Prieš daugelį metų, kai buvome susitikę, jis man tyliai dainavo: „Paskandinta seniai, nugramzdinta seniai, praeities sapnuose tu likai...“ Tą dainą buvo paskyręs mylėtai moteriai. „Sukūriau ją vairuodamas teatro sunkvežimį. Mylimoji sakė, kad sudegino tas eiles, nors paskui gailėjosi“.
Jis žvilgčiojo į gražias merginas, kol vienas nuotykis tarsi leido suprasti, kad vyrui laikas surimtėti. Juokėsi, prisiminęs seną susitikimą prie jūros: nusišypsojo vienai merginai, po kelių dienų vėl ją sutiko. Net minčių buvo paskirti pasimatymą, o gražuolė leptelėjo: „Aš jus pažįstu. Esu jūsų dukters Ievos draugė“. Smūgis buvo didelis, ir tada jis rimtai susimąstė, kad jau laikas surimtėti, praėjo romantiškų pasimatymų laikas. „Turiu liautis save apgaudinėti. Nors jaučiuosi gal kaip trisdešimtmetis, bet tai – netiesa. Balandį man sueis 72-eji. Rimtas amžius“, – nusijuokia.
Į gyvenimą – su tėvų genais
Dabar Saulius užsidegęs pasakoja apie meilę teatrui, vaidmenis. Jis visuomet energingas, labai užimtas, skuba į repeticijas, laidų įrašus. Aktoriui svarbiausias ir brangiausias Jaunimo teatras, kuriame dirba nuo jo įkūrimo dienos. Čia jis rado savo didžiąją meilę – gavo įvairius, sudėtingus vaidmenis. Dabar repertuare – 13 vaidmenų, kuriais aktorius labai džiaugiasi.
Kitokio gyvenimo, be teatro, Saulius dabar neįsivaizduoja. Džiaugiasi, kad teko dirbti su talentingomis režisierėmis Aurelija Ragauskaite, Dalia Tamulevičiūte, vedusiomis į personažo vidinių gelmių atskleidimą, suteikusiomis žiūrovų meilę ir pasitikėjimą. Saulius sako, kad žiūrovai gausiai lanko spektaklius „Patriotai“, „Skrydis virš gegutės lizdo“, „Pagalvinis“, „Katė ant skardinio stogo“ bei kitus, kuriuose vaidina ilgametis Jaunimo teatro aktorius.
Jaunystėje Saulių labai viliojo istorija. Baigęs vidurinę stojo į Vilniaus universiteto istorijos fakultetą. Nepavyko. Tais metais į jo pasirinktas studijas buvo didelis konkursas. Nors egzaminus išlaikė gerai, bet priimtas nebuvo – pritrūko tik dviejų balų.
Saulius stovėjo kryžkelėje. Nežinojo, kaip toliau gyventi, kokį kelią pasirinkti. Į pagalbą atėjo vienas lietuviškojo teatro korifėjų – tėvas. Vladas Sipaitis tada dirbo Kaune, kur dėstė būsimiesiems aktoriams grimą, scenos kalbą. Tada Juozo Gruodžio muzikos mokykloje buvo įsteigta nauja specialybė – kultūros namų meno vadovas. Tėvas pasiūlė sūnui ten mokytis.
„Jis mane pamokė padeklamuoti eilėraštį, paskaityti pasakėčių, atlikti etiudą. Iki tol aš dar nebuvau lipęs ant scenos. Jokioj saviveikloj nedalyvavau. Jokio eilėraščio nebuvau deklamavęs. Kadangi, pasak tėvuko, tuo metu trūko aktorių vyrų, tad buvo paskelbtas papildomas priėmimas.
Baigiau tuos mokslus ir prasidėjo mano teatrinis gyvenimas“, – pasakojo Saulius. Jaunystėje vyras domėjęsis ir sportu, ypač viliojo gimnastika. „Treniruotės būdavo keturis kartus per savaitę. Namo pareidavau vidurnaktį. Būdavau taip užimtas, kad pirmą kartą šokau tik per abitūros išleistuves. Tačiau sieloje jaučiausi laimingas, nes teatras be galo traukė, matyt, tai buvo mano genuose“, – svarstė aktorius.
Sauliaus tėvas Vladas Sipaitis, garsus Lietuvos aktorius, režisierius, jaunų talentų ugdytojas, buvo kilęs iš bajorų giminės. Mama, kuriai jau daugiau kaip 90 metų – gražuolė artistė Jadvyga Ramanauskaitė. O močiutė Liudvika Sipavičiūtė-Fedotovienė buvo garsi Maskvos Didžiojo teatro dainininkė.
Tad ir Sauliui teko nemažai šeimos narių teatrinių genų. Pasimokęs Kaune jis nudūmė į Vilniaus konservatoriją (dabar Muzikos ir teatro akademija), kur buvo priimtas studijuoti aukštuosius aktorystės mokslus. Konservatoriją baigė 1962 metais. Teko pasidarbuoti Marijampolėje, kai suvalkiečiai panoro turėti savo dramos teatrą.
Marijampolės teatras Sauliui paliko nykius įspūdžius. Teatras buvo menkai lankomas.
„Jei naują spektaklį rodėme du kartus, tai vėliau salė jau būdavo tuščia. Alindavo ilgalaikės gastrolės, kad galėtume išsilaikyti. Praėjus metams, tą dieną, kai gastrolės vyko Betygaloje, išgirdome, kad Kapsuko teatras uždaromas. Tuomet pradėjau dirbti Jaunimo teatre. Kurį laiką bendradarbiavau su Povilo Mataičio įkurtu ansambliu, kuriam vėliau buvo suteiktas Lietuvių folkloro teatro statusas. Ypač žavėjausi lietuviškomis sutartinėmis. Tai buvo tikra širdies atgaiva. Gaila, kad negalėjau suderinti darbo su teatru, ir Mataičio ansamblį teko palikti“.
Saulius džiaugiasi, kad su Jaunimo ir Lietuvos folkloro teatrais teko aplankyti Ameriką, gastroliuoti Europos miestuose.
„Teatras man – šventė“
Saulius tikina, kad jam atrodo, jog ką tik pradėjo dirbti teatre. Metai bėgo greitai, buvo įdomūs ir turiningi. „Teatre nenusibodo. Tai – mano gyvenimas. Mielai prisimenu režisierius, vaidmenis, gastroles. Ilgam išliko Dalios Tamulevičiūtės spektaklis „Mergaitė ir pavasaris“. Man laimė dirbti teatre. Einu į darbą kaip į šventę. Tai – prabanga. Negalvoju apie pinigus. Man svarbiausia – tik vaidinti“.
Aktorius dažnai prisimena tėvą. Jis sūnų išmokė teatro etikos, pagarbos scenai. Vyresnysis artistas sūnui sakė, jog negalima per sceną pereiti su paltu ar skrybėle. „Mane žavėjo tėvuko pasakojimai apie kolegų elgesį. Ypač vertino pareigingumą. Pasakojo, kad du žinomi Kauno teatro aktoriai susilažino, kuris pirmas ateis į teatrą prieš spektaklį. Lenktyniavo Juozas Siparis su Stasiu Petraičiu. Sutartą dieną Siparis atėjo dvi valandas prieš spektaklį ir nustebęs mato, kad Petraitis jau sėdi prieš veidrodį ir grimuojasi.
Žavėjo Saulių ir stipri tėvo sveikata. Teatro veteranui iki devyniasdešimties metų trūko poros mėnesių, mirė nė nesirgęs, buvo sveikos nuovokos, viską valgė. Kartą jau gerokai pagyvenęs buvo žiemą įsmukęs į ežero eketę. Šlapias parėjo namo ir net nesusirgo. Tėvas gyveno iki paskutinės akimirkos. To norėtų ir sūnus. Daug ko jis gali pasimokyti iš talentais apdovanoto ilgaamžio tėvo. Nenori jausti silpnavališkumo. Labai stengiasi atsikratyti pavydo – blogiausios žmogaus savybės. Tikina, kad pinigų kalimas jį purto: „Turtas – baisu. Šlykštu!".
Kentėjo dėl paliktos dukters
Būsimą aktorę Saulius įsimylėjo studijuodamas pirmame kurse. Nijolė Gelžinytė jau buvo trečiakursė – būsimoji aktorė. „Dešimt metų kartu gyvenome. Susilaukėme vienturtės dukters Ievos, dabartinės žinomos smuikininkės. Tačiau su Nijole išsiskyrėme. Man tai buvo smūgis. Matyt, kažkuo neįtikau jai. Ji norėjo mane pakeisti. Buvome priešingybės. Gal jai reikėjo kito žmogaus. Kai skyrėmės, jaučiau kaltę, labai sunku buvo palikti dukrą Nijolei“, – liejo širdį aktorius.
Jis atvirai skundėsi, kad tada atrodė, jog skausmas sudraskys širdį. „Dabar skausmas gal nebūtų toks aštrus. Tačiau tada dukters nežmoniškai ilgėdavausi. Siela, rodės, plyš. Kažkada sakiau, kad moterį gali palikti, nors ji atrodytų vienintelė. Dabar esu tvirtesnis, negaliu nusileisti moteriai, joje ištirpti. Tačiau gyvenime ne aš, o mane moterys palikdavo. Manau, kad moterims nereikia gailėti šilumos ir gėlių. Šypsodamasis galiu pasakyti, kad dar nesijaučiu senas“, – baigė savo atvirą monologą žinomas aktorius.
Pagailėjo kartą Nijolės
Saulius prisiminė, kad uždarius Marijampolės teatrą, kolektyvą paskyrė į Klaipėdą. „Mama liepė pačiam spręsti, ką daryti. Aš nutariau važiuoti į Klaipėdą. Pasiėmiau lagaminą, išėjau į lauką, žiūriu į mūsų langą. Matau – stovi Nijolė. Taip liūdnai žiūri. Lyg kažkas apsivertė širdyje. Likau Vilniuje“.
Dabar aktorius turi sukūręs kitą šeimą. Gerai sugyvena. Džiaugiasi sūnumi, dirbančiu kino operatoriumi, mylima žmona, dviem anūkėmis. „Noriu ilgai gyventi, – prisipažįsta menininkas. – Reikia suvokti savo paskirtį žemėje. Noriu daugiau laiko skirti šeimai. Mano anūkės skirtingos: dvylikametė Ugnė – kompiuterio užhipnotizuota. Sėdėdama prie jo mergaitė mokosi anglų kalbos. Mažoji, kuriai ketveri metukai – kitokia. Meda – gyvas vaikas, abu einame pasivaikščioti, turime apie ką pasikalbėti. Marti – dizainerė, džiaugiasi mudviejų gerais santykiais, tad pabūdamas su mergaite, jai leidžiu ilgiau kūrybiškai padirbėti.“ Saulius juokauja, kad labai norėtų sulaukti anūkių vestuvių.
Dabar jo svarbiausioji pokalbio tema – ne moterys. Saulių jaudina gyvenimas, žmogaus paskirtis, teatro misija. Tiki, kad scenos gyvenimas gali žmogui daug duoti. Save aktorius vadina trykštančiu vulkanu. Tiki, kad jis ilgai neišseks, ir džiaugiasi, kad dabar jį valdo ne emocijos, o protas. Jis vis dar nori pažvelgti į savo vidų giliau, pajusti savo paskirtį žemėje. „Laukiu personažo, kuriame būtų daug švelnumo, meilės, būtų galimybė atverti savo širdį, pasakyti gražų monologą apie Lietuvą. Juk matau, kaip išgirdęs gražius žodžius, žmogus nušvinta. Ir man tada pasidaro labai gera“.
Aktorius tikina, kad moteris jam – šventa. „Džiaugiuosi, kad mūsų šeimai vadovauja žmona. Ji ir finansus tvarko. Man duoda, kaip Kurauskas sakydavo, kišeninių pinigų. Jų man reikia nedaug. Esu karo vaikas. Vaikystėje man buvo skaniausia duona, pamirkyta aliejuje. Iki dvidešimties metų nevalgiau žuvų, nes būdavo gaila, kad jas žvejodavo. Mėgstu gyvūnus. Namie turime ir katiną, ir šunį. Dar norėčiau atsikratyti vienos silpnybės: kai reikia, negaliu pasakyti „ne“.
Jis neslepia, kad dabar moteriai daug ką galėtų atleisti. „Gal net neištikimybę atleisčiau, – prisipažįsta. – Jaunystėje to nedovanočiau.“
Jis dar pareiškia, kad šeimoje židinį turi kurstyti moteris. „Man moteris niekada negali nusibosti, – dar priduria Saulius. – Aš ją galiu pažinti, perskaityti kaip knygą. Ji tampa man vis įdomesnė, keičiasi, žavi. Randu vis didesnį jos vidinį grožį, vis giliau ją suprantu“.
S. Sipaitis prisipažįsta, kad rūpinasi savimi, reguliariai mankštinasi. „Mano kūnas, – sako, – yra mano smuikas. Žinau, kad jį reikia prižiūrėti ir mylėti. Kadangi esu vairuotojas, tvarkau savo automobilį, kad gerai važiuotų. Žodžiu, turiu būti sveikas. Ir maistą valgau sveiką, skaniausias – žmonos pagamintas“.
Saulius Sipaitis, vienas geriausių Jaunimo teatro aktorių, pavedžiojo mane po savo teatrinį gyvenimą, įsileido į vidaus pasaulį. Džiaugiuosi šio kūrybingo žmogaus energija, darbštumu, talentu. Linkiu jam sulaukti naujų vaidmenų, pasidžiaugti režisierių supratingumu, surasti jam džiaugsmą suteikiančių naujų premjerų, pastatytų teatre, kuriame praleido didelę savo gyvenimo dalį.
Saulius moka liūdėti dėl nesėkmių, bet labiau moka džiaugtis, kai jį „užpuola“ kūrybinės pergalės. Tų pergalių linkime aktoriui, savo turtingu vidiniu gyvenimu dosniai besidalinančiam su į teatro salę plūstančiais, tikrojo meno pasiilgusiais žiūrovais.