– Kaip tapote tuo, kuo dabar esate?

Jau vaikystėje jaučiausi kitoks negu visi. Buvau atsiskyręs nuo žmonių. Kai draugai žaisdavo, lakstydavo, krėsdavo išdaigas, manęs kartu nebūdavo. Aš juos tik stebėdavau iš šalies. Nejutau poreikio eiti į diskotekas, tai man buvo svetima. Gal Dievas skyrė būti pašauktam kitur? Bažnyčia mane traukė nuo mažens, po pamokų dažnai čia užeidavau, pavaikščiodavau, pasimelsdavau. Didžiausią laimę patyriau sykį klebono paragintas patarnauti mišioms. Daug kas mane laikė ,,davatka“, nesuprato.

Prisimenu, kaip mėgdavau pašlavinėti aplink bažnyčią. Kai tik klebono nebūdavo, aš ten šeimininkaudavau. Kai grįžau iš tarnybos sovietų armijoje, netikėtai gavau laišką su rekomendacija. Manimi pasirūpino Rokiškio klebonas, jo dėka įstojau į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Armijoje buvau pripratęs prie drausmės, tad griežta seminarijos tvarka manęs neišgąsdino.

O juk, kai esi ten, kur, atrodo, tavo vieta, argi gali būti sunku? Po 5 metų, 1963 metų balandžio 10 dieną, buvau įšventintas į kunigus ir paskirtas vikaru į Pivašiūnus, vėliau perkeltas į Krikštėnų parapiją Ukmergės rajone, kur buvau paaukštintas į klebono pareigas. Nuo 1969 metų dirbau klebonu Punioje, o nuo 1976 metų kunigauju Alovės parapijoje, 23-ejus metus prižiūriu Ryliškių parapiją. Taigi, jau 45 metus esu kunigas.

– Ar sunku buvo eiti tuo išsvajotu keliu?

Nelengva, bet mane stiprino begalinis noras būti kunigu. Turėjau dėl ko stengtis – dėl svajonės, kad ji virstų tikrove. Prisimenu, kiek teko iškęst sovietmečiu, kai tikintieji buvo persekiojami. Mane nuolat siųsdavo į saugumą. Ten įtikinėdavo, kad beprasmiška būti kunigu, kad rinkčiausi kitą kelią. Sakė: ,,davatkos“ jau senos, greitai išmirs, ką tuomet jūs, kunigai, darysite?! O aš mėgdavau pajuokauti. Linksmai atšaudavau: ,,Juk jaunos pasens ir eis į bažnyčią.“ Džiaugiuosi, kad nepalūžau.

Didžioji kaimo yda

– Kaip suspėjate atlikti klebono pareigas dviejose parapijose?

Dabar kaimuose žmonių mažėja, tai ir poreikių nedaugėja. Prieš 30 metų niekaip nebūčiau suspėjęs to suderinti. Taigi, nesiskundžiu, kad per sunku.

– Ką manote apie savo parapijų žmones? Kas jums labiausiai kelia nerimą?

Kaimo žmonės geri, šilti, draugiški. Džiaugiuosi, kad netrūksta iniciatyvių jaunų žmonių, kurie lanko bažnyčią, dalyvauja procesijose. Apskritai Alovės ir Ryliškių parapijose dar juntama pagarba bažnyčiai. Tai mane džiugina.

Nerimą kelia didžiausia kaimo žmonių yda – girtuoklystė. Taip pat apmaudu, kad šiais laikais jau mažiau rūpinamasi bažnyčia, jos tvarkymu, kunigas ne taip vertinamas kaip anksčiau. Apmaudu, kad daugelis žmonių bažnyčią supranta kaip prievolę.

– Jus myli ir gerbia netgi jauni žmonės. Kaip pavyksta rasti kelią į jų širdis?

Natūraliai pavyksta. Manau, kad vaikai nėra blogi. Jei jie netinkamai elgiasi, tai signalas, kad iš tėvų negauna tikrųjų dvasinių vertybių. Kai apsilankau mokyklose, mane vaikai visada apstoja ratu. Jaučiuosi jiems svarbus – tai nuostabus jausmas.

– Iš šalies pažvelgus į dvasininkus gali susidaryti įspūdis, kad jų gyvenimas – juodas, įtemptas darbas vienatvėje.

Atvirkščiai, tai įdomus ir garbingas darbas. Tik privalai visada tikėti Dievo pagalba. To kunigui nevalia apleisti. Kelissyk per dieną kunigui derėtų užeiti į bažnyčią, pasimelsti. Reikia skirti laiko ir dvasiniam lavinimuisi. Nors kunigas pririštas prie uniformos, tačiau ji nevaržo, nes laisva valia jis pasirinkęs šį kelią. Mūsų darbas – pašaukimas.

Renginiuose – dažnas svečias

– Ar jums lieka laisvalaikio? Ką tuomet veikiate?

Visaip būna. Kasmet su savo kurso draugais, taip pat kunigais, organizuojame susitikimus. Per televiziją mėgstu žiūrėti jaunatviškas laidas. Ypač patiko muzikinis projektas ,,Kelias į žvaigždes“. Taip pat žiūriu linksmas komedijas. Be galo žaviuosi Čarlio Čaplino vaidyba. Tačiau prasmingiausios atostogos ir laisvalaikis man ¬– pasėdėjimas bažnyčioje.

– Nuolat esate aktyvus pagalbininkas renginiuose. Iš kur semiatės tiek energijos?

Stengiuosi visur dalyvauti, nepraleisti nė vieno svarbaus renginio, nė vienos šventės Dzūkijos regione. Neseniai dalyvavau Grybų šventėje, Policijos dienos paminėjime. Privalau būti aktyvus kultūriniame gyvenime. Bus gėda, jei mano parapijų žmonės atvyks į renginius, o manęs ten nebus.

– Mėgstate filmuoti ir fotografuoti. Kokias gyvenimo akimirkas stengiatės užfiksuoti?

Dažniausiai filmuoju, fotografuoju įvairias bažnyčias bei pasaulietiškas šventes. Už kadro apie jas pasakoju, kalbinu dalyvius. Esu sukaupęs nemenką filmuotos medžiagos archyvą. Seniau filmuodavau kone viską, o dabar jau atsirenku, kas iš tiesų svarbu ir vertinga. Kai filmuoju, atrodo, kad gyvenu kartu su visais.

– Jums suteiktas Alytaus rajono garbės piliečio vardas, esate apdovanotas ir Alytaus rajono Metų geriausio dvasininko titulu. Koks gi jūsų sėkmės receptas?

Dėl titulų manau, kad tai didesnė garbė bažnyčiai, o ne asmeninė. Tiesiog esu ten, kur turiu būti, todėl man sekasi. Svarbiausia, kad žmonės mane vertina, gerbia, o aš pasitikiu Dievu. Neprisileidžiu neigiamų emocijų, minčių. Tai mane stiprina. Nors jau 45 metai mano kunigystės praėjo, jaučiuosi jaunas. Tiek metų paskriejo kaip sapnas, bet nieko nesigailiu.

Ir kitiems norėčiau palinkėti niekad neprarasti vilties, net sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis. Nekritikuoti kitų, pirma į save pasižiūrėti. O sunkumai praeina kaip blogas oras.