Emigracija į šeimas

Kiek ilgai galima jaustis laimingam, įkopus į vieną viršukalnę ir nesidairant kitų? Mūsų šalyje – mažiausiai bent penkerius metus. Būtent tiek laiko kasmet džiūgaujame, kai Lietuvoje įvaikintų vaikų skaičius perkopia šimtuką.

Tuo tarpu užsieniečiai šią džiaugsmo suteikiančią kartelę reguliariai įveikia jau aštuonerius metus (nuo 2003-iųjų). Štai pernai jie įvaikino 115 (lietuviai – 109), užpernai – 146 (lietuviai – 110) mūsų šalyje be tėvų globos likusius vaikus. Beje, maždaug 100 jų buvo specialių poreikių. Tikriausiai tai vienintelė emigracija Lietuvoje, kurios stabdyti nekyla rankos. Priešingai – norisi ją paskatinti, kad tik kuo daugiau paliktų vaikų gyventų geriau. Ne, ne užsienyje, o pirmiausia – šeimoje.

Nors įvaikinimo skaičiai Lietuvoje ir užsienyje vejasi vienas kitą, deja, to negalima laikyti varžybomis, labiau – komandiniu darbu. Tikroji pergalė, kurią reikia pasiekti, kur kas didesnė. Daugiau kaip 2 tūkst. – būtent tiek vaikų mūsų šalyje kasmet lieka be tėvų globos.

Nežino savo galimybių

Rinkos tyrimų kompanijos „Rait“ atlikta gyventojų apklausa atskleidė: kas septinto žmogaus manymu, nedidelį vaikus globojančių šeimų skaičių lemia neigiamas visuomenės požiūris tiek į globojamą vaiką, tiek ir į globėjus. Greičiausiai tai viena iš svarbesnių priežasčių, kodėl tiek nedaug šeimų apsisprendžia tapti įtėviais.

Tiesa, tas pats tyrimas parodė, kad nemažai žmonių globėjais ar įtėviais nesiryžta tapti dėl ekonominių priežasčių. Beveik kas penktas suaugęs žmogus globotų vaiką, jei leistų jo asmeninės, šeimos finansinės galimybės, o kas aštuntas – jei turėtų tinkamas buitines ir gyvenimo sąlygas.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorės Odetos Tarvydienės teigimu, tai, jog sudėtingu valstybei ekonominiu laikotarpiu buvo įvaikinta per šimtą vaikų, rodo, kad sunkmetis neturėjo neigiamos įtakos įvaikinimui Lietuvoje. Priešingai, šiuo laikotarpiu išaugo po du, taip pat vyresnius vaikus įvaikinusių šeimų skaičius.

Viešosios įstaigos „Vaiko ir tėvų centras“, ieškančios globėjų (rūpintojų) ir įtėvių, juos rengiančios, konsultuojančios bei teikiančios pagalbą, direktorė Kristina Vilytė prisimena atvejus, kai įsivaikinti ar globoti norinčios šeimos delsė, manydamos, jog joms nebus leista to padaryti vien dėl to, kad gyvena nuomojamame, o ne nuosavame būste. Tai rodo, kad dalis šeimų apie savo galimybes susidaro klaidingą nuomonę. Dažniausiai – dėl informacijos stokos.

„Nuomojamas būstas bei mažos pajamos nėra kliūtis įsivaikinti ar globoti vaiką. Yra vertinama bendra šeimos situacija ir žiūrima, ar ji gali tenkinti pagrindinius vaiko poreikius. Vaikui svarbiausi mama ir tėtis, o ne finansai“, – sako K. Vilytė.

Italų visuomenė palaiko

Daugiausia lietuvių vaikų įsivaikina italai (pernai – 67, o 2009 m. net 80). Italė Paola Fertoli, viešosios įmonės SOTAS („Socialinės tarnystės savanoriai“) direktorė, įsitikinusi – ne šalies ekonominė situacija leidžia italams įvaikinti tiek daug vaikų.

„Pirmiausia turi būti stipri šeima, tvirti santykiai tarp vyro ir moters. Po to – padedanti ir palaikanti bendruomenė, giminės, draugai. Taip pat kitų įtėvių bei globėjų pagalba“, – paaiškina P. Fertoli.

