Tačiau iš tikrųjų, kaip teigia Svaras, jis yra jautrus gatvės filosofas, tikintis žmogaus valia ir gebėjimu keistis į gera, vertinantis drąsą ir laisvę, negalintis gyventi be knygų.

- Užsiminei, kad hip hopas ne tik muzika, bet ir socialinis protestas. Prieš ką protestuoji?

Man hip hopas yra saviraiškos būdas, kur galiu išdėstyti visas savo mintis. Čia „telpa“ daugiausia teksto. Tekstuose gvildenamos mūsų gyvenimo sferos, bet nereiškia, kad tai yra vien „grūzas“, besiskundžiančiųjų muzika. Kalbama ir apie meilę, ir apie jausmus.

- Bet hip hopas ne visada traktuojamas kaip socialinio protesto muzika. Priešingai, populiarusis hip hopas piešia visai kitokį vaizdinį: nevaržomos, neatsakingos laisvės propagavimas, blizgančios prabangios mašinos, pusnuogės merginoms, narkotikai, alkoholis...

Taip nutinka visoms subkultūroms, kurios išeina į mases. Bet didžioji dalis repo nėra tai, ką matome televizoriaus ekranuose. O mes, kaip grupė, visada buvome alternatyva. Patys save kuriame, niekas mūsų neprodiusuoja. Kas keisčiausia - mus visi žino. Nors nesipuikuojame ant žurnalų viršelių. Visuomenės mus vis bando įkišti į kokį nors stalčiuką, bet paaiškėja, kad niekur netelpame. Apie save esu girdėjęs įvairiausių istorijų, bet man pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina.

- Ir visai nepikta?

Su klijuojamomis etiketėmis ir stereotipais nustojau kovoti. Jei nuolat apie tai galvoji, tuomet - pikta. Kartais sakau, kad reikėtų man su teigiančiaisiais, kad esu priklausomas nuo vienokių ar kitokių medžiagų, tiesiog susilažinti iš didelės sumos. Kokių 50 tūkstančių... Nueiti ir atlikti visus įmanomus tyrimus, kad visi įsitikintų, jog esu „švarus“. Bet tada turbūt sakytų, kad rezultatus nusipirkau. Užburtas ratas.

- Tokias istorijas girdi ir tavo vaikai, kaip jiems paaiškini, kas yra kas?

Mykolas, gal dar truputį mažiukas, jo kontingentas tokiais dalykais nesidomi. Bet Dominyka yra vyresnė, išgirsta įvairiausių istorijų. Tai ir skaudžiausia, ir jai nėra lengva. Bet ji žino realią situaciją. Jei aš iš tikrųjų būčiau narkomanas, ji būtų šimtą kartų pažeidžiamesnė.

- Dažnai sakoma, kad šiuolaikinis jaunimas auga nevaldomas, negerbiantis vyresniųjų, tradicijų, vertybių – žodžiu, prarastoji karta. Ką apie tai manai?

Manau, kad tai dar vienas stereotipas. Tiek mano tėvai, tiek ir mano karta taip buvome vadinami. Bet pasaulis nesugriuvo. Vaikai visais laikais maištavo ir įvairiomis formomis. Mokykloje aš, pavyzdžiui, buvau ne dovanėlė: ir „prisidirbęs“ buvau, ir prikalbėjęs mokytojams ne pačių gražiausių dalykų. Tiesiog tai buvo mano maištas prieš pasaulį. Bet esu įsitikinęs kad yra dalis žmonių, kuriems nereikėtų dirbti mokytojais. Bet jie gyvenimo nublokšti į šią sferą patys jaučiasi blogai ir dar kankina aplinkinius. Su jaunimu reikia kalbėtis jų kalba, o svarbiausia pirmą žingsnį turi žengti suaugusieji, kurie yra išmintingesni. Bet įsisukę į rutiną kartais mes pražiopsome tokius dalykus, kurių galėtumėme pasimokyti ir iš vaikų.

- Pavyzdžiui?

Neretai dėl įvairių priežasčių mes prarandame pasitikėjimą žmonėmis, meilės džiaugsmą. Pasineriame į neapykantą. Nesvarbu, kad vaikai neuždirba, nėra atsakingi už kitus, bet jie moka džiaugtis net ir mažais dalykais, draugauti, smalsauti, vienas prie kito prieiti. Yra milijonai pavyzdžių. Man kartais keista, kuomet auklėdami ar mokydami vaikus remiamės vakarietiškomis tradicijomis, neturėdami vakarietiško mentaliteto. Prisirenkame „žaislų“, bet neturime instrukcijų, kaip su jais žaisti. O kontaktas su vaikais atsiranda tada, kai kalbamasi, o ne kalbama.

- Prieš savaitę kvietei jaunimą apsilankyti studijų mugėje ir rinktis širdžiai artimą specialybę. Ar pats iš pirmo karto pasirinkai tai, kas artimiausia?

Jauni žmonės neretai mokslus pasirenka nuvaryti tėvų, nes reikia baigti aukštąjį. Tada studijos tampa kankyne. Aš savo vaikų iš viso neversiu niekur stoti, o mokslus jie baigs tada, kai norės. Gerai, jei vos pilnametystės sulaukęs jaunuolis puikiai žino, ko nori. Bet kartais reikia šiek tiek laiko, kol atrandi savo interesus. Pirmasis mano aukštasis buvo VU teisė. Prireikė pabaigti tris kursus, kol radau savyje drąsos pripažinti, kad esu ne savo rogėse. Ar įsivaizduoji mane kaip teisininką?

- Nelabai...

Ir aš. Dar prieš stodamas neįsivaizdavau, bet bangos pagautas, nuplaukiau. Nemačiau jokios perspektyvos. Į socialinius mokslus pasukau irgi kartu su draugais, bet ši sfera iš esmės buvo tai, kuo domiuosi ir ką veikiu gyvenime. O mokslai nepakenkė.