Vilniuje gyvena jauniausia Marytės sesutė – Jadvyga, gimusi 1931 metais. Trumpai tepakalbėjome telefonu. Po nepavykusios operacijos Jadvygai tenka vaikščioti su ramentais. Jau kelerius metus išgirdusieji Jadvygos pavardę nebesiteirauja, ar ji kartais nėra garsiosios Marytės Melnikaitės sesuo.

Jadvyga tikisi, kad pagaliau atėjo ilgai lauktoji užmarštis, nors gali būti, kad žmonės tiesiog nebesitiki, kad šalia jų dar gali gyventi legendinės asmenybės giminaičių. „Ko tik neprišnekėjo apie seserį! – piktinasi ji. – Skaudu, kad Marytę taip šmeižė. Nieko apie ją nežinojo, bet šmeižė. O ką jūs rašysite?“

Ką pavyko sužinoti, tą ir parašėme.

Kelias į komjaunimą

Marytė gimė 1923 metais Zarasuose lietuvio ir rusės šeimoje, buvo pakrikštyta katalikų bažnyčioje. Melnikai susilaukė penkių vaikų, Marytė buvo antroji. Keturiolikos ji įsidarbino saldainių fabrike „Avanti“, po poros mėnesių pradėjo dirbti fabrike „Reno“. Dar mokėsi siuvimo. Jos sesuo Jadvyga prisimena nepaprastą sesės darbštumą: „Ji visą laiką dirbo, kai tik buvo kokia galimybė. Kaip ir kiti mūsų šeimos vaikai. Tik aš nieko nedirbau, nes buvau mažiausia. Tėvas labai rūpinosi šeima, bet kad burnų buvo taip daug, o darbo rasti buvo sunku“.

Gandai, neva Marytė buvusi pasiturinčių tėvų dukra, sunkiai auklėjamas vaikas, kuris nesimokė, bėgo iš namų, nepasižymėjo kuklumu, žavėjosi laisvais santykiais tarp vyrų ir moterų, yra netiesa. Iš tiesų Melnikų šeima gyveno neturtingai, jos galva vertėsi visokiais metalo darbais. Zarasuose tebegyvenanti Marytės vaikystės draugė Alina Bratiškaitė pamena, kad jos tėvas užsisakydavo pas Melniką dildžių: „Su Maryte ir kitais vaikais eidavome slėpynių. Kartą belakstydama ji suplėšė savo žalią su baltais pūkeliais paltą, tai bandėm susiūti. Kokia buvo Marytė? Rami, „nebajava“ mergaitė, nedidukė, šlakuota“.

Ir kartu besimokiusi Ona Špokienė sako labiausiai įsidėmėjusi bendramokslę Marytę dėl jos itin vargingos išvaizdos, menkos aprangos.

Kai senasis Melnikas su dukra Maryte ir sūnumi Jonu išvyko ieškoti darbo į Marijampolę, motina su kitais vaikais liko Zarasuose, tarnavo pas ūkininką, vėliau darbavosi cukraus fabrike. Taigi jokiais turtais Melnikų šeimoje nė nekvepėjo.

1940-aisiais po uždarbiavimo į Zarasus grįžusi Marytė pradėjo lankyti vakarinius kursus ir įstojo į komjaunimą. „Tais metais daug kas stojo į komjaunimą, ne tik ji, – prisimena Melnikaitės draugė Alina. – Aš už ją jaunesnė, man tik po karo siūlė stoti, bet atsisakiau. Ir patys komjaunuoliai neslėpė, kad jokios iš to naudos, tik mokesčius renka“.

Zarasų komjaunimas mažai ką nuveikė, nebent tai, kad agitavo per rinkimus į Aukščiausiąją tarybą ir sukūrė meno saviveiklą. Marytė tapo komjaunimo komiteto instruktore ir dainavo chore. Mažakalbė, susimąsčiusi, išblyškusi, nedidukė, šlakuota, mažom garbanėlėm šviesiaplaukė mergaitė.

Kalbama, kad Melnikas labai supyko sužinojęs, jog dukra nuėjo į komjaunimą. Matyt, tai tiesa, nes pokarį Zarasuose lankęsis ir su juo pakalbėjęs rašytojas Jonas Avyžius taip nieko ir neparašė – ką išgirdo, to meto spaudai netiko.

Ko Marytė ieškojo komjaunime? Paklausta apie tai jos sesuo Jadvyga atsako: „Prie Smetonos mes tikrai blogai gyvenome, susispaudę viename kambaryje, vienas vargas, nešiodavau sesers išaugtus drabužius. O tarybų valdžia mumis, kaip ir kitais varguoliais, pasirūpino. Tokia tiesa“.

Diversantės „studijos“

Prasidėjus karui, Marytė Melnikaitė pasitraukė į Rusijos gilumą, įsidarbino Tiumenės karinėje gamykloje. 1942-ųjų birželį ji buvo pasiųsta į armiją, o paskui atsidūrė Gorkio srityje veikusioje Balachnos diversantų mokykloje. Čia, kareivinėse, Marytę netikėtai sutiko buvusi bendramokslė Ona Špokienė: „Apsikabinome, apsiverkėme, susitikusios toli nuo Tėvynės, nuo namų. Skubėjome kalbėtis, nes labai mažai buvo laiko. Ji man sakė, kad labai pasiilgo Zarasų. Aš prašiau, kad duotų žinią mano namiškiams, jog esu gyva. O ji man kalbėjo, kad lauks manęs su gėlėmis Zarasuose... Mūsų kalbą nutraukė kapitonas, ragindamas mane stoti į rikiuotę. Marytė nubėgo kareivinių link ir staiga vėl atbėgo prie manęs rikiuotėje, įbruko man į rankas vasarinį savo tamsiai mėlyną paltą. Sako, man nereikia, aš išvažiuoju, o tu išmainyk į maistą. Aš pažadėjau, kad nupirksiu Zarasuose jai naują paltą, kai susitiksime. Kapitonas pradėjo bartis ir aš likau stovėti rikiuotėje su Marytės paltu rankose. Ir tai buvo paskutinis mano susitikimas su Maryte. 1945 m. padėjau gėlių puokštę aikštėje ant Marytės kapo...“

Po specialių mokymų diversantų mokykloje Melnikaitė 1943 m. gegužę atvyko į Baltarusiją, iš ten – į Zarasų apylinkes, kur įsijungė į partizanų gretas. Zarasuose anuomet sklandė kalbos, kad su partizanais Marytė susidėjo dėl kažkokio vaikino, kurį įsimylėjo. Tačiau niekas to negali patvirtinti. O gandai apie pasileidusią merginą galėjo atsirasti vien pabandžius įsivaizduoti, kaip Marytė porą mėnesių gyveno miške su vyrais.

Jei ne vokiečiai...

Pagrindinė partizanų užduotis buvo palaikyti ryšius su vietos gyventojais, rinkti žinias apie vokiečių kariuomenės judėjimą. Tačiau Marytės partizanavimo laikotarpis buvo labai trumpas, viso labo du mėnesiai. 1943 metų liepos pradžioje ją su grupe partizanų pasiuntė į Baltarusijos miškuose veikusį ginklų štabą. Grupei vadovavo kaipsyk Marytė. Keliavo visi naktimis. Trečią dieną netoli Rimšės, prie Apvardų ežero juos pastebėjo vietos gyventojai ir pranešė policijai.

Policininkai lietuviai partizanus apsupo. Prasidėjo susišaudymas, kurio metu trys partizanai žuvo, o vienam pavyko pasislėpti ežero melduose. Marytė pasidavė. Apie pasirodžiusius partizanus buvo informuoti ir vokiečiai, kurie taipogi leidosi į įvykio vietą. Tačiau pakeliui jų tanketė įklimpo. Buvęs Zarasų policijos darbuotojas, baigiantis karui pasitraukęs į Ameriką, tikina, kad Lietuvos policininkai Marytę kaip pasidavusią ir nepadariusią nieko blogo būtų paleidę namo. Nelaimei, atskubėjo tanketę ištraukę vokiečiai. Tai ir nulėmę Marytės likimą.

