Šiaurinėje Vakarų Žemaičių plynaukštės dalyje, Skuodo, Kretingos ir Plungės rajonų teritorijoje, 1992 metais buvo įsteigtas Salantų regioninis parkas, siekiant išsaugoti Minijos, Salanto, Erlos senslėnių ir jų apylinkių kraštovaizdį, gamtinę ekosistemą ir kultūros paveldo vertybes.

Turtingi ir įdomūs ne tik akmenimis

Pasak parko vyr. ekologės Jurgitos Rundzaitės, vaizdingą plokščiadugnį Erlos, Salanto, Minijos senslėnį išskobė ir išskirtinį bei savitą kraštovaizdį traukdamasis suformavo paskutinysis ledynas, ilgiausiai užtrukęs šiaurės vakarų Lietuvoje. Slinkdamas jis miškus ir laukus papuošė nesuskaičiuojama gausybe įvairaus dydžio, neįtikėtinų formų ir spalvų rieduliais, kurių dalis yra paskelbti valstybės saugomais gamtos paveldo objektais.

Vienas jų – Šilalės kaime stūksantis penktas pagal dydį Lietuvoje akmuo – Šilalės kūlis. Taip žemaičių tarmėje vadinamas riedulys virš žemės yra pakilęs 3,66 cm. Jo ilgis – 7,48 m, plotis – 5,48 m, o didžiausia horizontali apimtis siekia 18,33 m. Įspūdingas akmuo guli kalvelėje, kurią seniau iš visų pusių supo pelkės, o per jas Šilalės kaimo link vedė kulgrinda, kitaip sakant, akmenų grindinys. Jį žinodavo tik vietiniai gyventojai. Kryžiuočiai ne, todėl juos lietuviai prigirdydavo aplink tyvuliuojančiose pelkėse.

Šilalės kūlis sudarytas iš granito, vadinamojo rapakivio. Akmuo vietos gyventojų dėmesį nuo seno atkreipė savo dydžiu, dėl to ir buvo pavadintas Didžiuoju kūliu. Šalia jo XVI-XVII a. veikė pagoniška šventykla su židiniu ir akmeniniu aukuru. Manoma, kad Didžiajam kūliui pagoniškose apeigose taip pat tekdavo svarbus vaidmuo.

Šilalės alkvietės akmuo aptašytais šonais, su plokščiadugniu dubeniu nėra toks senas, kaip gulintis prie takelio, vedančio Šilalės kūlio link. II-III a. pagonių apeigas menantis akmuo įdomus ir tuo, kad išskaptuotoje duobutėje karts nuo karto kažkas pamerkia gėlių.

Miškelyje apžiūrinėjant Didįjį kūlį, akys užkliūva už akmenų eilučių. Pasak Jurgitos, akmenų aptvaro pylimas liudija, kad čia žemė buvo dirbama nuo I tūkstantmečio iki valakų reformos, t. y. iki XVI a. pirmos pusės. Trisdešimt centimetrų žemėje esančios krūsnys, aptinkamos akmeningose Erlėnų, Igarių, Mosėdžio, Naujukų, Nerėpų, Šilalės miškeliuose, būdavo kraunamos norint pažymėti ir atskirti savo žemės valdą nuo kaimyno.

Parodžiusi pirmuosius Salantų akmeninius eksponatus, J. Rundzaitė tvirtino: „Šiame Lietuvos krašte daugiausia akmenų, nes čia slenkantis ledynas paliko didžiąją „turto“ dalį, kurią, vaizdžiai sakant, sukaupė irdamasis į priekį. Tai, ko nebepanešė, paliko, mums suteikdamas galimybę grožėtis ir stebėtis įvairiausio dydžio bei grožio rieduliais.“ Kad tai nėra tik žodžiai, Jurgita iliustravo konkrečiais pavyzdžiais. Prie pat Plungės–Skuodo kelio, Šauklių gyvenvietės pradžioje, stūkso įspūdingas Šauklių akmuo. Granito uolienos 12,8 m apimties riedulio antra dalis stovi Palangoje.

Ant jos įkurdinta skulptūra „Jūratė ir Kastytis“. Vertas dėmesio ir Sakuočių akmuo, savo dydžiu nė kiek nenusileidžiantis kitiems didiesiems parko rieduliams, ir Mosėdžio akmuo, esantis netoli Mosėdžio miestelio.

Užsiminus apie garsėjantį akmenų muziejumi miestelį, gidė papasakojo apie dar vieną valstybės saugomą gamtos paveldo objektą – Kulalių skaldyklos akmenyną. To paties pavadinimo kaime, Šauklių kraštovaizdžio draustinyje, esantis akmenynas – buvusi akmenų sprogdykla. Į ją, vykstant melioracijos darbams, iš aplinkinių laukų buvo vežami stambūs akmenys, kuriuos sprogdindavo ir ruošdavo skaldos gamybai. Nuo tada išlikę nesusprogdinti įvairių raštų, dydžių ir formų rieduliai pusės hektaro teritorijoje yra sukrauti į šešias šimto metrų ilgio eiles. J. Rundzaitės pasakojimu, į Kulalių akmenų sprogdyklą dažnai užsukdavęs daktaras Vaclovas Intas. Patikusius akmenis pažymėdavo ir parsiveždavo į Mosėdį.

Salantų regioninis parkas įdomus ir tuo, jog jame yra įsteigtos 8 „Natura 2000“ ekologinio tinklo teritorijos. Vienoje jų – Erlos ir Salanto upių senslėniuose – bandoma išsaugoti į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas, drėgnokose, dažnai upių slėniuose ir kitokiose šienaujamose pievose, javų, kultūrinių žolių laukuose sutinkamas griežles.

Šis Lietuvos kampelis gali pasigirti ir gandrais. Kiekvienais metais Šauklių kaime įsikūrusioje baltųjų gandrų kolonijoje jauniklius peri 33 gandrų poros. Vienoje sodyboje galima pamatyti net keturias gandrų šeimynas.

Lietuvos tundra

Gandrus skaičiavome pakeliui į Šauklių riedulyną, kuris dar vadinamas kadagynu, Lietuvos tundra. J. Rundzaitės teigimu, unikalaus ir didžiausio, nes užima 79 ha, riedulyno Lietuvoje rūšinė augalų sudėtis primena tundrą. Natūralioje paskutinio ledynmečio, slinkusio prieš 26 tūkst. metų, suformuotoje teritorijoje auga įvairiausių formų labai vešlūs, siekiantys net 6 m aukštį kadagiai. Tarp jų kai kur įsiterpia briedgaurių ploteliai, ant kalvelių sužydi šiliniai viržiai, katpėdėlės, noksta bruknės. Drėgnose įlomėse gausu baltijinių, dėmėtųjų gegunių, vyriškųjų gegužraibių, pasitaiko žalsvažiedžių blandžių. Čia taip pat galima rasti ir retų visžalių paparčių – paprastųjų šervių.

Nepakartojamu, tundrą primenančiu kraštovaizdžiu parko teritorijoje išsiskiriančiame Šauklių riedulyne ant akmenų auga trys labai retos, nykstančios kerpių rūšys, įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą: gūbriuotosios, suodinosios ir daugialakštės saitakerpės.

Prakalbus apie riedulius, mus lydėjusi J. Rundzaitė detalizavo: „Lietuvos tundroje jų bendras tūris siekia apie 300 tūkst. kubinių metrų. Didžioji jų dalis atslinko iš Švedijos, taip pat iš Alandų salų, Vakarų Suomijos ir Baltijos jūros dugno. Riedulyne vyrauja nuo 0,3 iki 1 m skersmens akmenys, bet yra siekiančių ir 3 m.“

Vaikščiojant po neįprastą mūsų kraštui, pirmykštę, tundros kraštovaizdį primenančią vietą, turinčią savitą augaliją ir gyvūniją, Jurgita pasakojo, jog kai kada į ekskursijas atvažiavusieji nustemba nepamatę daug akmenų. Anot pašnekovės, kaimo žmonėms kadagyne nustojus ganyti gyvulius, rieduliai apaugo žolėmis, o jų viršus samanomis ir kerpėmis. Šią problemą greitai bus bandoma spręsti Šauklių riedulyne pradėjus ganyti kalnų ožkas.

Šauklių riedulyno dabartį siejant su ateitimi, tikslinga keliais žodžiais paminėti ir praeitį, kurią atspindi iki šiol apie riedulyną išlikusi legenda. Remiantis ja, didelė akmenų banda – tai švedų kariuomenė, labai seniai užpuolusi mūsų kraštą. Pagonių dievai nubaudė užpuolikus ir pavertė juos akmenimis. Sakoma, jog taip jie ir tūnos, kol akmenys sužydės.

Gyva pagonių dvasia

Ši legenda nukreipia kalbą į tuos laikus, kai mūsų protėviai garbino senuosius dievus, kūreno amžinąją ugnį, aukojo aukas. Anot J. Rundzaitės, ilgiausiai pagonių ugnis buvo kūrenama šiaurės vakarų Lietuvoje, tiksliau – Salantų regioninio parko teritorijoje išlikusiuose alkakalniuose, alkvietėse, šventvietėse.

Svarbiausia Salantų apylinkės senovės kulto vieta buvo Alkos alkakalnis, dar vadinamas Alkos, Aukos arba Šventimų kalnu, Alkokalniu. Pasakojama, kad senovėje jį supo ežeras, kuris užako ir virto pieva. Anot legendų, jame po storu ąžuolu ant aukuro akmens degusi šventoji ugnis, kurią saugojo vaidilutės, o tarp senų ąžuolų įrengtame būste gyveno žynys.

Šventykla buvo skirta žalčių dievui Pilvyčiui, o joje laikomus žalčius vaidilutės maitinusios Salanto slėnyje esančioje Gaidžio kalno kalvelėje. Esą čia buvo aukojami ir žmonės, o Alkos kalno vaidilutės ilgiausiai Lietuvoje neleido užgesti amžinajai ugniai. Atvykusiems sunaikinti šventyklos kareiviams vaidilutės iš prijuosčių pylė į akis pelenus ir trukdė užgesinti šventąją ugnį. Krikščionims šventovę sunaikinus, jos nežinia kur išėjo ir daugiau nebegrįžo. Vyskupas Motiejus Valančius mini, kad šventyklą ant Alkos kalno žemaičiai buvo atnaujinę XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje, vykstant reformacijai. Iš naujo šventąją ugnį jie kūrė, nesuprasdami, kuris –krikščionių ar liuteronų tikėjimas yra tikras.

Įsigalėjus krikščionybei, alkakalnis nebuvo pamirštas. Per Jonines ant jo rinkdavosi Salantų apylinkių jaunimas ir naktimis ant aukuro akmens kūrendavo laužus. Bėgant laikui greta tradicinių padavimų apie pagoniškąją Alkos kalno praeitį buvo kuriamos naujos legendos. Viena jų pasakoja, kad kalną supylė švedų kareiviai, kurie čia įsikūrę plėšikavo apylinkėse. Neapsikentusios žemaitės sukilo prieš švedus ir juos išžudė. Nuo to laiko kalne vaidenasi – naktimis dega ugnys, vaikšto keisti žmonės.

Atsirado ir naujų kalvos vardo aiškinimų. Vienas jų teigia, kad kalva Alka pavadinta dėl to, kad čia bausmei palikdavo be maisto alkti žmones. Kiti teigia, kad ant jos nuo alkio išmirė švedų apsupti Salantų apylinkės žmonės.

Padavimų ir legendų apdainuoti

Vietos gyventojų dėmesį nuo seno traukė ir įvairiausias legendas vertė kurti ne tik alkakalniai, bet ir kalvose ir aukštumose esantys piliakalniai. Bene labiausiai legendomis yra apipintas Ingmarės piliakalnis, esantis 3 km į pietus nuo Salantų, į vakarus nuo į Imbarę ir Skaudalius vedančio kelio, Salanto ir Pilsupio santakoje. Vienas padavimas mena, kad ant šio – vieno didžiausių šiaurės vakarų Lietuvos piliakalnių – stovėjusios pilies valdovo dukra pamilusi bokšte įkalintą kryžiuotį ir padėjusi jam pabėgti. Už tai motina ją prakeikusi (žem. inbarė) ir uždariusi į bokštą.

Merginą išgelbėti galėjęs tik drąsus smuikininkas, kuris drįsiąs pas ją užeiti ir jai vienai prisiekti amžiną meilę. Netrukus toks jaunuolis atsiradęs, tačiau jam greit nusibodo smuikuoti vien tik pamiltajai pilies valdovo dukrai Imbartai. Ėmęs jis kartą smuikuoti pro pilį einančiam jaunimui ir tuo metu pilis prasmegusi, o kalne likusi žiojėti vien tik gili duobė. Nuo to laiko žmonės pilies vietą ir jos apylinkes ėmė vadinti gražiosios pilies valdovo dukros vardu.

Įvairios legendos sklando ir apie Žvainių Gaidžio kalną. Anot jų, sykį vienas žmogus susiruošė nukirsti pietums jam įkyrėjusį gaidį. Tačiau išėjęs kieman gaidžio niekur neberado. Neilgai trukus po šio atsitikimo, Salanto slėniu vykstantys keleiviai išgirdo vidurnakty giedant kirvio išvengusį gaidį, kurio šaižus giedojimas visus labai gąsdino. Gaidžio niekaip nepavyko pagauti, o giedojimas vidurnaktį nesiliovė, žmonės nusprendė pastatyti koplytėlę, kuri šiandien vadinama Gaidžio koplyčia. Ją pastačius giedojimas liovėsi, o gaidys nežinia kur dingo.

Kitos legendos pasakoja, kad ant Gaidžio kalno gyveno vaidilutės, auginusios ir maitinusios Alkos kalno Pilvyčio šventovės žalčius. Taip pat pasakojama, kad ant kalno stovėjo senasis Salantų miestas ir bažnyčia, kuriuos sudegino kryžiuočiai. Esą, sudegintos bažnyčios vietoje vėliau pastatyta koplyčia.

Senus laikus mena ir Salantų kaštonas, laikomas storiausiu Lietuvoje. Įspūdingas 1,53 m skersmens, 4,8 m apimties paprastasis kaštonas siekia 28 m aukštį. Manoma, kad jis auga dar nuo senojo dvaro parko įkūrimo laikų.