Krizės nėra
Šį rudenį Ovidijus Vyšniauskas įsisukęs į koncertinės veiklos sūkurį. Pažaislyje, Kauno Prisikėlimo bažnyčioje nuskambėjo roko opera „Prisikėlęs“, kuri sulaukė palankaus įvertinimo ir didelio susidomėjimo. Dabar vyksta roko operos „Lauktasis“ repeticijos. Jos premjera Kaune per šv. Kalėdas.
„Turiu daug darbo ir Rygoje, repetuojame dar vieną roko operą. Tai krikščioniškas muzikos kūrinys, kurio veiksmas vyksta nuo Adomo ir Ievos iki Armagedono. Man teko Pranašo vaidmuo. Teks kovoti su Liuciferiu, kurio vaidmenį atlieka Česlovas Gabalis“, – sako dainininkas.
Tarp šių repeticijų – soliniai koncertai, planuojamas metų turas po Lietuvą: „Solinius koncertus rengiu ir bažnyčiose, kartu su liudijimais apie savo gyvenimą. Nesigėdinu dainuoti apie Sutvėrėją, padėkoti jam. Daug žmonių ieško tikėjimo tiesų, bet nedrįsta viešai to deklaruoti. Atėjo toks laikas, kai nesinori atlikti bet kokią muziką beprasmiais tekstais. Norisi prasmingesnių dainų.“
Jau beveik baigtas solinio koncerto DVD įrašas, taip pat Ovidijus rengiasi išleisti naują kompaktinę plokštelę: „Trūksta laiko, nespėju. Nors – namuose turiu įsirengęs mini garso studiją, tai labai patogu. Aš įgyvendinu pirminę idėją, o „mikrochirurgiją“ palieku profesionalams. Jų lygio vis tiek nepasieksiu.“
Dainininkas netiki tokiais reiškiniais, kaip „krizė“. Kažkam naudinga skleisti apie tai kalbas ir sėti paniką tarp žmonių. Kaip anksčiau visi buvo skatinami statyti, investuoti, taip dabar „paleista“ kita programa. „Tai uždaras ekonomikos ratas“, – teigia O. Vyšniauskas.
Pasak jo, žmogui, neturinčiam „stuburo“, labai sunku laikytis savo nuomonės. Tokiam nesunku įteigti bet ką. Kasdien per žinias tik ir girdėti: krizė, krizė. Ką žmogui įkalbi, taip jis ir jaučiasi.
„Manęs tai neliečia, nes turiu „šaknis“, turiu tikėjimą“, – sako dainininkas.
Taip negali būti
„Negali likti abejingas, kai taikos metu kažkas tėvynę iš vidaus drasko. Aš gerbiu arba noriu gerbti tuos žmones, kurie užėmė vadovaujančius valdžios postus, tačiau sunku suvokti, kaip galima mažinti išmokas šeimoms, auginančioms vaikus, apkarpyti pensijas. Labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių sąskaita bandoma lopyti valstybės biudžetą. Tegul Seimo nariai pabando išgyventi iš tokio dydžio sumos, kurią gauna pensininkas. Gal tada jie suvoks, ką tai reiškia?
Keista matematika, kurios negaliu perprasti. Tai negali būti normalu. Labai naivu ir primityvu galvoti, kad tokie dalykai bus pamiršti. Mums visiems reikės atsiskaityti už savo darbus. Jei savo veiklą bandoma matuoti tik šio gyvenimo rėmuose, tai – kompleksai, liga.
Turi būti bent elementarus padorumas. Reikia gerbti save ir savo šalį. Tai mane skatina kovoti, kad blogis neįsigalėtų“, – savo poziciją išsako Ovidijus.
Jam įstrigo žodžiai, kuriuos perskaitė memorialinėje lentoje Niujorke, sugriautų „Dvynių“ vietoje: „Nedaug trūksta, kad žemėje įsiviešpatautų blogis. Tereikia, kad padorūs žmonės nedarytų nieko.“
Žuvyčių terapija
Kaip atsvara gyvenimo sumaiščiai O. Vyšniausko namuose didžiuliame akvariume tyliai ir ramiai plaukioja žuvytės. Kai gyveno pas tėvus Marijampolėje ir prie nuosavo namo buvo daug erdvės, Ovidijus augino šunis. Buvo susidomėjęs ir balandžiais. Prisijaukino net žalčius, kurie atšliauždavo privilioti lėkštutės pieno.
„Jei myli šunis, tai visam gyvenimui“, – sako rusiška patarlė. Tas pats ir su akvariumais.
„Dar mokydamasis mokykloje susidomėjau akvariumais. Tai pomėgis visam gyvenimui. Dabar svetainėje stovi toną sveriantis akvariumas, kuriame plaukioja iš Afrikos parskraidintos žuvys, gimusios analogo visame pasaulyje neturinčiame ežere. Jos – unikalios ir prigimtimi, ir charakteriu. Nepaprasta ir jų išvaizda – dryžuotos, galvas puošia neoninės spalvos. Auginu jas nuo visai mažyčių – buvo 3–4 centimetrų ilgio. Dabar jos jau užaugo per visą delną. Žinoma, norint tokias prižiūrėti, reikia išmanymo. Jos turi savo teritorijas, šeimas, pasitaiko ir peštynių. Šios žuvytės bręsta ilgai, gyventi gali iki 50 metų“, – pasakoja O. Vyšniauskas.
Anksčiau jis laikė įvairių žuvyčių, net piranijų, net jas veisė ir pardavinėjo. Bet vėliau suprato, kad reikia užsiimti viena veikla.
„Akvariumas, kurį turiu dabar, nėra per didelis. Jei pasistatyčiau namą (gal ateityje taip ir bus), įsirengčiau akvariumą per visą sieną.
Kai grįžtu pavargęs po koncertų, nieko daugiau nereikia, kaip sėdėti ir žiūrėti į žuvytes. Nors tai nėra vienintelė atsipalaidavimo forma. Visko reikia: žūklės, paplaukiojimo valtimi, pabuvimo su draugais. Prieš keletą metų su draugais plaukėme nuo Vytauto bažnyčios iki Nidos su nakvyne. Ir dabar turiu pripučiamą valtį“, – sako dainininkas.
Vandens stichija
Ovidijus Vyšniauskas užaugo prie Šešupės, su broliu visą laiką vandenyje mirkdavo kaip bebriukai: „Su rykšte turėdavo mus išvaryti į krantą.“
Žvejoti mėgo nuo vaikystės. Kai buvo šešerių, pagavo didelę žuvį, namo parnešė, o močiutė nusijuokė: „Na, vaikeli, kas tau ją davė?“ O jam net rankos drebėjo iš susijaudinimo.
Ir dabar Ovidijus – aistringas žvejys. Tik žuvienės pačiam virti netenka, nes jo žmona, be visų kitų talentų, dar apdovanota ir kulinariniu. Ji gamina valgyti greitai ir labai skaniai. Vyrą pripratino ir prie gurmaniškų patiekalų. Anksčiau neturėjo nei laiko, nei sąlygų būti labai išrankus: gastrolės, kelionės, maitinosi tuo, kas papuola. Dažniausiai mityba buvo paprasta: mėsa, bulvės, salotos.
Ovidijaus pomėgiai susiję ne tik su vandens stichija: „Mane viskas domino, daug kas išbandyta: ledo ritulys, futbolas, dziudo, boksas, automobilizmas.“
Dabar iš visų sporto rūšių liko tik dviratis. Su šeima jis mėgsta mašina nusivežti dviračius į kokį nors mažesnį miestą, pavyzdžiui, Druskininkus, ir pavažinėti po apylinkes.
Namai – tvirtovė
Daug metų gyvenęs Vilniuje, O. Vyšniauskas persikėlė į Kauną: „Man nėra skirtumo, kur gyventi – Vilniuje ar Kaune. Jei galėčiau rinktis, norėčiau apsigyventi užmiestyje. Norisi susikaupti, daugiau laiko praleisti gamtoje.
Nors ir dabar negaliu skųstis: kaip ir dainavau „Mes prie Nemuno užaugom“, gyvenu Kauno senamiestyje prie šios upės.
Nors ir į senamiestį atėjo šiokia tokia civilizacija, įrengė amfiteatrinius suolus, po langais vyksta koncertai, naktimis jaunimo „tūsas“. Negaliu prieštarauti, ir aš jaunas buvau. Bet jei labai įsitriukšmauja, išėjęs pabaru.“
Bet daug svarbiau, ne kas po namų langais vyksta, o kas namuose: „Jei žmogui šeimoje yra blogai, jis neturi jokios atspirties gyvenime. Reikia turėti tokius namus, kad galėtum pakrauti savo „akumuliatorius“. Vertingiausia tai, kai gyvenimo draugas, artimiausias žmogus mato tavyje geriausius bruožus, nors gali draugiškai pasišaipyti iš tų, kurie visiškai nepatinka. Manau, kad tragedija prasideda tada, kai norime perauklėti kitą pagal savo supratimą.“
Stipresniųjų misija
O. Vyšniauskas su draugais kartais išplaukia kateriu pažvejoti į žemupį, ten turi ir viešbutuką nakvynei: „Vienas, antras, trečias mano draugas jau išėjo Anapilin. Reikia džiaugtis kiekviena diena. Absurdas, jei namuose kyla karas dėl ne vietoje numestų kojinių ar kitų smulkmenų.
Gyvenimas žemėje yra labai trumpas. Nesuvokiu, kaip mes dar randame laiko kapstytis po šiukšles. Atrodo, kad šimtą metų turime gyventi bet kaip, o jau paskui pradėsime gražiai ir prasmingai. Juk taip nebus. Toks supratimas ateina su metais. Tik gaila, kad amžius visą laiką išsiveržęs į priekį, o suvokimas gerokai atsilieka.“
Gerai yra turėti namus, šeimą, bet nėra tvirtesnio pagrindo, kaip tikėjimas: „Kartais, kai turiu skristi į kitą pasaulio kraštą, man taip nesinori, bet žinau – taip reikia. O kai grįšiu, gausiu atlygį. Niekada nesirūpinu, ar turėsiu ką valgyti. Ryte ramiai atsikeliu ir žinau viena, kad turiu daryti tai, kas man priklauso, o manimi bus pasirūpinta.“
Kartais reikia būti „gesintuvu“, kad užgesintum ugnį, jei greta įsiliepsnoja gaisras. Jei pakelsi kardą prieš kardą, kils karas. Būti „slopintoju“ yra stipresniųjų misija. „Dabar keliu sau tokią užduotį“, – sako dainininkas.