Zarasiškė Alina Bratiškaitė teigia, kad karo metais Zarasuose niekam nebuvo paslaptis, jog partizanė Ona Kuosaitė – tai ir yra Marytė Melnikaitė. Anot oficialios versijos, vokiečiai ją žinojo tik šiuo išgalvotu vardu, net ir kankindami nesužinojo tikrojo. Galbūt taip ir buvo, nes lietuviai policininkai neskubėjo su jais dalytis informacija. Marytės sesuo Janina tuo metu draugavo su vienu iš policininkų, kuris jai iškart po įvykio pasakė: „Tavo seserį sugavo“.

Vokiečiai atvežė Marytę į Dūkštą. Buvo tikri kankinimai, tikra kančia. Tardė ją pakabintą ant sijos, surištomis už nugaros rankomis. Po to žmonės matė ją gulinčią sunkvežimio kėbule. Ruda suknelė visai sudraskyta. Ta daugeliui įsiminusia ruda suknele apsivilkusi ir partizanavo. Po penkių žiauraus tardymo dienų Melnikaitę kartu su dar vienu partizanu sumetė į sunkvežimį, nuvežė prie Kaniūkų kaimo kapinių ir ten sušaudė – 1943 metų liepos 13 dieną. Marytei buvo tik dvidešimt metų. Nežinia, ką kankinimais iš jos bandė išpešti vokiečiai. Tačiau po merginos mirties nuo vokiečių nenukentėjo nė vienas su partizanais ryšių turėjęs vietos gyventojas.

Tinkama didvyrė

Pagražinta Melnikaitės istorija labai tiko išpūsti lietuvių vaidmenį partizaniniame judėjime, pranešti visai Sovietų Sąjungai, kad ir Lietuvoje, naujoje sovietinėje respublikoje, yra sava Zoja Kosmodemjanskaja. Tad 1944-aisiais Marytei po mirties suteikiamas Tarybų Sąjungos didvyrės vardas, vėliau sukuriamas šleikščiai propagandinis kino filmas „Marytė“. Beje, jis kino mėgėjams ir šiandien brangus – jame nedideliu vaidmeniu debiutavo aktorius Donatas Banionis.

„Nuleido nuo bėgių garvežiuką su žvyru ir skalda – tai vienintelis Marytės „žygdarbis“, kurį galima laikyti ir klaida. Tokiu būdu pranešė vokiečiams apie save!“ – sako Zarasų krašto muziejaus muziejininkė Laima Riaubiškienė. Ji tikra, kad Marytės biografijoje nelikę baltų dėmių. Jokių siurprizų ir netikėtumų nebesitikima: „Supraskite, Marytė – sovietinės propagandos auka, ne ji sukūrė apie save legendą. Kai kas apie Marytę labai piktai kalba tarsi iš keršto už tuos metus, kai turėjo priverstinai garbinti idėjinę diversantę“.

Sovietinių partizanų veikla karo metais, be abejo, šiandien nieko nežavi. Jie ne tik kenkė vokiečių kariuomenei, bet ir kruopščiai rinko duomenis apie žmonių nuotaikas, apie tas slaptas organizacijas, kurių tikslas buvo atkurti laisvą Lietuvą.

Kodėl sovietai kankinės ir didvyrės vaidmeniui pasirinko būtent Marytę Melnikaitę? Istoriko Arvydo Anušausko manymu, ji iš NKVD į Lietuvą siunčiamų diversantų tam tiko geriausiai. Dauguma iš jų buvo tikri smogikai, susitepę rankas. Keblu iš tokio daryti didvyrį. O Marytė – nekalta mergelė su švaria biografija...

(Cituoti dokumentai saugomi Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriuje)