Viskas, ką prisimenu iš tos nakties, buvo vėjas. Beržai kalbėdavo, kad jis – tarsi motinos rankos, ąžuolai sakydavo, kad jo neverta paisyti, o drebulės gąsdindavo, kad jis žada nuplėšyti lapus, ir pačios, savo žodžių išsigandusios, pradėdavo virpėti.
Tada dar nežinojau, kas jis, bet labai norėjau jį paliesti, man buvo smalsu. Sukaupęs visas jėgas per naktį išleidau lapelį. Tai nebuvo žygdarbis, tačiau man tai buvo svarbu. Ir tada, kai ištiesiau paskutinį savo pirmojo lapo kampą, aš pajaučiau Jį.
Negirdėjau, kaip sustingę medžiai staiga suošė mano vardą supratę, kad aš esu Klevas, negirdėjau vabzdžių dūzgimo, negirdėjau nieko. Pirmąkart pajutęs jo švelnumą ir jėgą supratau, kad jis bus bus viso mano gyvenimo draugas, ir žavėjausi jo greičiu bei gebėjimu skrieti. Aš irgi norėjau skristi. Tai buvo pirmoji mano žalia svajonė.
O svajojau aš daug: apie tai, kaip užaugsiu ir ant viršūnės pasikabinsiu mėnulį, apie pilką paukštį rusva uodega, kuris tupės ant mano šakos, kai ši bus pajėgi išlaikyti giesmininko svorį, apie tvirtą žievę, po kuria pavasariais tekės nauja gyvybė, apie lietų...
Besvajodamas net nepastebėjau, kaip mano liauną kamieną pradėjo dengti tvirta žievė, o aukščiausia šakele jau galėjau vėjui pūstelėjus pasiekti apatinę šalia augančio beržo šaką. Jau turėjau gerus 20 lapų ir jais didžiavausi. Mano mėgstamiausia veikla buvo suptis tai pirmyn, tai atgal. Vėjo ritmu linguodavau nuo mažiausio pūstelėjimo. Buvo gera. Tiesa, kaimynas beržas kartais pykdavo, kad trankau jo apatinę šaką, bet dažniausiai tik sumurmėdavo: „Ech, tas jaunimas.“
Prisimenu turbūt visus išsipildžiusius savo norus, svajones: pirmąją rasą, kai ši pasveikino mane išvydus pasaulį ir papuošė smulkučiais karoliukais, savo šešėlį (jo laukiau net dvi dienas, mat buvo ūkanota, o juk ūgliukui tai labai daug), pirmąją paukščio giesmę, rytinę tylą.
Mano svajonės buvo paprastos, kaip ir kiekvieno medžio, tačiau aš jaučiausi labai laimingas ne tik svajonėms išsipildžius, bet ir laukdamas jų išsipildymo.
Didžiausia svajonė buvo palaikyti paukštį. Jų balsai tiesiog kerėdavo, kai ryte, per patį saulės tekėjimą, pragysdavo, atrodo, visi kartu. Taip švelniai ir lengvai. Kai balsai išsisklaidydavo vėjyje, pasijusdavau net truputį vienišas. Vis laukiau, kada kuris jų nutūps ant mano šakos ir giedos vien tik man.
Tai nutiko vakare, kai užsigalvojęs tyliai šlamėjau. Jis nutūpė ant pačios viršūnės ir taip smagiai užgiedojo, kad, rodos, nutirpo visos mano šakos. Buvo nuostabu laikyti tą mažą, besvorį sutvėrimą. Jam pakilus žinojau, kad grįš. Ir grįždavo prieš kiekvieną aušrą. Tai buvo patys nuostabiausi rytai mano gyvenime.
Rudenį pajaučiau anksčiau nei kiti, pusę savo brangiųjų lapų teko nudažyti auksine spalva. Buvau išskirtinis – niekas aplink mane tokios spalvos dar neturėjo. Tačiau kasnakt vis kitas medis gaudavo tų stebuklingų dažų ir greitai visi tapo tokiais kaip aš ar dar gražesniais. Mane apleido ir pilkoji paukštė raiba uodega. Nebeturėjau kam šlamėti, kasnakt darėsi liūdniau ir liūdniau.
Rytai buvo vis labiau apniukę, darganoti, šalti – tokie, kaip mano gimimo naktį. Rasa ant lapų laikydavosi vis ilgiau, kol galiausiai visai nebekrisdavo žemėn. Ją nupurtydavo nebent vėjas.
Aš vis dažniau užsnūsdavau. Keista, nes anksčiau to niekada nebūdavo. Kartą užsižiopsojęs leidau vėjui nuplėšti nuo savęs kelis dailiausius lapus ir man suspaudė širdį. Visi medžiai irgi darėsi tylesni, linksmai nebešlamėdavo per naktį, tik koks vienas kitas sudejuodavo lekiant vėjo šuorui, kad kiti neišgirstų. Paukščiai pulkais matuodavo padangę, vėliau ištuštėjo ir toji. Vis dažniau užklupdavo ilgas, šaltas lietus. Nuo manęs buvo nuplėštas paskutinis likęs auksinis turtas. Spaudžiant šaltukui likau plonas ilgas stagaras.
Praėjus kelioms monotoniškoms savaitėms ant šakų pajutau aštrius, šaltus šarmos dygliukus. Atėjo žiema. Vis labiau ėmė miegas. Kartais atrodydavo, kad šis tamsus laikotarpis truks amžinai. Tamsu, niūru, šalta. Jaučiau po žieve stingstant syvus. Ta niūruma taip užliūliavo, kad, rodos, jau net pavasario nebelaukiau ateinant.
- Kas tave labiausiai sužavėjo išdygus ir augant? - vieną šaltą dieną sningant paklausė beržas.
- Vėjas, -atsakiau ir kiek patylėjęs pridūriau, - ir pilkoji paukštė.
- Lauk jų, - sugirgždėjo beržas, - lauk, pavasarį jie abu tave aplankys.
Beržo žodžiai man suteikė vilties. Sningant įsivaizduodavau ant šakų tupiančius mažyčius paukščius, o vėjui lankstant liaunas atžalas tikėjausi jį paliesti lapais.
Tą žiemą iškrito daug sniego. Pusnys užklojo viską aplink, užžarstė visus kelius. Net dangų per sniego kąsnelius vargiai galėjau įžiūrėti. Man amžinai užmigti neleido tik šilta, pavasarinė svajonė išleisti žalius lapus ir tarp jų pasupti savo paukštę.
Kai rytinė saulė tapo šilta ir nuo šakų pradėjo lašėti vanduo, mes pamatėme kelis nebundančius medžius. Vyresnieji pasakojo, kad ypatingai šaltomis žiemomis taip nutinka, kad iki šiol neprabudę medeliai jau nebepabus.
Man jų buvo gaila, tačiau šilta saulutė išsklaidė liūdesį ir aš pradėjau leisti naujus žalius lapus, kaip ir kiti medžiai. Visi buvo labai laimingi – juk pavasaris!
Kai parskrido manoji paukštė, džiaugsmas liejosi šakomis ir lapais. Ji vis giedojo ir giedojo tupėdama man ant šakos, o aš buvau dėkingas beržui už tai, kad pamokė, jog niekada negalima paleisti savo svajonių.
Judita G.
*****
Šis rašinys - DELFI Gyvenimo konkurso „Mano žalia svajonė“ dalis. Dalyvauk konkurse ir TU! Laimėk „Eglės“ sanatorijos įsteigtą prizą!