Italijos vyriausybei nutarus, kad institucija – ne ta vieta, kur turėtų augti vaikai, prieš penkerius metus šalyje buvo uždaryti visi valstybiniai vaikų globos namai. Šiandien be tėvų globos likusius vaikus įsivaikina ar globoja šeimos bei šeimų bendruomenės, be to, veikia bendruomeninio tipo struktūros, kuriose kartu su socialiniais darbuotojais, pedagogais gyvena iki dešimties vaikų. Ypatingas dėmesys skiriamas ne tik vaikams, bet ir savo vaikus auginti teisės netekusiems tėvams. Su jais intensyviai dirba socialiniai darbuotojai, psichologai, įvairios valstybinės ir savanoriškos organizacijos.

Reprezentatyvi statistika

Aktyviai su tokiomis šeimomis dirbama ir Lietuvoje, na, bent jau tai mėgstama pabrėžti įvairiose ataskaitose. Štai pernai net 1 079 vaikų buvo grąžinta tėvams. Palyginti su 2009 metais, net 122 vaikais daugiau.
Lietuvos vaikų globos įstaigų direktorių asociacijos prezidentas Algimantas Liaudaitis įsitikinęs – šia reprezentatyvia statistika savivaldybių vaikų teisių tarnybos bei socialiniai darbuotojai siekia parodyti, kad gerai dirba.

„Kartais vaikas į šeimą grąžinamas po kelių mėnesių. Tačiau ar įmanoma per tokį trumpą laiką susitvarkyti gyvenimą? Jeigu šeima susiremontavo butą ir savaitę negėrė, ar tai reiškia, kad ji jau gali vėl gali auginti savo vaikus? Neseniai teko vienoje konferencijoje diskutuoti su vaikų teisių apsaugos kontroliere Edita Žiobiene.

Nelabai sutinku su jos nuomone, kad vaikui geriau gyventi, nors ir su girta, bet vis tiek motina. Kur yra ta riba, kai vaikui jau gana tokio gyvenimo? Ne paslaptis, šiandien paprastai į globos namus vaikas patenka, kai šeimoje jau kas nors būna įvykę: kai tėvai jo neprižiūrėjo, sumušė, marino badu. Tačiau kodėl vis dar neskubama tam užkirsti kelio?“ – svarsto A. Liaudaitis.

Lietuvoje vienam socialiniam darbuotojui, dirbančiam su rizikos grupės šeimomis, tenka apie 25–30 šeimų. Taigi sunku tikėtis, kad jos gali sulaukti efektyvios pagalbos. Kur kas dažniau – tik priežiūros tiesiogine šio žodžio prasme. Socialiniai darbuotai stebi, ar šeima sugeba pakilti iš savo sunkumų ir ar dar ne laikas iš jos atimti vaikus.

Nepamatuoti lūkesčiai

Reguliariai į vaikų globos namus sugrįžta ne tik tariamai savo gyvenimus susitvarkiusių tėvų vaikai, bet ir globotiniai. A. Liaudaičio teigimu, kiekvienoje savivaldybėje globėjai kasmet atsisako apie 10–15 vaikų.

„Dažnai globėjai nusivilia, pamatę, kad vaikas neatitinka jų lūkesčių: jis ne toks paslaugus, jo charakteris kitoks, nei jie tikėjosi. Vaikas į šeimą taip pat ateina su savo lūkesčiais ir svajonėmis. Nori būti apsuptas meilės, o staiga paaiškėja, kad jį ir pabara, jam tenka ir pasidarbuoti, prižiūrėti namus. Jam neleidžia eiti, kur norisi, bet kada grįžti. Štai tada prasideda konfliktas“, – situaciją pakomentuoja A. Liaudaitis, pats su žmona prieš devynerius metus į savo šeimą paėmęs ir užauginęs du berniukus.

Paklaustas, kodėl panašiais pavyzdžiais paseka nedaugelis, atsako nepopuliariai: „Bijome atsakomybės. Manau, visuomenė dar nėra tam subrendusi.“

K. Vilytė pastebi, kad Lietuvoje norima, jog įvaikinti vaikai būtų panašūs į įtėvius. O štai užsienyje sutuoktiniai didžiuojasi būdami įtėviais ir nebijo įsivaikinti net odos spalva besiskiriančių vaikų. „Mūsų šalyje šeimos dažniausiai jaučiasi, tarsi būtų tyrinėjamos pro padidinamąjį stiklą“, – įsitikinusi „Vaiko ir tėvų centro“ direktorė.

Gyvenimas be vaikų – tuščias

Prienų rajone gyvenantys Danguolė ir Kęstas Levai dvynukus Eglę ir Mantą įsivaikino beveik prieš dvylika metų. „Liepos 4-ąją sukaks“, – patikslina Danguolė.

Iš daugiavaikių šeimų kilę sutuoktiniai taip pat svajojo susilaukti daug vaikų. Metai bėgo, bet jų vis nebuvo. „Gyvenimas mums tapo tuščias ir beprasmis. Matėme, kad vyro gimtinėje kaimynai, taip pat neturintys vaikų, augino šunis. Bet mums tai netiko, mes norėjome vaikų“, –
prisimena Danguolė.

Kęstas, pats kilęs iš dvynių, taip pat svajojo apie dvynukus. Todėl sutuoktiniai labai apsidžiaugė, kai jiems buvo pasiūlyta dvynukų pora. Įvaikinti sutiko iškart. Šio savo apsisprendimo nepakeitė sužinoję ir keletą ne itin džiugių faktų: Mantui diagnozuota stuburo išvarža, Eglės šešios šeimos atsisakė dėl to, kad jiems ji buvo negraži, o abiem vaikams prirašytos protinės negalios.

Danguolė šypsosi: kokios ten negalios, jeigu šiandien abu vaikai mokosi labai gerais pažymiais. Eglutė galvoja apie medicinos studijas, o klasės seniūnės pavaduotoju išrinktas Mantas norėtų būti mokytoju.

Mokė apsiginti

Nuo Manto ir Eglės tėvai niekada neslėpė tiesos. Papasakojo visą jų praeitį, kad turi vyresnį brolį bei sesę, kurią Eglei internetu pavyko susirasti prieš pat lapkričio pirmąją. Dabar vaikai beveik kasdien bendrauja telefonu. Lyg nujausdami, kad gali sulaukti aplinkinių patyčių, Danguolė ir Kęstas juos taip pat mokė apsiginti.

„Kartą prie Eglės lindo vienas berniukas. Dukra įspėjo, kad pasakys mamai ir tėtei. Berniukas atšovė, kad visai to nebijo, nes ji juk neturi tėvų. Tada Eglė išrėžė jam: ne ta mama, kuri pagimdė ir paliko, o ta, kuri augina. Berniukas, neturėjęs ką į tai atsakyti, tiesiog nuėjo. Taip pat dukra yra susimušusi su mergaite, kuri vis tyčiodavosi vadindama ją vaikname. Įdomiausia, kad pati mergaitė augo asocia­lioje šeimoje“, – prisimena mama Danguolė.

Abu dvyniai – lyg vienas pirštas. Tiek vaikai, tiek mokytojai jau įsitikino: palies vieną, kitas stos ginti.

Nors daugelis baiminasi į vaikų globos namus patekusių vaikų genų, ne jie daugiausia tėvams sukėlė rūpesčių ir nuoskaudų, o aplinkinių požiūris.

„Mokytojai pastebi kiekvieną jų išdaigą ir visada griežčiau sureaguoja nei į kitus mokinius. Ypač kai mano Mantas yra labai aktyvus ir sugeba iš nieko iškrėsti kokį pokštą, prajuokinti visą klasę. Prisimenu, kai vaikai buvo ketvirtokai, mums išėjus į darbą, likdavo vieni namie. Kartą sulaukė grasinančio skambučio, kad vaikų teisių tarnybai paskųs. Tai sužinojusi tiesiai iš darbo lėkiau į tarnybą klausti, ką mums daryti. Ten buvusios darbuotojos tik nusišypsojo – toliau dirbti“, – pasakoja Danguolė.

