Mėgdavau gurinėti po pievas, palei nedidelį upeliuką, užsukdavau ir į mišką ir akimis, ausimis bei rankomis tyrinėdavau aplinką. Tuo metu dažnai svajodavau apie gyvenimą kaime, nes ten visad būdavo taip gera: visur žalia, tyra, gryna ir daug daug laisvės.

Pabaigus mokyklą ir pradėjus studijuoti tikrai pakankamai žalią mokslą – geografiją, manęs laukė daug netikėtumų – vienas jų – naujos pravardės įgijimas. Taigi, kurso draugai beveik nuo pirmųjų studijų dienų mane ėmė vadinti Margute. Kyla klausimas, kodėl? Atsakymas labai paprastas: tiesiog jie sukūrė trumpinį iš mano pavardės, kuri prasideda raidžių deriniu: „marge...“

Pravardės istorija sėkmingai rutuliavosi toliau – niekam nekilo abejonių, kad Margutė – tai marga karvutė – Žalmargė karvė, kuri taip puošia Lietuvos kraštovaizdį, pievose gromuliuodama žalią žolę, romiai mirksėdama didelėmis akimis, vizgindama savo ilgą uodegą ir visus pamalodindama savo pieneliu.

Taigi, įgijusi pravardę, įgavau savybę nieko kito negauti dovanų, tik karvutes! Pirmoji tokia dovana buvo maža porcelianinė Margutė ir litras pieno „Margė“, o toliau sekė viskas, kas susiję su karvutėmis: puodeliai, kojinės, žaislai, įvairūs buityje reikalingi ir nereikalingi daiktai – svarbu, kad su karvutėmis būtų.

Visa tai mane užkabino: pradėjau pati karštligiškai ieškoti daiktų su karvutėmis ir, sukrapščiusi paskutinius studentiškus centus, pirkdavau beveik visas karvutes iš eilės, parsiveždavau jų iš užsienio ir, žinoma, nuolat gaudavau ir gaudavau karvutes dovanų.

Niekad neskaičiavau savo kolekcijos eksponatų kiekio, nes tai yra beveik neįmanoma: gal 500, o gal ir visas 1000 žavių karvučių sudaro mano kolekciją. Deja, dabar, prabėgus dešimtmečiui nuo kolekcionavimo pradžios, visa kolekcija liūdnai tūno pas tėvus kaime mano senajame kambaryje, gailiai mūkia ir laukia pavasario, laukia kol išsipildys mano didžiausia gyvenimo svajonė – žalioje pievoje įkurti KARVIŲ MUZIEJŲ.

Tai turėtų būti nepaprastas muziejus, kuriame būtų ne tik eksponatai, muziejuje gyventų ne viena dešimtis žavių gyvų margučių, kurios džiugintų miesto vaikus ir suaugusiuosius, o kaimo moterėlės vietoje rodytų kaip buvo gaminamas sviestas, sūris ir kiti iš karvučių pieno gaminami gardumynai.

Kaip gera būtų visiems apsilankyti tokiame ŽALIAME KARVUČIŲ MUZIEJUJE.

Svajonė, kuri pavasarį, vasarą, rudenį ganosi žalioje pievoje, bet
ištisus metus stovi lentynose. Noriu, kad tai taptų realybe, noriu, kad visi pajustų, kas yra Žalias kaimas!

P.S. Pridedu fotografijų koliažą, kaip įrodymą apie savo žaliai margą svajonę.

Edita

*****
Šis rašinys - DELFI Gyvenimo konkurso „Mano žalia svajonė“ dalis. Dalyvauk konkurse ir TU! Laimėk „Eglės“ sanatorijos įsteigtą prizą!

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją