Jie rengiasi rūbais iš ten sukurtų kolekcijų, žiūri Holivudo kurtus ir L.A. nufilmuotus filmus, perima galbūt šiek tiek ir dirbtinės laisvės įvaizdį, skęsta vartotojų kultūroje.

L.A. apdovanotas ne tik garsiausiomis pavardėmis, renginiais, bet ir vienu gražiausiu pasaulyje kraštovaizdžiu - šį miestą supa Ramusis vandenynas, kalnai, dykuma. Jis savo laisvės dvasia nuo seno traukė menininkus, muzikantus, rašytojus, kurių darbuose iki šiol aukštinama Kalifornijos dvasia.

L.A. be gaisrų sukelto smogo ore nuolat tvyro ir kino, žvaigždžių manija. Nuo policininko iki gaisrininko, kareivio ar kito pareigūno – visi mielai pozuoja fotoaparatais apsiginklavusiems turistams.

Tai ir miestas, kurio visose gatvėse tvyro marihuanos kvapas...

Visi tikisi išgarsėti

Šiame mieste retas kuris nėra prodiuseris, dainininkas, aktorius, režisierius, muzikantas arba viskas viename. Baruose, kavinėse, restoranuose, greito maisto užkandinėse beveik nėra paprastų darbuotojų. Visi klientus pasitinka baltomis šypsenomis, kruopščiai prižiūrėtais plaukais, nagais, oda, o išvaizda sako, jog „kada nors būsiu žvaigždė“.

Daugelis darbuotojų labai mielai bendrauja, pasakoja savo istorijas iš atrankų, apie tai, kokių žvaigždžių įkvėpti atvyko laimės ieškoti į L.A. Neretai restoranų, kavinių darbuotojus galima išgirsti profesionaliai dainuojant, kol jie paprasčiausiai gamina kavą ar plauna grindis.

Hollywood‘e, Melrous‘e, Beverli Hills‘e, Malibu, Long Beach‘e, Universal Studios bei daugelyje kitų L.A. rajonų gatvėse knibžda turistų, besistengiančių bent akies krašteliu pamatyti iš arti, kaip gimsta populiariausi filmai, kur vaikšto, gyvena ir kuo kvėpuoja žymiausi aktoriai.

Vartoja daugiau nei reikia

Pavalgyti, apsipirkti, parodyti save ir rasti mašinai vietos stovėjimo aikštelėje - bene svarbiausi šio miesto gyventojų kasdieniniai reikalai.

Puodelius plauti nemadinga, net namie namų šeimininkės dažniau renkasi plastikinius indus, nes juos užtenka tik išmesti. Kavinėje karštą kavos plastikinį puodelį įdeda dar į vieną, duoda specialų laikiklį pirštams nenudegti, o jei važiuoji mašina - viską supakuoja į specialų plastmasinį padėklą, įdeda daugybę servetėlių ir suvynioja į maišelį.

Užkandinėse, kuriose valgo tūkstančiai, vis tas pats scenarijus. Jei sumuštinį išsineši – bus daugybė maišelių, servetėlių, folijos. O kadangi visi padažai, druska ir pipirai nemokami ir supakuoti į mažas pakuotes, jų taip pat visi ima neskaičiuodami.

Baltosios meškos jiems nerūpi

Pradėjus skambinti varpais, kad miršta baltosios meškos, tirpsta ledynai, nyksta ozono sluoksnis ir žemę vis ištinka kitos negandos, pagalvojau, jog nesąmones kalba tie, kas netiki, jog vienas žmogus gali ką nors pakeisti. Ir vis dėl to atvykusi į šį Amerikos miestą tikrai susivokiau, kad nors ir visa Lietuva taptų žaliaisiais, maža iš to būtų naudos.

Tikriausiai nė vienai meškai neužgyventume šviesesnio rytojaus, jei viena amerikiečių šeima plastiko, popieriaus, rūbų ir maisto per metus suvartoja, norėtųsi sakyti, daugiau nei visas Vilnius.

Gyventi be mašinos neįmanoma

Išeiti iš savo namo galima ne visuose rajonuose, nes prie kai kurių namų tiesiog nėra šaligatvių. Bet tik europiečiui tai gali pasirodyti keista, nes Los Andžele neturėti bent dviejų mašinų yra nepriimtina. Viena geriausiai šalyje išvystytų viešojo transporto sistemų naudojasi tik prasčiausieji darbininkai. O daugiausiai sunkius ir prastai apmokamus darbus dirba meksikiečiai, juodaodžiai. Lietuvoje žinotas žodis „rasizmas“ čia sužibo iš naujo.

Nors po miestą ir važinėja autobusai su užrašu go green (angl. tapk „žaliuoju“) arba be smart, take a metro ( angl. būk protingas, važiuok metro), tačiau visi į darbą, susitikimus, net į parduotuvę, kuri gali būti už vieno kvartalo vyksta automobiliu. Turėti kuo didesnę mašiną, pavyzdžiui, truck‘ą su pakeltais ratais tai taip pat prestižo reikalas. Didelis automobilis, suvalgantis didelį kiekį degalų dažnam amerikiečiui garantuoja saugumą kelyje.

Realybė nuo kino nesiskiria

Žinoma, akį džiugina ir nešai bridžai - lėtai arba greitai (na, taip, kad atkreiptų dėmesį) plačiomis palmių alėjomis važiuojantys senovinių automobilių kolekcionieriai. Kaip ir kiekviena mašinos detalė - nuo ratlankių iki veidrodėlio spalvos - prie komplekto tinka ir vairuotojas. Žodžiu, dažniausiai vaizdas būna kaip iš filmo su David‘u Hasselhoff‘u, kai saulė atsispindi akiniuose, o vėjas plaiksto plaukus, tolumoje žėri rūke paskendęs vandenynas...

Daugelio apranga žmogui, kurio šalyje tikra vasara būna pusantro mėnesio, gali priminti nesibaigiančias atostogas. O ir nepakeliamas + 40 laipsnių karštis, saulė, vandenynas diktuoja Kalifornietišką madą: įspiriamos šlepetės, nuplyšę (kad ir brangiausios firmos) šviesūs džinsai ir marškinėliai. Žinoma, originaliam čia būti labai paprasta.

Žiūrint iš L.A., Lietuva turi penkias rūbų parduotuves, kuriose kabo po dvi poras kelnių už triskart aukštesnę kainą. Skirtumas tarp lietuvių ir L.A. gyventojų gaunamų pajamų ir maisto, drabužių, benzino kainų gali išgąsdinti ir sukelti norą niekada nepraverti lietuviškos parduotuvės durų. Tad tikriausiai ir nereikėtų pykti ant rūškanais veidais gatvėmis vaikštančių tautiečių, kurių galbūt paskutinius batus aštuonis mėnesius per metus vilgo sniego, purvo ir druskos mišinys.

Vienintelis brangumu Lietuvą lenkiantis dalykas – mobilaus ryšio kaina. Centai greitai kapsi ne tik iš skambintojo, bet ir iš to, kuris priima skambutį ar gauna trumpąją žinutę. Kitokių pokalbių planų ar išankstinio mokėjimo kortelių iki šiol nėra, tad laidinis telefonas, kaip ir autoatsakiklis vis dar labai populiarūs.

Autobuse, metro – tik „prasčiausieji“

Kad geriau pažinčiau miestą, rizikavau kuo daugiau važinėti viešuoju transportu. Žinoma, tekdavo iki metro vykti mašina, nes prie namų nebuvo nei šaligatvio, nei autobuso stotelės. Metro ir autobuso bilieto kaina ta pati – beveik pusantro dolerio.

Nuotaika autobuse ar metro priklauso nuo to, kur važiuoji. Jei rajonas lankomas turistų, tai sėdėti šiek tiek jaukiau. Bet suvokti, kad esame tik trys baltieji visame autobuse dažnai būdavo nelabai smagu. Ypač kai vykdavau fotografuoti Inglewood‘u vadinamo Los Andželo rajono dar kitaip praminto „Meksikiečių getu“.

Rajone, esančiame prie pat trečio didžiausio pasaulyje tarptautinio oro uosto „L.a.x.“ vidutiniškai per savaitę nušaunama po žmogų. Čia negalima dėvėti mėlynos ar raudonos spalvos drabužių, žiūrėti tiesiai į akis, merginoms vaikščioti vienoms.

O jau vaikinams išvis taikomas daug griežtesnis vietinis etiketas. Bet koks netinkamas veiksmas iš nieko gali sukelti nemalonumų – tamsintais langais mašina gali sustoti bet kurioje kelio dalyje. Ir tokiu atveju mažai iš policijos būtų naudos, nes tarp vietinių ir pareigūnų taip pat esama savų susitarimų.

Nors daugelis L.A. gyventojų jaučiasi saugūs, šiame rajone policija savaip pelnosi iš daugumos nelegaliai Inglewood‘de gyvenančių meksikiečių. Pavyzdžiui, nepatikęs meksikietis nebus deportuotas namo, iš jo tiesiog bus atimta mašina ir prašoma mokesčio. Toks mokestis, kaip ir perkamos vedybos – labai populiarūs. Amerikoje gyventi trokštantis nelegalas čia jau legaliai gyvenančiam būsimam sutuoktiniui vidutiniškai sumoka apie dvidešimt tūkstančių dolerių.

Ginklas – normali savigynos priemonė

Jei Lietuvoje kiekvienam taip paprastai būtų leista įsigyti šaunamąjį ginklą, tai problemų būtų ne mažiau nei L.A. Nes čia, kaip ir didžiojoje dalyje Amerikos, kiekvienas savo privačioje teritorijoje turi teisę gintis pats ir ginti savo valdas. O šia proga naudojasi daugelis.

Užtat net Kalifornijos kelių eismo taisyklėse yra punktas, kuris apibrėžia, jog greitkeliuose, kurie yra greičiausi susisiekimo keliai mieste, negalimi susišaudymai. Taip pat ant kai kurių pastatų rašoma, jog ginklus įsinešti draudžiama.

Bus daugiau.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (6)