Skaudžiausia jai, kad tokių grasinimų sulaukė tik dėl to, kad išėjo į darbą. Visai kas kita, jeigu tai būtų įvykę dėl gėrimo. Deja, mūsų šalyje geriantys tėvai pastebimi retai. Matyt, tai kur kas natūralesnis reiškinys nei vaikus įvaikinusi šeima.

Savi nebūtų pranašesni

Sutuoktiniai prisipažįsta: dažnai visuomenėje jaučiasi kitokie. Bet kad ir kaip kartais būtų sunku atlaikyti pašaipius žvilgsnius ar psichologinį spaudimą, jeigu reikėtų viską pakartoti, jie nieko nekeistų.

„Auginti vaikus šimtą kartų didesnė malonė, nei visą gyvenimą gyventi dviese ar prižiūrėti šunis“, – sutinka abu ir prisipažįsta vis pamąstantys, kad jeigu prieš keletą metų nebūtų sudegęs jų namas, įsivaikintų dar vieną dvynukų porą. Sutuoktiniai nesutinka, kad savi vaikai būtų kažkuo pranašesni.

„Jie yra mūsų vaikai, o kaipgi kitaip? – tvirtai pabrėžia Danguolė. – Mano tėviškėje viena šeima augino dvylika savo vaikų ir vieną pasiėmė iš internato. Jam netgi namus paliko, nes iš visų jis vienintelis prižiūrėjo tėvus, nuo lovos nesitraukė.“

Danguolei ir Kęstui šeimoje patirti išgyvenimai svarbesni už visuomenės nesupratimą. „Kartą per Motinos dieną pasveikinom su vaikais abiejų mūsų mamas, o paskui trumpam sustojom apsipirkti prekybos centre. Mums po jį bevaikštinėjant, Mantas paprašė mašinos raktelių, nes kažką pamiršo pasiimti. Netrukus grįžo ir juos grąžino. Iš prekybos centro jau einame link mašinos ir staiga pamatau – už vairo užkišta didžiulė puokštė gėlių ir užrašytas atvirukas. Stoviu gatvėje ir verkiu, – prisimena Danguolė ir priduria: – Aš labai didžiuojuosi savo vaikais. Jie labai geri.“

Nusišypsau, prisimindama liaudies patarlę: kokie tėvai, tokie vaikai.

Siekia apsaugoti

K. Vilytė pastebi, kad dažnai įtėviams kyla dilema: pasakyti mokytojams tiesą, kad vaikas yra įvaikintas, ar ne. „Vienareikšmiško atsakymo nėra, – įsitikinusi ji. – Išmintingas pedagogas tokiam vaikui gali labai padėti, ypač jei klasėje pradedama tyčiotis ar iškyla kitų problemų.

Žinodamas vaiko sunkumus, gali atsižvelgti į juos, ir, bendradarbiaudamas su šeima, padėti juos išspręsti. Tačiau neišmintingas mokytojas į tokį vaiką dažnai žvelgia su išankstine nuostata – probleminis.

Kita vertus, jeigu šeima vaikui tvirtina, kad nieko bloga būti įvaikintam, tačiau sako, jog tai paslaptis, kurios niekam negalima išduoti, vaikas suabejoja, ar tikrai būti įvaikintam yra taip gerai.

Pakeliui į namus, kuriuose jau beveik metai krykštauja guvi trimetė mergytė, sušmėžuoja informaciniai stendai, raginantys įsivaikinti. Graži iniciatyva, padedanti tėvams surasti savo vaikus... Vis dėlto Laura ir Giedrius, kurių namuose lankausi, įspėja, kad nenori nei fotografuotis, nei skelbti tikrosios savo pavardės. Ne dėl savęs, o siekdami apsaugoti vaikus: mokyklą lankantį sūnų bei darželinukę dukrą.

„Apie įvaikinimą žino giminės, draugai, bendradarbiai ir tie, kurių nuomonė mums svarbi. Visiems šios informacijos teikti tikrai neketiname. Visuomenė dar tik mokosi būti tolerantiška, o vaikai vaikams yra ypač žiaurūs“, – tvirtina sutuoktiniai.

