Reikia įgyvendinti svajones

„Šiandien rytą saulei tekant pasižiūrėjau pro langą, būtų toks geras oras fotografuoti. Bet negaliu ištrūkti, tiek darbų fonde susikaupė. Ir dėl to taip skauda širdį“, – apgailestauja Eglė. Vis dėlto tai, ką ji daro onkologinėmis ligomis sergančių vaikų labui, regis, svarbiau nei pomėgis (tapęs poreikiu) fotografuoti.

Eglė Mėlinauskienė, L.Masio nuotr.
Labdaros ir paramos fondas „Mamų unija“, kuriam vadovauja Eglė, įkurtas prieš dvejus metus jos, žurnalistės Rūtos Mikelkevičiūtės ir televizijos laidų vedėjos Laimos Kybartienės iniciatyva. Moteris suvienijo tai, kad jos visos yra mamos. Norinčios pagelbėti ne tik sunkiai sergantiems vaikams, bet ir jų mamoms.

Laikas bėga greitai, o darbams ir galo nematyti. „Turime tiek gražių svajonių. Reikia jas įgyvendinti“, – paprastai paaiškina Eglė. Pati didžiausia – Lietuvoje įkurti nedidelę ligoninę, kurioje paskutines gyvenimo dienas galėtų praleisti ir gražiai išeiti iš šio pasaulio onkologinėmis ligomis sergantys vaikai.

Kitas tikslas – sukaupti rezervinį fondą, jo lėšos būtų naudojamos ūmiems vėžio atvejams, retoms formoms gydyti. Vaikų vėžys būna agresyvesnis, greičiau plinta. Kol sutvarkomi dokumentai, pradedamas gydymas, kai kuriuos ligoniukus prarandame.

Pagrindinis fondo siekis – surinkti pinigų trūkstamai medicininei įrangai Vilniaus universiteto vaikų ligoninės ir Kauno medicinos universiteto klinikų skyriams, kuriuose gydomi vėžiu sergantys vaikai iš visos Lietuvos.

Planuojama pirkti vaistų dozavimą reguliuojančių stotelių, mobilios aparatūros, kuri leistų atlikti tyrimus palatoje, skyriuje: nusilpusiems, sunkiai vaikštantiems vaikams nereikėtų keliauti po kitus ligoninės padalinius. Norima finansuoti psichologinę pagalbą mažiesiems ligoniukams, juos slaugantiems tėvams.

Ratas ir vėl įsisuko

Ši E. Mėlinauskienės veikla, kuriai ji atsidavusi visa širdimi, tai skolos grąžinimas. Kaip ir vėžiu sergančių moterų bei vaikų fotografavimas. Po to, kai sėkmingai įveikė krūties vėžį, moteris pasižadėjo atsidėkodama už įvykusį stebuklą padėti kitiems žmonėms, kuriems likimas skyrė tokį pat išbandymą. Ir pažadą sąžiningai tęsi.

Ir ankstų rytą, ir vėlyvą vakarą ją gali rasti prie kompiuterio, atsakinėjančią į laiškus, rašančią pranešimus spaudai, rengiančią projektus, tvarkančią dokumentus. Arba verkiančią. Kai įkelia į kompiuterį nuotraukas iš fondo organizuojamų renginių ir iš arti vėl pamato tų vaikų akis. Jos darbo kabinetas namuose užverstas dėžėmis su dar neišdalytomis dovanėlėmis, labdara.

Už tai Eglė atlyginimo negauna. „Esu dėkinga savo šeimai, vyrui, kad man nereikia rūpintis, kaip uždirbti pinigų, kad mane maitina, todėl galiu užsiimti tuo, kas man svarbu“, – tikina ji. Artimųjų, ypač vyro, palaikymas moteriai labai daug reiškia.

Dukra Justina jau užaugo: studijuoja Kaune, Veterinarijos akademijoje, ir namo parvyksta tik savaitgaliais.

Susirgusi sunkia liga E. Mėlinauskienė išmoko pamoką: reikia labiau rūpintis savimi. Bet... Prabėgo 10 metų. Ir ratas vėl įsisuko.

Eglė puikiai žino, kad vėžys mėgsta žaisti slėpynes: niekada nežinai, kurioje vietoje ir kada jis iškiš savo galvą. „Sunku rasti pusiausvyrą, negali savęs pakeisti, – išsitaria. – Pirmaisiais fondo veiklos metais ir sveikata buvo pablogėjusi, šeima labai sunerimo. Teko labai save stabdyti. Aš labai stengiuosi rasti laiko sau, – lyg ir pasiteisina moteris. – Ir paskaityti knygą, ir pamiegoti. Sveikai maitinuosi. Daugiausia vyro tėvų kaime užaugintomis daržovėmis bei vaisiais, vištiena. Mėsos valgau retai, mėgstu žuvį. Dar patinka grūdai, sėklos, medus. Retsykiais pasilepinu geru juoduoju šokoladu.“

Norėjo atsisakyti atostogų

Eglė su šeima daug keliauja. Spintelėje sukrautos didžiausios šūsnys senų albumų ir fotografijų dar ne skaitmeniniu pavidalu. „Čia svėriau tik 50 kilogramų. Čia prastai atrodžiau, todėl su tamsiais akiniais. Čia mes Paryžiuje. Čia – Versalyje“, – greitai verčia nuotraukas.

Fotomenininkė pasakoja, kad visuomet sausį vyksta slidinėti. Tačiau šiemet jau norėjo atsisakyti šių atostogų dėl fondo reikalų. Vis dėlto susiėmė ir nutarė būtinai važiuoti. „Kaip nors viską suderinsiu, kompiuterį pasiimsiu, prieš išvykdama daugiau padirbėsiu“, – svarsto Eglė.

Kitos fondo įkūrėjos dar turi savus darbus televizijose, tad negali skirti labai daug laiko „Mamų unijai“. Be to, moterys pasiskirsčiusios veiklos sritimis – Rūta kuruoja renginius, reklamą, Laima rūpinasi psichologine pagalba mamoms, vaikams. Eglei, fondo direktorei, tenka visa kita.

„Jei tik turėčiau daugiau pagalbininkų. Tikiu, kad yra žmonių, kurie galėtų skirti dalelę savo laiko savanoriškam darbui. Tam nereikia išsilavinimo, patirties. Yra daug kasdienių darbų, kurių nespėju: parašyti sveikinimų, išsiųsti laiškų, nuvežti dokumentų. Labai trūksta žmogaus Kaune“, – guodžiasi moteris. Ir viliasi, kad gal kas nors perskaitęs šiuos žodžius atsilieps.

Gruodį buvo ypač daug darbų, baigėsi projektas „Nereikia šukų, reikia draugų“. Jo metu, pardavinėjant mažųjų ligoniukų pieštus naujamečius atvirukus ir prekiaujant akcijoje dalyvavusių gamintojų produktais, kurių kainos dalis teko fondui, surinkta apie 60 tūkst. litų. Eglė skaičiuoja, kiek vaistų dozavimo stotelių galės už juos nupirkti.

Sausį startuoja naujas tris mėnesius truksiantis projektas su kosmetikos ir buitinės chemijos kompanija „Procter & Gamble“. Eglė džiaugiasi, kad šią akciją inicijavo pati bendrovė. Pirkdami šio gamintojo produktus žmonės parems fondą. Jo įkūrėjų svajonės, kurių išsipildymo laukia ir mažieji ligoniukai, jų tėvai, medikai, dar labiau priartės.

Atsigauna gamtoje

Eglė galėtų kalbėti ir kalbėti apie „Mamų uniją“. Ji net užmiršta puodelyje vėstančią kavą.

„Turiu šį bruožą, jei jau dirbu, tai siekiu maksimalaus rezultato, – sako. – Abi mes su Rūta Mikelkevičiūte pasimaišiusios dėl darbo. Gal dėl to ir geromis draugėmis tapome.“

Ir susipažino jos tada, kai Eglė ryžosi pirmą kartą viešai prabilti apie savo ligą Rūtos vedamoje laidoje. Norėdama padėti kitiems. Tai buvo prieš devynerius metus. Užplūsta prisiminimai, matyti, vis dar skaudūs. Eglė susimąsčiusi žvelgia pro langą. Už jo iš terasos atsiveria nuostabi Neries vingio panorama.

„Kas dieną dėkoju Dievui, kad galiu matyti šį vaizdą. Gamta man padeda kvėpuoti. Atrodytų, esu miestietė, bet atsigaunu tik gamtoje. Tokia laimė, kai ji čia pat. Pavasarį žydi alyvos, paskui akacijos, per naktis suokia lakštingalos. Žiemos pabaigoje keliamės vidury nakties žiūrėti išplaukiančių ledų. Rūko rytais. Stebime, kaip poruojasi antys. Net ir gulbės pas mus atplaukia“, – pasakoja Eglė.

Neatsitiktinai ji taip mėgsta fotografuoti peizažus, sugeba įžvelgti grožį kasdieniškuose dalykuose. Gal dėl to, kad užaugo Kaune, Šančių rajone ant Nemuno kranto, o tėtis buvo tikras gamtininkas, namuose – pilna gyvūnų! Ir dabar fotomenininkės kabinete narvelyje čirškia paukšteliai, o po staliuku snaudžia mišrūnė kalytė Mina. Ji prieš 7 metus pakliuvo po Eglės vairuojama mašina. Moteris kalytę išgydė ir priglaudė.

E. Mėlinauskienė fotografuoja ne tik gamtą, bet ir dramatišką kasdienybę. Daugelį šalių apkeliavo sukrečiančios jos fotografijų, kuriose įamžintos onkologinių ligonių gyvenimo akimirkos, parodos „Diag­nozė“ ir „Akimirka“. Dar vienas fotografijų ciklas – iš vienuolių gyvenimo.

Fotomenininkė yra pelniusi ne vieną apdovanojimą. Beje, atradusi pašaukimą fotografuoti neliko vien mėgėja, tai ne jos charakteriui. Eglė to ėmėsi rimtai: 2001 metais išklausė fotografijos kursą privačioje dizaino mokykloje. Po metų tapo Lietuvos fotomenininkų sąjungos nare. Iš tiesų, nėrė į fotografiją stačia galva.

Kaip drugelis į liepsną

Iki tol fotografijos E. Mėlinauskienės gyvenimo scenarijuje nebuvo. Kaip ir daugelio kitų svarbių jai pačiai dalykų. Bet kol tai paaiškėjo, turėjo daug laiko nutekėti. Teko daug išgyventi ir išmokti. Nuo mažens Eglė buvo auklėjama, kad svarbiausia gyvenime – dirbti.

Ir specialybę rinkosi ne tą, kuri prie širdies, o praktišką: Kauno technologijos universitete baigė Lengvosios pramonės fakultetą. Po dešimtmečio, nusprendusi pakeisti nelimpančią veiklos sritį, vėl pasinėrė į studijas, Vilniaus Gedimino technikos universitete įgijo nekilnojamojo turto vadybos magistro laipsnį.

Dirbo savęs negailėdama, rūpėjo daugiau uždirbti, o po darbo dar būti pavyzdinga mama, žmona. Neretai nuvagiant miego valandas, numojant ranka į nuovargį. Giliai į širdį ėmė stresus, net sportuodama bandė peržengti savo galimybių ribas. „Skridau kaip drugelis į liepsną“, – vertina Eglė dabar.

Atsitokėti privertė liga ir jos metu patirta kančia. „Tik tada, kai kojomis pajunti patį dugną, pradedi kilti aukštyn“, – aiškina fotomenininkė, prisimindama tą gilią dvasinės krizės duobę, kurioje buvo atsidūrusi.

Norėjosi tik visa ko pabaigos. Bet po nakties juk išaušta diena?

„Daugelis žmonių turi įvairių gabumų, bet jie lieka neatskleisti. Man svarbiausia buvo darbas. Pomėgiams neturėjau laiko. Iš tiesų net nebuvau savęs atradusi. Nors giliai savyje jaučiau, kad man reikia kažko kito, neleidau sau apie tai net galvoti. Tik susirgus noras fotografuoti, iki tol užgniaužtas, tarsi išsiveržė“, – pasakoja ji.

Pasak Eglės, kūnas be dvasios gyventi negali. Ir pirmiausia suserga dvasia, o tik paskui kūnas. Liga mus priverčia suprasti, kad gyvenimas turi ribas. Atrasti kitus gyvenimo džiaugsmus. Gyventi su savimi santarvėje. Taip, kad būtum laiminga.

Tik kamštelis buteliams?

Eglei buvo vos 36-eri, kai išgirdo negailestingą diagnozę.

„Kai guli sirgdama, kančiose, susimąstai, kad gal gyvenai ne taip. Ir aš tada sukrėsta galvojau: ką, čia jau viskas? Pabaiga? Tik pareiga ir nieko daugiau? Net nepajutau gyvenimo skonio. O kur aš pati? Ar aš buvau tik tas kamštelis buteliams kamšyti, kad kitiems būtų gera ir patogu?
Tik sužinojusi, jog sergu vėžiu ir neaišku, kiek man dar liko gyventi, suvokiau: kad ir kaip stipriai myli vyrą, vaikus, tu pati sau esi svarbiausia. Turi priimti save tokią, kokia esi. Juk mirties akivaizdoje, kai ji stovi tau už nugaros, lieki viena, visiškai viena“, – dėsto gyvenimo filosofiją daug išgyvenusi moteris.

Ji prisimena, kad net ir išgirdusi diagnozę pirmiausia galvojo ne apie save, o apie tai, kas laukia jos artimųjų, kai jos nebebus. Išgyveno, kaip paliks tokią mažą savo dukrą, kaip ji be jos užaugs. Pati ir vėl atsidūrė antroje vietoje.

Dabar viskas pasikeitę. Kad ir kaip būtų pasinėrusi į darbus, Eglė vis dėlto randa laiko mieliems moteriškiems užsiėmimams. Jai svarbu gražiai atrodyti, rūpintis savo kūnu. Mėgsta pasilepinti grožio procedūromis. Kasdien sportuoja, lanko jogą. Nesisieloja, jei ko nors nesuspėja: menka bėda, kad langai neplauti ar dulkės nevalytos.

Nemielus užsiėmimus išmoko paversti mažais malonumais. Pavyzdžiui, apsipirkimą, kurio nemėgsta. Gražiai apsirengti ir gerai atrodyti, kaip ir kiekvienai moteriai, juk norisi. Tad kelis kartus per metus vyksta į svečius pas Dubline gyvenančią draugę. Dieną moterys vaikštinėja po parduotuves, neskubėdamos apsiperka, vakare atsipalaidavusios geria vyną, matuojasi pirkinius. Būna taip smagu.

Iš E. Mėlinauskienės „Vilties laiško“ krūties vėžiu susirgusioms moterims

Atsikratykite pykčio, pavydo, neapykantos – jie žaloja mus iš vidaus.
Beprotiškas skubėjimas, stresai, godumas, prisirišimas prie daiktų, baimė jų netekti verčia mus kentėti, o kūną stumia į ligą.
Pamilkite savo kūną tokį, koks jis yra, juk jis vienintelis ir nepakartojamas.
Pamilkite savo vidų, susidraugaukite su savimi.
Nepamirškite kiekvieną dieną pasikalbėti su savimi, paklausti savęs „Ar esu laiminga?“ Ateis diena, kai atsakymas bus TAIP.