Tai stabilizuoja vaikų, kurie apskritai skaudžiai reaguoja į permainas, gyvenimą. Taip pat derėtų įvertinti tai, kad tėvo šeimoje vaikas paprastai lepinamas – su juo žaidžiama, jis linksminamas.
Grįžus pas mamą, jis susiduria su būtinybe gyventi realų gyvenimą: vaikščioti į mokyklą, ruošti namų darbus. Tokiu atveju neverta bijoti pasirodyti blogiau už tėtį. Pasistenkite tai aptarti su vaiko tėčiu. Galbūt dalį namų darbų vaikas galėtų ruošti viešėdamas pas tėtį, jam padedant?“.
Bet ir mama turėtų būti sąžininga ir jokiu būdu nepasiduoti pagundai pasinaudoti vaiku kaip „slaptuoju agentu“. Nesistenkite tokiu būdu išsiaiškinti visų savo buvusiojo vyro gyvenimo smulkmenų. Ir jokiu būdu nenaudokite vaiko tam, kad jis tėvui už jus perduotų kokią nors informaciją. Tokios situacijos vaikus labai traumuoja.
Paprastai jie bijo įžeisti ar nuliūdinti kurį nors iš tėvų bei stengiasi pasirinkti kiek įmanoma diplomatiškesnę elgesio liniją. Karčios patirties pamokyti vaikai bijo netekti ne tik nuolatinio tėčio buvimo namie, bet ir apskritai kažkurio iš tėvų meilės.
Močiute, pasakyk
Neretai po skyrybų šeimyninių veiksmų lauke bemaž pagrindiniu veikėju tampa močiutė. Mama tampa „pinigus uždirbančiu ir niekada laiko neturinčiu tėčiu“, o tokia padėtimi pasinaudodama močiutė savimi užstoja motinos figūrą ir neretai spekuliuoja situacija primindama: „Aš tau vaiką užauginau, jei ne aš...“.
Jei mergaitę augina dvi vienišos moterys, tai kyla didelė vadinamosios transgeneracinio visų šeimos problemų perdavimo rizika. Paaugusi dukra pasąmoningai kopijuos mamos ir močiutės elgesį. Ypač pavojingos situacijos, kuomet mergaitė nebendrauja su tėčiu, o namie apie tėvą kalbama išskirtinai neigiamai.
Ne lengviau ir berniukams. Taip, dėl močiutės pastangų jie būna gerai išauklėti ir puikiai mokosi, bet augdami gali nukentėti nuo jiems skiepijamo perfekcionizmo ir patirti emocinių sunkumų, bendraujant su priešingos lyties atstovėmis.
Berniukui svarbu identifikuoti save ir atitrūkti nuo vienintelio jam žinomo moteriško elgesio modelio, mergaitei – įgyti bendravimo su vyrais patirties. O taip pat psichologai pataria, kad visur esančios (kad ir mylimiausios pasaulyje) močiutės bendriją pakeistų vyrai. Tebūnie tai artimi mamos draugai ar giminaičiai. Naudingas bet koks bendravimas, priklausomai nuo vaiko amžiaus. Pavyzdžiui, pasivaikščiojimas parke ar smėlio pilių statymas. Taip pat būtų gerai, jei vaikas galėtų stebėti, kaip mama bendrauja su tais vyrais.
Nepilnos šeimos gali tykoti ir kitas pavojus - dominuojanti mama. Jei mama visą savo dėmesį skiria vaikui, tai susidaro skausmingai artimas ryšys, kuris gali nenutrūkti visą gyvenimą. Ir tai gali sutrukdyti sūnui ar dukteriai keliauti savo nepriklausomu gyvenimo keliu.
Vaiko santykiuose su motina normaliam vystymuisi būtinas trečias, primena psichologai. Ir tvirtina: trečio vaidmenį gali atlikti ne tik tėvas ar močiutė, bet ir mamos darbas, jos pramogos. Svarbiausia, kad mamos gyvenimas nebūtų pašvęstas vien vaikui.
Savaime suprantama, skyrybos negali nekenkti vaikui. Tačiau mes galime sumažinti šią žalą. Bėgant laikui vaikas supras – gyvenimas kartais pateikia nelengvų išbandymų ir kiekvienam tie išbandymai savi. Svarbiausia – kad greta būtų artimų žmonių, kuriais visada galima pasitikėti, galima sulaukti jų paramos. Ir, žinoma, visų pirma toks žmogus yra mama.