Svetimų genų baimė

„Apie įsivaikinimą galvojome dar tuomet, kai savo vaiko neturėjome. Dabar šeimoje auga sūnus, tad prašėme dukrytės, – pasakoja tėveliai ir tvirtina neturėję specifinių pageidavimų. – Norėjome mergytės, kurios amžius nuo metukų iki pusantrų, neturinčios psichikos sutrikimų ir neišgydomų ligų.“

Sutuoktiniai buvo apsisprendę: ką įvaikinimo tarnyba pasiūlys, tą ir pasiims. „Tas vaikas ir yra mūsų. Supratome, kad negalėsime jo atsisakyti“, – paaiškina Laura.

Savo apsisprendimo nekeitė net sužinoję, kad siūloma mergytė yra metais vyresnė, nei jie norėjo. „Ar pakeitėte vardą?“ – pasmalsauju.

Sutuoktiniai nusišypso: „Nereikėjo, kadaise savo dukrai buvome sugalvoję Miglės vardą. Su tokiu vardu dukra ir atėjo į mūsų šeimą. Dėl genų nesibaiminome. Juk patys apie savo prosenelius nedaug težinome. Baiminomės tik dėl to, kad dukra gali sirgti psichinėmis ar kitomis sunkiomis ligomis, kurių negalėsime pagydyti. Tačiau medikai mus nuramino tvirtindami, kad pakankamai daug paveldimų ligų išryškėja per pirmuosius šešis kūdikio gyvenimo mėnesius.“

Laura prisipažįsta, jog kartą klausė vyro, kas bus, jei dukrelės negalės pamilti? Iki šiol atsimena jo atsakymą: „Ar prisimeni, kaip mes šuniuką pirkome? Visi jį mylim, nors ir obelis nugraužė, ir tavo sodintas gėles iškasė. Ir genų nekaltiname, nors, atrodo, šunį, ne ožką pirkome“...

Moteriškas pasaulis

Šeima puikiai prisimena pirmąją Miglelės dieną naujuose namuose. „Parsivežėme, pasodinome ir žiūrime visi, nežinodami, ką daryti“, – juokiasi Laura.

Pirmąją naktį mergytė išmiegojo ramiai, tačiau pirmasis pusmetis nebuvo ramus...

„Dukrytė vis pabusdavo klykdama, išsigandusi; nurimdavo tik išgirdusi mano balsą“, – pasakoja Laura. O štai tėčio bandymai nuraminti dukrą tik dar labiau pravirkdydavo. „Mažų vaikų, augančių vaikų globos namuose, pasaulis yra moteriškas (auklytės, šeimininkės...), todėl jie bijo vyrų, šalia jų nesijaučia saugūs. Tik praėjus daugiau nei pusmečiui, kai Miglelė apsigyveno mūsų namuose, kartais jau galime ramiai išsimiegoti“, – tvirtina sutuoktiniai.

Dvejų su puse metukų Miglė mokėjo pasakyti vos keletą žodžių, tarp jų ir kreipinį „mama“. Atsiradusi Lauros ir Giedriaus šeimoje, pirmuosius keletą mėnesių „mama“ ji vadindavo visas moteris, bent truputį panašias į daugiausia laiko su ja praleidusią vaikų namų auklę.

Ypač artima draugystė užsimezgė tarp brolio ir sesės. Kurį laiką dar pavydėjęs tėvų dėmesio sesei, šeimoje augantis sūnus nuoširdžiai ėmėsi vyresniojo brolio vaidmens: paskatinti, sudrausminti, padėti...

„Šiandien vaikai pešasi tarpusavyje taip, lyg trejus metus būtų gyvenę po vienu stogu“, – juokiasi tėvai. Tarsi patvirtindami jų žodžius, klykdami atbėga vaikai. Miglelė užsirita mamai ant kelių ir šelmiškai nusišypso.

„Ji moka labai nuoširdžiai džiaugtis, – pasakoja Laura. - Bet matėme ir kitokią Miglelę. Vasarą, broliui pasilikus pas močiutę, mažylė ilgai klausinėjo, kur „liolė“, o išbėgusi į lauką kartais net apsiverkdavo. Supratome, kad labai ilgisi brolio.“