia eiti jau susipažinus su tuo pasauliu, kuris laukia. Reikia jausti gamtos dėsnius ir derintis prie jų, nuspėti, kada gali prasidėti liūtis ar sniego griūtis, kada švies saulė, kada ir kur kris akmenys.
Ekspedicija atskleidė galimybes
Iki Nepriklausomybės mes ir sap¬nuoti Everesto negalėjome, juk gyvenome už didelių sienų. Atkūrus nepriklausomybę, Sietle gyvenantis lietuvių architektas Aleksas Bartulis, nemažai kopęs į kalnus ir pabuvojęs net Himalajuose, pasiūlė kopti į Everestą ir lietuviams. Lietuva tada dar nepriklausė tarptautinėms sąjungoms ir negalėjo gauti leidimo kopti.
A.Bartulis Amerikos vardu užregistravo tarptautinę ekspediciją, tad 1992 metais mūsiškiai pirmąkart išbandė savo jėgas, priartėdami prie aukščiausiosios viršukalnės iš Tibeto pusės. 40 parų trukęs vienuolikos alpinistų ir pagalbinės grupės triūsas pasibaigė ties 7800 metrų riba. Tačiau būtent per šią ekspediciją man tapo aišku, kad galėčiau siekti aukščiausios viršūnės Žemėje.
Bendražygio žūtis nesustabdė
Nemaniau kopti į Everestą vienas. Būsimos kelionės planais dalijausi su aistringu tos pačios ekspedicijos dalyviu, latviu Aivaru Bojaru. Dviese jau įmanoma rengtis žygiui. Deja, 1993-iųjų vasario dešimtąją, aklimatizuojantis Elbruso šlaite, Aivaras žuvo. Ta skaudi netektis dar kartą patvirtino, jog kalnuose nieko atsitiktinio nebūna. Privalu gerbti kiekvieną kalną, nes nežinia, ar tu galėsi ant jo atsistoti ar ne, pagaliau, ar galėsi sugrįžti. Pagal to meto statistiką, iš keturių, pasiekusių Everesto viršūnę, vienas žūdavo.
Tą pavasarį, kai aš kopiau (1993 m.), žuvo 8 žmonės. Du žmonės žuvo iš moterų ekspedicijos. Iš tos pačios, kuri, man sumokėjus 7 tūkst. dolerių, priėmė mane fotografu. Žinoma, jiems reikėjo ne nuotraukų, o pinigų. Šis variantas buvo neįtikėtinai pigus, nes tada už tai, kad galėtum priartėti prie Everesto, reikėjo pakloti iki 40 tūkst. dolerių. Rudenį ši suma išaugo net iki 65 tūkstančių.
Jei gyveni pagal Kūrėjo dėsnius
Ar išsigrynina mintys aukštybėse? Dideliame aukštyje, kai trūksta deguonies, tu nieko negalvoji, veikia tik instinktai, sudėtinga net aritmetinį veiksmą atlikti. O normaliame aukštyje – kai jis nesiekia septynių kilometrų – aš išgyvenu tą tikrąją, labai gilią santarvę su pasauliu.
Ne su iškreiptu žmonių tarpusavio santykių pasauliu, bet valdomu Aukščiausiojo. Tai būsena, kai nejauti skirtumo tarp savo dirbančios rankos, kojos, ledkirčio. Atrodo, viskas susilieja į viena – kūnas ir gamta. Visu kūnu matai, jauti, kur uola silpna, kur ledas neatlaikys. Kalnai nėra kažkuo ypatinga vieta, bet ten nėra tos sumaišties, tokių iškreiptų santykių tarp žmonių kaip čia, žemėje. Ten esi tik su gamta. Gali pasiekti viršūnę ir laimingai, patikimai sugrįžti tik tada, kai gyveni pagal Kūrėjo dėsnius, amžinus dėsnius, kurie ne žmonių sugalvoti, o tikri.
Pasirinkta teisingai
Nė kiek ne lengviau buvo užkopti į kitas pasaulio viršukalnes. Net neįsivaizdavau, kaip pateksiu į Antarktidą, nes tuo metu ją pasiekti atrodė maždaug tas pats, kaip skristi į Mėnulį. Tiek mažai galimybių, toks tolimas ir laukinis kraštas. Bet pavyko. Svarbiausia – nė iš vienos kelionės negrįžau tuščiomis, visos viršūnės buvo pasiektos iš pirmo karto. Nepaisant to, kad į dar dvi aukščiausias viršukalnes (Makinlį ir Akonkagvą) aš įkopiau vienas.
Ne tik tuščiomis kišenėmis, bet ir elgetiška manta, lyginant ją su kitų šalių alpinistų amunicija. Tai, kad pasiekiau savo tikslą, man buvo įrodymas, jog teisingai pasirinkau, kad mano mintys šviesios. Esu didelių tragedijų liudininkas. Atsimenu pačią didžiausią tragediją alpinizmo istorijoje, kai 43 gyvybes palaidojo milžiniška sniego griūtis prie Lenino viršūnės 1990 metais. O visa tai yra mūsų pačių klaidos, kurios prasideda nuo neteisingų, netik¬rų minčių, nuo iškreiptų užmojų: nuo noro pasirodyti, nuo troškimo bet kokia kaina būti pirmam.
Pilnatvės pojūtis
Dabar kalnai liko svarbūs tuo, ką išmokau, ką sužinojau, ką kitiems galiu duoti. Po kelionių aš išgyvenau pilnatvę. Juk tai dariau ne vien dėl savęs, tos viršūnės ne man vienam reikalingos. Jų pasiekimo prasmė svarbi Lietuvai. Dažnai susitinku su žmonėmis. Ir su pradinukais, ir su kaliniais, ir verslininkais, mokslininkais. Atsistoju prieš auditoriją todėl, kad tai, kas padėjo man pasiekti viršūnę vienam ir ištverti be lėšų ir beveik be ypatingų fizinių galimybių, tikiu, ir kitiems gali padėti jų gyvenimo vingiuose.
Žmonėms reikia suvokimo, kas būtent gali padėti pasiekti tikslą. Per savo išgyvenimus kalbu ir apie Nepriklausomybę, ir apie Lietuvos vėliavą.
