Mano gyvenime buvo įvairiausių svajonių. Būdama vaikas, troškau arkliuko žemę šluojančiais juodais karčiais (rodos, nieko daugiau tuomet nemokėjau piešti - nesibaigiančiais žirgų piešiniais mama klijuodavo pelių pragraužtą kartonu išmuštą sieną prie mano lovos), paauglystėje – turėti tiesius dantis, dar vėliau – garbės ir svaiginančios karjeros.

Ilgainiui išmokau svajoti racionaliai ir pragmatiškai. Mane masino miesto gaudesys, svetimos šalys, pažintys, žinios, darbas iki išnaktų. Nustojau žiūrėti į žvaigždes. Nebesvajojau, kaip kadaise, rasti pievoje ir išgelbėti neatsargų čiurlio jauniklį, nes tik nuo mano delnų jis gali atsispirti skrydžiui. Bėgau per gyvenimą, dažniausiai siekdama jame apčiuopiamų ir naudingų dalykų, bet, juos gavus, džiugesys greitai nuslopdavo.

Metams pinant baltas gijas mano plaukuose, pradėjau sapnuoti mamą. Kaip ji semia vandenį iš šulinio ties klėtimi. Girdėdavau, kaip girgžda svirtis ir skamba grandinė. Ji įpila į skardinį puodelį vandens, stato jį ant rentinio krašto ir moja man ranka, kad ateičiau atsigerti ir aš ilgai ilgai einu jos link, niekaip negalėdama priartėti. Prabusdavau jausdama tuštumą ir užduodavau sau begalę klausimų, kodėl man taip liūdna, jei, rodos, viską turiu. Tuomet dar neieškojau atsakymo toje širdies kertelėje, kur, kartkartėmis pabudinamas prisiminimų, virpėjo vaikystės namų ilgesys, viliodamas sugrįžti, kur mano pradžia.

Vieną dieną tą vis stiprėjantį ilgesį tarsi įkūnijo netikėtai atrasta nuo laiko pageltusi fotografija sutrūkusiais kampučiais, kur jaunas mano tėvas ir aš, nukorusi nuo suolo basas kojas, šypsome sukrypusiuose mano stebuklingos vaikystės namo gonkeliuose. Ji metų metus dūlėjo stalčiuje tarp šimtų kitų fotografijų, nepatekusių į šeimos albumus.

Ilgainiui vis dažniau ir dažniau troškau prie jos prisilieti – paglostyti pirštais išblukusius jurginus po langu, mintimis atidaryti užvertas langines. Žiūrėdama į šią sustingusią tolimos praeities laimingą akimirką, aš kiekvienąkart visu kūnu jusdavau, kad ten, ant to žemės lopinėlio, po tuo šiaudiniu stogu, buvo ir yra mano vieta ir jon turi vesti mano gyvenimo kelias.

Pamažu gludinama minčių, mano svajonė įgavo aiškų turinį, kvapą ir spalvas – troškau vėl gyventi laukinėmis avietėmis kvepiančioje pamiškėje, atstatyti sunykusį, ilgus metus negyvenamą namą, sukasti dirvonuojančią žemę aplink ir stebėti, kaip ji sužaliuoja, semti vandenį iš vaikystės šulinio. Ir racionaliai atsakydavau sau – būtinai, tik vėliau, kai bus laiko... Kai užauginsiu vaikus. Kai uždirbsiu „pakankamai“ pinigų. Kai nebereikės bėgti per gyvenimą, miegoti bedvasiuose viešbučių kambariuose ir gerti kavą iš plastikinių degalinių puodelių, skubant iš vieno susitikimo į kitą.

Ir tuomet širdis man nejučia primindavo mamą; ji vis sakydavo: „Kad žinotum, dukra, kaip pagyvensiu, išėjusi į pensiją – važiuosiu prie jūros, auginsiu rožes, vėl perskaitysiu visas Remarko knygas“, bet taip nieko ir nesuspėjo...

***
Kasryt nubudusi plačiai praveriu langą. Jau kuris laikas nenumaldomai kvepia pavasariu. Užplikau kavą puodelyje su besišypsančiu angelu. Minutei išeinu į gonkelius ir rymau ant to paties tūkstančių žingsnių nugludinto slenkstinio akmens, kur mano tėvas kadaise rymojo. Kartais man atrodo, kad ir jis stovi greta ir mes tyliai kalbamės mintimis apie tai, kaip neilgai trukus mūsų žemėje melsvomis vilnimis banguos juozažolės, kraus žiedus aviečių krūmai, po kuriuo langu sodinsiu vijoklinių rožių kerą.

Vėl svajoju, kaip sunykus paskutiniam sniegui iki pat horizonto sužaliuos rugių želmenų jūra, kaip eisiu dulkėtu vieškeliu ir pro skylutes šiaudiniuose skrybėlės bryliuose prasiskverbę saulės spinduliai kutens skruostus, kaip kelsiuosi auštant ir dirbsiu savo žemę. Mano rankos bus beveik tokios pat sudiržusios, kaip vaikystėje, kai skubinami lėtai besiartinančių lietaus pritvinkusių debesų be atilsio sukraudavome pilną uorę šieno, kai vesdavau prie brastos girdyti nepaklusnią žalmargę ir virvė skaudžiai nutrindavo pirštus.

Svajoju, kaip vasaros nakties skarose tirpstant paskutiniams gaisams, atsisėsiu ant slenksčio, priglausiu basas pėdas prie šiltos žemės, ir klausysiu, kaip vėjas glosto lieknų beržų viršūnes, kaip pabaidytos antys pakildamos plaka sparnais upės vandenį, ir atrodys man, kad kažkur toli girdžiu ramią ir ilgesingą tėvo armonikos melodiją.

Viską, ko tiek metų siekiau, iškeičiau į vienintelę svajonę. Uždariusi duris į praeitį, nieko joje nesiilgiu, bet ir nieko nesigailiu. Tik klausiu savęs - gal aš visą gyvenimą neteisingai svajojau ir ne to siekiau, jei, nukeliavusi tūkstančius kilometrų šioje žemėje, patenkinusi ambicijas ir savimeilę, esu tikrai laiminga tik dabar, grįžusi ten, iš kur galbūt man niekada nereikėjo išeiti?

Ir širdis man atsako: kiekviena svajonė turi savo prasmę ir laiką. Jos kuria ir brandina mus. Palengva. Taip, kad nė patys nepastebime kaip keičiamės. Kai kurie svarbiausioms subręstame tik nuėję ilgą gyvenimo kelią. Argi jis nebuvo teisingas, jei tuo keliu atėjau į šią vietą ir šią akimirką, kai tarsi muzikai teškant ir čiurlenant aplink polaidžio vandeniui, ant mano šiaudinio stogo čiulba vieversys, žadėdamas man dar vieną svaiginantį pavasarį...

Elena K.

*****
Šis rašinys - DELFI Gyvenimo konkurso „Mano žalia svajonė“ dalis. Dalyvauk konkurse ir TU! Laimėk „Eglės“ sanatorijos įsteigtą prizą!

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją