Rašykite mums ir siųskite savo istorijas elektroniniu paštu gyvenimas@delfi.lt iki vasario 22 d. ir laimėkite Max Factor dovanas: trims geriausioms istorijoms teks makiažo rinkiniai, o dar septyni laimingieji gaus dovanų tušą.

Publikuosime tik taisyklinga lietuvių kalba parašytas istorijas.

**********

Skaitytojų istorijos

***********

Lemtingas šimtadienis, arba meilė iš pirmo žvilgsnio

Buvau iš tų merginų, kurioms svarbiausia mokslai, o ne vaikinai. Būdama abiturientė, dar niekada rimtai nedraugavau nė su vienu jaunuoliu. Buvo tų padūsaujančių, kviečiančių į kiną ar kavinukę, ateinančių pasišnekėti, bet greit visus atšaldydavau, kai prie savo durų kalbėdavau jų net visiškai neatverdama, o tik kalbėdavau pro durų grandinėlę. Radusi striukės kišenėje bendraklasio kvietimą eiti į kiną, jį demonstratyviai kitą dieną grąžinau, sulaukdama pasišaipymų bendraklasio ir savo adresu. “Mažvaikė“, - tada man pasakė klasės draugas. Žodžiu, gerbėjų neturėjau, nes norėjau mokytis ir niekas man nepatiko.

Kai artėjo viena iš svarbesnių dvyliktokų švenčių - šimtadienis, visos klasės merginos prieš kelias savaites kalbėjo, planavo, ką kviesis iš vaikinų, nes po oficialios dalies numatyta diskoteka.

Daugelis mergaičių turėjo vaikinus, o kitos sakė, kad kviesis šiaip draugus. Susizgribau, kad aš net nė vieno vyriškos lyties draugo neturiu. Artėjant šimtadieniui jaučiausi nejaukiai, nes pakalbėjusi su bendraklasėmis supratau, kad būsiu ta vienintelė balta varna, kuri neatsives vaikino. Eidama į šimtadienį jaudinausi, bet apsidžiaugiau, kai dar viena klasės draugė atėjo be vaikino, ją apgavo paskutinę minutę. Po oficialiosios dalies norėjau sprukti namo, bet likimo draugė be vaikino labai prašė jai palaikyti kompaniją, tai pasilikau, be to buvo įdomu apžiūrėti bendraklasių „kavalierius“.

Kai kuriuos buvau jau mačiusi, bet Vilijos vaikiną mačiau pirmą kartą. Šokant aktų salėje rateliu vis iš pradžių slapčia, po to atviriau nužvelgdavau Vilijos draugą. Nesupratau, kas darėsi, bet nuo jo negalėjau atitraukti akių. Aukštas ūgis, dailus kūno sudėjimas, kaip ir daugelis jaunuolių tą vakarą, buvo apsivilkęs kostiumą. O kai jis nusišypsojo (ne man, žinoma), tai šypsena ir skruostuose išryškėjusios duobutės galutinai mane sužavėjo. Šokant rateliu, kai mane išrinko į vidurį, aš išrinkau jį, bet akivaizdžiai mačiau, kad man šis vaikinas nerodo jokio dėmesio.

Grįžau į namus sudirgusi, aišku, viena, nes niekas manęs nelydėjo. Tėvams nieko nepasakojau apie šimtadienį, užsidariau vonioje, burbtelėjau, kad pavargau ir atsiguliau miegoti. Akių negalėjau sumerkti, prieš akis man stovėjo to nepažįstamojo jaunuolio paveikslas ir jaučiau, kad vien nuo minčių apie jį dega mano skruostai. Supratau ir tai, kad jis yra bendraklasės draugas. Nuo įvairiausių minčių darėsi tik liūdniau, jaučiau, kad širdis plazda ir blaškosi lyg pagautas drugelis, kol galų gale miegas mane nugalėjo.

Nuėjusi į mokyklą, įdėmiai klausiausi, kas ką šnekėjo apie šimtadienį. Apie mane, aišku, nešnekėjo nieko, nes nebuvo ką šnekėti. Atidžiausiai klausiausi, jei kas ką pasakydavo apie Viliją ir jos draugą. Bet sužinojau tik to vaikino vardą. Jaučiau, kad per pamokas, atlikusi užduotis rašau tą vardą į sąsiuvinio galą arba ant lapelio, dailinu po raidelę. Labai apsidžiaugiau, kai padarė nuotraukas iš šimtadienio šventės. Klasės seniūnė nunešė jas parodyti istorijos mokytojai, kuri buvo mūsų, septyniolikmečių ne tik mokytoja, bet ir lyg draugė. Ji visų berniukų (jų klasėje buvo mažuma) paklausinėjo apie paneles, o mergaičių - apie vaikinus.

Kaip nustebau, Vilijos vaikiną ji pažino, tai buvo jau seniau 12 klasių šioje mokykloje baigęs mokinys. Nevalingai šypsojausi, kai išgirdau Viliją sakant, kad ji pasikvietė tą vaikiną kaip pažįstamą, kad nebūtų viena, o kai mokytoja pasakė jo pavardę ir paklausė, kur jis dabar studijuoja, šviečiau kaip saulė. Namo parbėgau vos ne tekinomis, nes jau buvau sukūrusi planą. Tik grįžusi pasiėmiau telefonų knygą ir susiradau tą pavardę, jų buvo ne viena. Paskambinau pirmu numeriu ir paprašiau pakviesti Martyną. Šįkart nepasisekė. Iš ketvirto karto pavyko.

Matyt, jo sesuo pakvietė, kai išgirdau tą balsą, netekau žado, visa virpėjau ir tylėjau, nors mielas „alio“ labai gundė kalbėti. Tada padėjau ragelį ir nutariau labiau pasiruošti pirmam pokalbiui, viską apgalvoti, kad nebūtų nesklandumų. Kitą dieną jau buvau drąsesnė ir paskambinusi kalbėjau, nors viduje visa drebėjau. Į jo klausimą, kas aš ir iš kur gavau telefono numerį, numykiau, kad davė draugė, o kas aš, kitą kartą pasakysiu. Iki kito karto mes vis kalbėdavomės. Kalbėdavomės apie viską: jo studijas, vairavimo kursus ir pan.

Po beveik kelių savaičių kalbėjimo nutarėm susitikti. Beprotiškai jaudinausi, nes kalbėti telefonu yra viena, o susitikti visai kas kita. Be to, aš žinojau, su kuo susitiksiu, o jis - ne. Labai norėjau patikti. Vonioje praleidau kelias valandas, dažiausi, valiau makiažą, vis atrodė ne taip, tai per ryšku, tai per blanku. Rūbus išsimatavau visus, kokius tik turėjau. Žiūrėjau, kad nestorintų, kad tiktų spalvos...

Galiausiai virpančia širdimi ir išdavikiškai drebančiomis rankomis sutartu laiku nuėjau į autobusų stotelę, kurioje tarėmės susitikti. Buvau šokiruota - jo nebuvo. Mindžikavau, o minutės man atrodė kaip ištisos valandos. Pagaliau pasirodė. Pati priėjau, pasisveikinau. Ėmėm kalbėti nei šį, nei tą. Kur kas paprasčiau buvo telefonu. Nuvažiavom autobusu į miesto centro kavinukę ir gerdami ledų kokteilius šnekėjomės, šypsojomės vienas kitam. Šneka pamažu rišosi, aš atgavau žadą.

Kai grįžom prie mano namų, jis užėjo į laiptinę. Dar kalbėjom apie mūsų pažintį. Martynas stovėjo atsirėmęs į sieną ir kažko ūmai pasilenkė. Aš spontaniškai (galbūt prisižiūrėjusi serialų) atkišau savo raudonai padažytas lūpas. Mūsų lūpos susiliejo į bučinį. Tik daug vėliau jis man pasakė, kad ketino pasitvarkyti bato raištelius, o ne mane bučiuoti, bet tuo metu jaučiausi pakylėta. Ir tą naktį prastai miegojau, bet šįkart iš laimės.Nuo tos dienos mudu ėmėme susitikinėti, vaikščiodavome susikibę už rankučių, eidavome į kiną, kavinę, juokdavomės, prisimindami draugystės pradžią...

Pasikeičiau ir aš, draugystė truputį atsiliepė mokslams, tarp devynetukų dešimtukų jau atsirasdavo ir žemesnių balų. Ne už kalnų laukė abitūros egzaminai. Bet buvau labai laiminga ir skrajojau padebesiais, o šypsena nenuslinkdavo nuo lūpų. Džiaugiausi, kai per išleistuves jau turėjau draugą ir žinojau, kad neteks stypsoti vienai.Štai tokia mano pirmosios meilės istorija, kurią prisiminus, šiluma užlieja krūtinę ir tikrai galiu užtikrinti, kad tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Nors to nepatyrusiam turbūt sunku patikėti...

Vulkaniukė

*********************

Iš prigimties aš esu labai romantiška asmenybė, linkusi laukti tikros meilės ir visada tikėjausi, kad mano laimė bei meilė mane aplankys vėliau ar anksčiau. Taip vieną dieną ir atsitiko.

Štai mano istorija. Man buvo 22 metai, kai sutikau savo išrinktąjį. Tai buvo vasara, mano vasaros planai buvo išvykti į universitetinę stovyklą į Portugaliją, bet pasitarus su tėvais nusprendžiau pasilikti Lietuvoje ir dirbti. Mano tėvai turi svečių namus Trakuose, kur kiekvienais metais sulaukiame daug turistų bei poilsiautojų iš viso pasaulio. Vieną niūrią vasaros dieną, lyjant lietui, pučiant vėjui, birželio viduryje, užsuko pas mus svetimšalis. Ir štai mano mama šaukia mane, kad pagelbėčiau susikalbėti, ir štai aš ateinu, mūsų akys su svetimšaliu susitiko ir apėmė toks stebuklingas ir geras jausmas, tarsi štai ko aš taip ilgai laukiau.

Jis labai skyrėsi nuo visų kitų vaikinų kada nors man teko sutikti, jis buvo kitoks, su juo buvo taip gera, bet pagalvojau, kad turistai visi vienodi, atvažiuoja, išvažiuoja. Kitą dieną, kai aš turėjau eiti į pilies pusę, parodžiau jam, kur yra Trakų pilis bei pasidalinau informacija. Jis labai atidžiai į mane žiūrėjo ir klausėsi. Po to mūsų keliai išsiskyrė, aš turėjau grįžti namo, bet nepraėjus net valandai grįžo ir jis, ir pasiūliau jam ko nors išgerti, nes pati gėriau arbatą, tada iš niekur prasidėjo stiprus lietus ir vėjas. Mes kalbėjomės, kalbėjomės, jis pradėjo klausti, kokią dar ypatingą vietą galėtų pamatyti, pasiūliau jam nuvažiuoti į Kernavę, jis kviečia ir mane kartu, sakau, turiu paklausti tėvų.

Buvome Kernavėje, daug bendravome ir štai kitą dieną jis turi tęsti kelionę į Latviją, po to seka Estija ir Suomija. Sunku buvo pasakyti sudie, nes toks keistas jausmas apėmė, lyg būtų sunku atsisveikinti. Gražiai atsisveikinome, daviau jam mūsų svečių namų kortelę bei užrašiau savo telefono numerį, jeigu turėtų kokių klausimų ar prireiktų pagalbos.

Taip ir atsisveikinome. Galvojau, gal tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, nes taip ilgai to vienintelio laukiau ant balto žirgo, jis atvažiavo su juodu SAAB automobiliu, gal tai jis, gal jis atitinka realybę?

Tą pati vakarą gavau žinutę nuo jo, kaip jam sekasi kur su savo palapine apsistojo ir taip beveik dvi savaites, ir netikėtai jis klausia manęs, ar galėčiau jam parodyti Kauną. Aš nustebau, nes tai reikštų, kad jis turėtų vėl grįžti į Lietuvą. Taip ir atsitiko, jis tikrai mane nustebino ir šįsyk buvo mano svečias. Tada mes pirmą kartą ir pasibučiavome. Jis pasakė, kad iki manęs dar nieko nemylėjo ir nebuvo niekada įsimylėjęs, aš irgi.

Jis pasakė, kad dabar mes turime visą pasaulio laiką. Kiekvieną dieną kartu lyg stebuklas, aš vis dar jį įsimylėjusi ir jis be galo daug rodo man dėmesio, pagarbos bei meilės. Jaučiuosi labai laiminga, labai laiminga moteris ir dabar žinau, kas yra tikra meilė bei laimė, kad mes galėjome susitikti bei tai suprasti. Dabar mes susituokę, vis dar įsimylėję ir labai dažnai prisimename tą vasarą, kuri pakeitė mūsų gyvenimus. Stebuklai atsitinka, svarbiausia yra tikėti bei svajoti, ir tada meilė būtinai pasibels į duris, bet svarbu irgi ir nepaleisti gyvenimo meilės ir priimti teisingą sprendimą.

Margarita

**********************

Šv. Valentino diena, visų įsimylėjusių ir atsidavusių, mylinčių ir mylimųjų, besiaukojančių ir laimingųjų, duodančių ir gaunančiųjų, vakarais grįžtančių namo su pirkiniais ir laukiančiųjų, visų užmiegančių kartu arba tiesiog mintyse linkinčiųjų gražiausių sapnų tiems, kuriuos myli ir kurių, deja, nėra šalia...

Ir tik tada, kai artėja toji šventė, kuri suteikia mums galimybę mesti nebaigtus darbus, atidėti skubius reikalus, pamiršti kamuojančius rūpesčius, išjungti nenutylančius mobiliuosius ir visa esybe atsiduoti mylimam žmogui, dovanoti jam gražiausias valandas, skirtas tik jam vienam, tik tuomet susimąstome, kad galbūt ne visada branginame tai, ką turime gražiausio ...

Artėjanti šventė privertė susimąstyti ir mane... Mylinčią, laukiančią, besirūpinančią, bet vienišą, bent jau sielos gelmėse. Mano meilė – pirmoji ir dar nesurūdijusi, ir turbūt niekada nesurūdysianti, dabar yra toli. Aš nežinau, ką jis veikia, apie ką galvoja, tik žinau, kad dabar jis jau nebe mano. Jis susirado kitą savo širdelės puselę, su kuria dabar tikriausiai švęs Šv. Valentino dieną... Bet aš nesikankinu, neraudoju, tik leidau save apimti lengvam liūdesiui. Man ši šventė irgi yra svarbi, svarbi tuo, kad galiu prisiminti, pasinerti į tuos nuostabius vaizdus, prisiminti, kad kažkada mes buvome laimingi, už tai, kad aš buvau to žmogaus gyvenimo dalimi ir to jis niekada nepamirš.

Kartais, kai jį prisimenu, atrodo, kad jis tuo metu galvoja apie mane, mes susitinkame mintyse... Ir kaip pačią pirmą mūsų pažinties dieną – 2004 10 30, kai tik vos pamatę vienas kitą, mes tapome vienas kitam svarbūs, mane apima tie patys jausmai: nuostaba, kaip žmogus gali būti toks drąsus ir atkaklus, kad pėsčiomis sektų patikusiai merginai iš paskos iki pat jos namų ir tūkstančius kartų kartotų „tu patinki man“, „tu patinki man“, „tu patinki man“, susižavėjimas, kad jau pirmąją mūsų pažinties valandą tu buvai toks nuoširdus... Ir svarbiausia – ta vidinė pilnatvė ir begalinis noras būti šalia tavęs iki ryto, visą kitą dieną, savaitę, metus, iki begalybės...

Aš visa tai jaučiu ir dabar, kai pasineriu į prisiminimus, tai varo iš proto, net po tiek metų šie jausmai dar gyvena mano širdyje. Tik nenoriu jiems pasiduoti, tik ne dabar, nes jaučiu, kad tuos jausmus tu dabar išgyveni su kitu žmogumi... Belieka grįžti į realybę... Būk laimingas!

Viola

*******************

Iki šiol netikiu meile, nes meilę prilyginu įvykiui - Kalėdoms ar geriausio kaimyno gimtadieniui. Ji eina ir praeina, o santykių puoselėjimas, mano nuomone, tėra baimė likti vienam ir apmiręs troškimas ieškoti, gyvenant čia ir dabar, nežvelgiant į ateitį.

Šiltas rugsėjo vakaras ir itin minimalus (keista, nes aš gan pamišusi dabita) mano aprangos pasirinkimas nesiskyrė nuo Tavo odinės striukytės, kuri, tiesa, tąkart nepadarė jokio įspūdžio, bet Mes vis dėlto patraukėme centro link pasikalbėti, nes reikėjo išbandyti kritikuojamą internetinę pažintį. Keista, jog tik pamatęs svarstei pabėgti, o už akimirkos po Mindaugo tiltu, vainikuojamu itin romantiško lietaus pliaupimo, jau bučiavai mane su dideliu noru ir blizgančiomis Aliaskos aukso ieškotojo akimis.

Buvau, esu ir būsiu populiari tarp vyrų. Populiarumas verčia iškelti vyrams prioritetus: lai jis mokosi, mėgsta George Michaelo dainas, būna tamsus, moka vairuoti... Dabar tetariu didelį cha. Cha, nes Tu neatitikai vyro idealo, bet perspjovei materialias dogmas: automobilius, kavines, ūgį, aprangą, pelno siekiančias studijas ir visas elitinio pasaulio galimybes. Tūkstančio vyrų žodžiai „esi graži“ ištirpo, kai Tu stabtelėjai pasakyti: „Bet kokia tu graži“. Pasijutau tarsi sudaužiusi aplink save buvusi stiklą, kuris man leido ignoruoti kitų emocijas į mane, bet Tu... Po velniais, koks Tu, artimiausia siela ir Misteri, nepasiekiamasis?

Tu - mano F5 mygtukas kompiuterio klaviatūroje, kuris privertė susimąstyti, jog geriausias ne techniškai gabus seksas, bet seksas su emocija ir jausmu, gėrintis vienas kitu lyg dvi atgijusios Dovydo skulptūros.

Tu - gydytojas, išgydęs mane nuo tuščių vakarėlių ir davęs regėjimą meno pasaulyje, nes aš atradau seniai sieloje užmirštą tyrą gėrį, kurį sukelia pora aktorių pustamsėje salėje. Galbūt juose regiu Tave, nes tikiu, jog ateityje tapsi nekomerciniu teatro herojumi. Taip, Tu tikras filmo herojus, į Tave norisi lygiuotis, atrodo, jog net tylint drauge su Tavimi, tu kažką duodi, įkrauni gyventi toliau, nes juk mes susitikdavome retai, bet efektingai. Stipru. Išties.

Žinau, kad Tavęs, kaip ir bet kokio dangaus erelio, negalima savintis ar bandyti desperatiškai pagauti, pririšti. To niekada nebandžiau, minėjau Tau. Minėjau, kad gali mylėtis su tūkstančiu moterų, tik su sąlyga, kad tavo emocijos ir jausmai egoistiškai priklausytų man. Skamba kaip utopija. Deja, tai ir buvo utopija.

Nesiilgėsiu Tavęs kaip ir tarėmės, visiškai ramiai žvelgiu į vienišus vakarus su arbata bei apatiškai žvelgiu į komercinę Valentino dieną. Neverksiu, nes neturiu tikslios priežasties. Verkčiau nebent už gautą galimybę Tave sutikti. Matyt, šį rugsėji Tu buvai mano laimėtas loterijos milijonas.

Neprižadu tik vieno: pamačius Tave kitapus gatvės, godžiai ir nuodėmingai sekti Tave akimis, kol tu pasislėpsi už artimiausio kampo..

Kaip draugė pasakė, dangaus negali būti per daug.

Sutinku. Ate, G.

**********************

Išgirdau apie stovyklėlę viename miestelyje, kuris užima nemažą vietą mano gyvenime. Jame praėjo didžioji dalis mano vaikystės, pirmoji, žioploji meilė. Turbūt dėl jos ir nutariau ten vykti. Vis kaskart tikėdavausi sutikti jį. Ir vėl. Ir vėl... Tačiau viskas buvo 180 laipsnių negu aš tikėjausi.

Vykau viena. Gal ir gerai. Esu drąsi, nebijau būti viena. Kitą dieną mokė šokti naują šokį, aš nemokėjau. Kai pasakė, jog susirastume tą žmogų, kuris žino žingsnelius, aš priėjau prie pirmo pasitaikiusio žmogaus. Jo. Paklausiau ar moka šokti, Jis atsakė ne, kažkur toli žvelgdamas, net nekreipdamas dėmesio. Aš linksmai atsakiau, jog irgi nemoku ir galime šokti kartu. Tačiau prie manęs priėjo pirmosios meilės draugė-kaimynė ir mes nešokome kartu.

Vėliau, kai salėje buvo bendras susirinkimas, atsisėdau prie durų, ant žemės. Net nepastebėjau, kad šalia Jo. Ir mes pradėjo kalbėtis, paviršutiniškai susipažinti. Iš kur, koks vardas ir panašiai. Na, žinot, kaip būna... Tas pat kaip internete ar sms, tik mes gyvai. Viskas vyko natūraliai. Tačiau lemtingas žingsnis buvo vakare, prieš atsisveikinant, paskutiniąją dieną. Aš atsisėdau su keliomis pažįstamomis salėje. Jos kažkur nubėgo pasakiusios, kad pasaugočiau vietas. Ir pastebėjau, kad Jis sėdi vienas, fotografuoja...

Ilgaplaukis (svajonė!), tamsoje atrodė toks susikaupęs. Ir iš tikrųjų kai fotografuoja, susikaupia ir atrodo, net žemės drebėjimas ar karščiausias bučinys jo neišblaškys... O Jo tas mielas ir švelnus veidas, kuris taip nušvinta, kai nusišypso...

Keista, širdis suspurdėjo. Aš impulsyviai ir nesąmoningai pakviečiau vardu ir Jis atslinko šalia. Taip mes kalbėjomės, o tos pažįstamos taip ir negrįžo. Buvo kuklu, nedrąsu. Vaikiška... Bet tai juk taip natūralu, žavu, vėjavaikiška. Beveik visą naktį prasėdėjome, klausėmės muzikos, kalbėjomės, juokėmės apsidengę Jo miegmaišiu, nes manasis (kaip tyčia!) buvo dingęs. Daug vilčių nedėjau su Juo draugauti, nors įpratusi buvau prisisvajoti ir tada likti "ant ledo". Tačiau. Ši vasara prabėgo taip greit ir taip nuostabiai. Porą mėnesių mes buvo tiesiog draugai. Kas kada kur važiuodavo, nekaltai paklausdavo, ar nenori prisijungti arba mėtydavo užuominas, kad važiuotų kartu... Tai jau vaikiška :D Bet į tikrą pasimatymą nė vienas nekvietėme.

Tačiau ilgainiui prisirišau prie Jo. Net būdamas tiesiog draugu, padarė mane tokią laimingą. Pamiršau viską, kas neramino širdį. Po stovyklos galvojau vien apie Jį ir tą smagią naktį, ramią muziką, pokštus, nykščių karą... Ir dabar. Mes kartu... Man vienas žmogus vis kartojo neprarasti vilties. Kad ir man nušvis diena, kai vėl būsiu laiminga, kai vėl bus žmogus, kuris padarys mane laiminga. Privers pamiršti tai, kas skaudino ar buvo blogai.

Meilė iš pirmo žvilgsnio? Galbūt. Gal labiau pajaučiau kažkokį ryšį, kuris ir privertė mane Jį pakviesti prisėst šalia. Bet tai buvo žingsnis, kuris pavertė abiejų gyvenimą šviesiu ir laimingu. Kad ir kiek merginų ir vaikinų buvo ten, nė vienas turbūt tokio žingsnio nebūtų žengęs, taip gražiai, švelniai ir nekaltai susipažinęs. Ir iš tikrųjų, kaip ateity galėtum pasakyti savo vaikui, jei kada nors paklaus, kur susipažinote? Internete? Labai romantiška (kabutėse!)...

Kad ir kaip būtų beprasmiška tikėti meile iš pirmo žvilgsnio (niekada nesakau niekada) reikia neprarasti vilties. Kai labiausiai to nesitiki, meilė atranda tave, arba tu ją atrandi, jei žengi žingsnelį, negalvodamas, kas bus ar ką žmonės pagalvos. Meilė yra tai, kai žmogus nebijo pasirodyti kvailai prieš kitus, padarydamas kažką beprotiško dėl meilės.

Myliu tą žmogų, kurį atradau. Su kuriuo atradom vienas kitą. Iš pirmo žvilgsnio.

V.

******************

Viskas prasidėjo nuo draugės pasiūlymo prasiblaškyti. Ji mane pakvietė nueiti į klubą. Kadangi nesenai buvau išsiskyrusi su vaikinu, kuris paliko mane per Valentino dieną ir pusantrų metų draugystės nuėjo šuniui ant uodegos... Tai buvo puiki proga užsimiršti ir pasilinksminti. Dar labiau gundė ta mintis, kad pirmą kartą nueisiu į klubą, juk man jau buvo 18 metų.

Jis mus su drauge pasiėmė iš jos namų, mašinoje sėdėjau gale, tai turėjau puikią progą stebėti naują žmogų, kuris man ėme patikti nuo pat pirmo nekalto "labas vakaras" pasisveikinimo. Prie rūbinės jis pasirodė tikras džentelmenas -  nuvilko man paltą, ko man niekada joks vyras ar vaikinas nebuvo daręs, užsakė gėrimų mums su drauge, už kuriuos mums nereikėjo susimokėti. Nebegalėjau susilaikyti ir pradėjau flirtuoti su juo, šokių aikštelėje šokome visi trys rateliu, bet kai užkliūdavo žvilgsnis už jo akių, negalėjau atitraukti savųjų nuo jo, to vaikino žvilgsnis buvo toks užburiantis... Tada tekdavo pagauti save begalvojant: "Ką tu, panele, darai, juk net nežinai, ar jis vienišas". Tačiau tai tapo nebesvarbu..

Atsisėdome prie staliuko, pradėjome kalbėtis, o kad jūs žinotumėt, kaip lengvai mums rišosi pokalbis, iki jo nebuvau sutikusi žmogaus, su kuriuo būtų taip lengva bendrauti. Mes net sutarėme nueiti į Šiauliuose vyksiantį Scooter koncertą. Po kalbų jis ryžosi žengti mažą žingsnelį į mūsų pažinties priekį ir pabandė paliesti mano ranką, o aš kaip kokia niekada vaikino neliesta mergaitė išsigandau kaip elektros nupurtyta, bet, žinokit, išsigando ir jis, o kokia aš buvau susigėdusi dėl tokio savo poelgio. Gerai, kad ganėtinai tamsu buvo klube ir nesimatė mano raudonų žandų.

Toliau tesėsi šokiai, žvilgsniai vis labiau kaitinantys kraują, azartas flirtas, ech buvo karšta... Vakaro kulminaciją vainikavo tai, kad jis parašė mano telefono numerio, o aš dar sugebėjau paklausti: "O tu man paskambinsi ?" Ir dabar susimastau, kokia man musė buvo įkandusi tą vakarą.

Bet jis man paskambino iš karto, kai parvežė į namus, ir į Scooter koncertą mes nuėjome, ir susižadėjome, ir vestuves kelsime šį gruodį. Taigi sakau jums atvirai - tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, kuri mums atnešė begalybę laimės. Dėkoju savo draugei už tai, kad pakvietė prasiblaškyti ir tas prasiblaškymas pakeitė visą mano gyvenimą. Ačiū tau, Lina.

Martyna

*******************

Meilė iš pirmo žvilgsnio egzistuoja

Niekada netikėjau tokiais dalykais. Sutikdavau vaikinus, pradėdavom bendrauti ir tik po kurio laiko atsirasdavo jausmas, kurį vadindavau meile. Tačiau dabar jau supratau, kad tai buvo ne meilė, tiesiog prisirišimas ar šiaip simpatija. Daug skausmo teko patirti, nes vaikinai nebūdavo lyg princai ant balto žirgo. Ypač skausmingai teko skirtis prieš metus laiko, kai po daugiau nei metų draugystės, ateities planų mano buvęs susirado kitą ir dar dėl to likau kalta. Na, bet čia jau kita istorija...

Taigi praėjusių metų gegužės mėnesį su drauge linksmai planavome švęsti jos gimtadienį. Kadangi prieš kurį laiką išgyvenau skyrybas, tad draugė sugalvojo mane prablaškyti ir užsiimti piršliavimu.

Susitikome su jos vienu pažįstamu, kuris davė tokio vaikino numerį. Iš pradžių nelabai norėjau pirma jam rašyti, tačiau kai išgirdau, kuo jis vardu, iškart apsisprendžiau. Pasirodo, to vaikino vardas buvo toks pat, kaip mano pirmosios mokyklos meilės - Tadas. Tą patį vakarą galvojau, jog likimas vėl iš manęs šaiposi, juk jau vieną kartą teko nusivilti. Tačiau surizikavau...

Kitą rytą parašiau jam žinutę ir jau po pirmo atsakymo kažką pajutau. Net išsigandau, juk vėl gali įskaudinti, o to žmogaus net nebuvau mačiusi. Po dviejų dienų mes pagaliau susitikome. Tą vakarą jaučiausi lyg maža mergaitė, net po kelių metų pertraukos mano skruostus dengė raudonis. Tik įlipus į mašiną mano draugė manęs neatpažino... Negalėjau nuo to vaikino atitraukti akių, arba net bijodavau pažvelgti, nes jis taip į mane žiūrėjo... Kaip įbestas. Tą vakarą supratau, jog meilė iš pirmo žvilgsnio iš tikrųjų egzistuoja.

Jau devynis mėnesius esame kartu. Kuriame ateities planus, nes šįkart jausmas tikras... Jis ištrynė visas nuoskaudas. Ir kad ir kaip būtų keista, užteko vos vieno vakaro, vos vieno žvilgsnio, kad gyvenimas apsiverstų aukštyn kojomis ir nušvistų balta spalva..

Eglė

******************

Tą dieną mano jaunos dienos
Jau skriejo rudenėjančiom ražienom.
Po obelim sena stovėjau nusiminus,
Gerai, kad pastebėjo toks kaimynas.
Saldainį davė, bučkį dovanojo,
Iš pirmo žvilgsnio meilė suliepsnojo!
Dabar mes esame graži šeima -
Vaikučiai trys, tėvelis, aš - mama.
Karštais bučkiais ir saldainiais,
Vis pakurstom savo meilę!

Neužmirštuolė

*********************

Kaip nekeista, bet ji yra.

Dešimta klasė. Kai žvilgsniai susitiko, supratau – tai ji, su kuria noriu praleisti visą likusį savo gyvenimą. Bet tada dar to aš nežinojau. Baigus vidurinę, abu kartu pradėjome studijuoti aukštojoje mokykloje. Aš Kaune, o ji Vilniuje. Studijuojant buvo daug merginų, tačiau jos atstoti niekas negalėjo. Bendrai draugavome apie dešimt metų. Buvo ir pykčių, barnių. Tačiau tik tada supratome, kad negalime gyventi vienas be kito. Dabar ji mano žmona. Kartu esame jau dvylika metų. Aš esu laimingas, kad turiu šalia tokį žmogų, kuriuo galiu visuomet pasikliauti. Tik dabar pradedu suprasti, kaip man pasisekė, kad turiu tokį žmogų.

Paulius

**********************

Meilė iš pirmo žvilgsnio... Banalu... Atrodytų, kad taip, bet dabar jau žinau, kad tai ne pasakos, o tikrovė.

Buvo toks metas, kai jaučiausi labai nelaiminga, niekas nesisekė... Nuvykau į kaimą, kad pabėgčiau nuo visko, kad atgaučiau jėgas ir stiprybę... Bet ten darėsi vis blogiau... Nei nuotaikos, nei artimų draugų, o tuo labiau mylimojo. Aš jau nebetikėjau, kad rasiu kada sau skirtąjį, kad galėsiu džiaugtis meile, šiluma, buvimu kartu su mylimu žmogumi... Taip ėjo dienos, savaitės... Aš vis liūdėjau... Kažko laukiau, bet pati nežinojau ko, jau nieko nebenorėjau, nebedžiugino ir atėjęs pavasaris... Įsikniaubdavau į pagalvę, kai niekas nematydavo, ir verkdavau, klausdama vis savęs... Kodėl... Kodėl...

Gegužės mėnuo. Laukiu atvykstant savo geriausios draugės." Pagaliau", - pagalvojau sau mintyse. Jos atvykimas man suteikė tiek laimės, kiek seniai beturėjau. Mes plepėjome, vaikštinėjom kaimo takeliais...Na, iš tikrųjų nelabai ką kaime ir rasi ką nuveikti, o ypač jaunam žmogui, kai norisi šėlionių...

Sėdėjom vieną dieną kažkur laukuose ant akmens, kalbėjom apie meilę, eh... Vienu momentu draugė sugalvojo tai, kas man nepatiko. Taip, man tai buvo ne prie širdies...Paėmė mobilųjį telefoną ir pasiūlė parašyti į radijo stotį, gal kokie vaikinukai norėtų kompaniją palaikyti. Banalu, taip! Labai! Pagalvojau, tiek to, tegu rašo, vis tiek nieko jai nesigaus...Ir tylėjau ...

Taip, atsiliepė vaikinukai... Na, aš iš to nieko gero nelaukiau... Buvau net nepatenkinta...Tai ką,  jie susiruošė atvykti... Iš Vilniaus net... Kvailiai, pamaniau... Ir tuo labiau nieko gero nelaukiau...

Buvo jau tikrai vėlu, kai jie pasirodė tame kaimeliukštyje...Lengvu žingsniu mes ėjom link sutartos susitikimui vietos... Mano širdis kažkodėl tirtėjo, gal iš baimės, nežinau... Jau artėjome prie tikslo... Matau, išlipa iš mašinos vienas vaikinukas... Nepatiko jis man... O kai pasirodė antras... Akys sužibo tiesiog... Pajutau kažkokią palaimą... Bet labai ryškiai nemačiau jo...

Kai įlipom į automobilį, visi smagiai plepėjom, jokiu koketavimų nieko. Bet vėliau... Nuostabu... Mūsų akys susitiko... Ir taip suvirpėjo mano širdis... Jo taip pat... Apsimetėm, kad nieko nebuvo ir toliau bendravom...

Grįžusios namo, sulipom į lovas. Draugė sako: "Tas juodukas prašo tavo numerio!" Vau, pamaniau...

Štai jau greit bus metai kaip mes kartu. Netikėjau žvilgsnio galia, bet ji yra, ji tikra, kaip ir mūsų meilė, kuri dega mūsų širdyse. Aš jam labai dėkinga už jo buvimą šalia. Jis - mano vienintelė ir tikroji meilė, gyvenimo stimulas, šviesos spindulėlis...

Mylinti ir mylima

Anna

*********************

Meilė iš pirmo žvilgsnio tikrai egzistuoja. Niekada tuo netikėjau. Visada juokdavausi iš naivių mergaičių, kurios tiki pasakomis iš lėkštų filmų, kur iš meilės netenkama proto, iš tų eilių, kurias rašo įsimylėję poetai... Kol vieną dieną pamačiau Jį...  Jį - žemoko ūgio, stamboko sudėjimo, kitatautį, apsikarsčiusį auskarais. Pamačiau ir nė sekundėlei nesuabejojau, kad tai Jis...

Jis stovėjo salės kamputyje, kramsnojo savo apatinę lupą ir spoksojo į mane. Visą gyvenimėlį įsivaizdavau, kad Jis turėtų būti aukštas, protingas, sportiškas ir, žinoma, lietuvaitis. Bet kai pamačiau Jį... Iškart įsimylėjau.

Tai buvo meilė, kuri sukelia drugelių plazdenimą pilve, meilė, kuri apsuka galvą, kuri sužeidžia širdį, kuri verčia jaustis keistai ir elgtis kvailai. Tai buvo meilė, kuri išaukština žmogų, kuri sujaudina sielą, tai meilė, kuri keičia požiūrį į nuostatas, meilė, kuri išaugina sparnus ir meilė, dėl kurios linksta keliai. Ta meilė užklumpa netikėtai ir visiškai nepasiruošus...Pamačiau Jį ir žinojau, kad tai Jis...

Žinojau, kad Jis prieis ir užkalbins, o pradėjus kalbėtis su tuo žmogumi, jaučiausi taip lyg jį pažinočiau jau šimtmečius. Su juo galėjau jaustis saugiai, laisvai ir nuoširdžiai.. Man patiko Jis, man patiko tai, ką Jis sako, man patiko tai, ką Jis daro, man patiko... Man patiko absoliučiai viskas. Ir nė sekundėlės nesuabejojau, kad tai - meilė iš pirmo žvilgsnio...

Ir kitą dieną, ir kitą savaitę, ir kitą mėnesį aš žinojau, kad tai – Jis. Dabar mus skiria dveji metai ir šimtai kilometrų, bet ta meilė stipresnė už atstumą ir laiką, tai meilė,kuri ateina per akimirką ir pasilieka visam gyvenimui, ir laimingi tie žmonės, kuriems pasiseka išgyventi tą jausmą.Tokia ji – meilė iš pirmo žvilgsnio.

Eglė G.

************************

O buvo taip...

Buvau nusivylusi meile ir maniau, kad visi vyrai - kiaulės. Buvau išduota, palikta, viena auginu sūnų. Buvo ir pasimatymų, ir trumpalaikių draugysčių. Bet vis ne tas... Vis ne taip... Draugai sakydavo, kad dar sutiksiu, kad tas kas man skirtas pats pas mane ateis, bet aš netikėjau. Į viską numodavau ranka.

Kol vieną dieną internetinėje pažinčių svetainėje laiškutį gavau nuo Jo. Ir tas laiškutis buvo kitoks, neįkyrus, toks, į kurį atsakiau šypsodamasi. Taip mes susirašinėjome gal savaitę. Jis vis kvietė susitikt, bet man atrodė per greitai, bijojau vėl nusivilti, nes jau buvau patyrusi, kad realybė labai dažnai būna kitokia nei virtualus bendravimas. Bet Jis buvo atkaklus ir įdomus, kažkuo traukė. Todėl nusprendžiau, kad nieko neprarasiu, juk jei nepatiks, galėsiu apsisukti ir nueiti...

Niekaip ypatingai nesiruošiau. Grįžau iš darbo pavargusi. Dar jis paskambino pasakyti, kad vėluos. Aišku, tai nuteikė skeptiškai. Ėjau tiesiog praleisti vakaro. Bet kai susitikom, viskas viduje apsivertė. Pačią pirmąją minutę supratau, kad tai mano žmogutis, kurio taip ilgai laukiau.

Vakaras praėjo nuostabiai. Visą laiką juokėmės, plepėjom be pertraukos. Buvo jauku jauku. Jausmas buvo toks lyg tą žmogų pažinočiau jau ištisą amžinybę. Nė vienas nenorėjom namo, visaip tempėm laiką, kad nereikėtų skirtis. Bet reikėjo namo. Manęs laukė sūnelis, o ryte - darbas. Bet vakaras tuo nesibaigė. Mes vos ne iki ryto susirašinėjome žinutėmis. Į darbą nuėjau neišsimiegojusi, bet be galo laiminga. Ne ėjau, skridau lyg su sparnais, nes jaučiau, kad sutikau savo antrą puselę, kurios man visus tuos metus trūko.

Ir taip galvoju iki šiol. Nė vienos akimirkos nesuabejojau, ar noriu būti su Juo. Tikrai žinau, kad noriu. Noriu pasenti kartu, noriu anūkams papasakoti savo istoriją, kad jie tikėtų meile iš pirmo žvilgsnio.

R...

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją