Todėl kovoti su valgymo teikiamu pasimėgavimu ir „baisiomis pasekmėmis“ kyla priešinga jėga, kurios šūkis: „skaičiuok kiekvieną kaloriją“. Jos pusėje – nerealaus lieknumo kūnus eksploatuojanti reklama, specialiems mitybos poreikiams tarnaujanti (reiškia ir juos tokiu būdu palaikanti) industrija, nuo rugsėjo pradžios skelbiamos dar efektyvesnės lieknėjimo programos. Nereikia įrodinėti, kad susiduria dvi vienodai galingos jėgos – suvartoti visus maisto produktus, kiek tiek pagaminta, skatinanti reklama ir „ne šio pasaulio“ grožio standartai, už kurių taip pat slypi verslo – grožio verslo – interesai.
Tos dvi jėgos ir lemia, kad dauguma moterų kovoja nesibaigiančią kovą (juk valgymas yra neišvengiamas) ir negali nevirsti kartais bulimiškomis, o kartais anoreksiškomis. Juk kiekvieną iš mūsų užvaldo šie konfliktuojantys troškimai: „pasilepinti“ ir „pagaliau prisiversti tapti gražia“.
Maistas ir jo turėjimas arba neturėjimas kažkada žmonėms reiškė gyvenimą arba mirtį. Kaip civilizacijos ratas galėjo taip apsisukti, kad būtent maisto stokos priešingybė – gero, skanaus maisto gausa – tampa net mirčių priežastimi? Neįtikėtina, bet taip yra, kad bent kartą gyvenime 20 procentų merginų ar moterų pasireiškia bulimija arba anoreksija, o apie 80 procentų kenčia dėl klinikiniams susirgimams dar nepriskiriamų, bet nežinia kaip galinčių komplikuotis valgymo sutrikimų.
Kuo labiau išsivysčiusi pasaulio dalis, tuo labiau joje daugėja maisto, darosi vis patrauklesnis jo skonis ir prekinė išvaizda. Reklama dirba savo darbą, skatindama jį vartoti, sakykime tiesiai – kišti ir kimšti. Nors, atrodo, viskas yra labai paprasta, net galima panaudoti žodį „natūralu“: jei turi galimybę mėgautis geru maistu, tai ir mėgaukis, nepamiršdamas saiko. Juk tai ne, pavyzdžiui, kultūros vartojimas, kai kuo daugiau vartosi, tuo labiau tobulėsi.
Tačiau kiek žmonių gali išlaikyti tokią pusiausvyrą? Kiek žmonių per pastaruosius du dešimtmečius mokykloje įgijo biologijos žinių? Mažai kas ją besirinko, ją išstumia kokie nors šiuo metu svarbesniais laikomi mokslai, pvz., informacinės technologijos. Paradoksalu, bet mažiausiai šiuolaikinis žmogus žino ir besuvokia apie savo paties kūno biologinio egzistavimo pagrindą.
Žmogaus prigimtis ir biologinės reikmės per tūkstantį metų ne itin pasikeitė, o jo mityba apsivertė aukštyn kojomis ta prasme, kad nebelakstome medžiodami, neberausiame iš žemės valgomųjų šaknelių, o galime užsisakyti picą „į namus“ ir prisikimšti kaip Kalėdoms penima žąsis. Po Antrojo pasaulinio karo valgymo sutrikimai buvo retenybė – civilizuotą Europą nuo jų apsaugojo karo metų sunkmetis, o 1985 m. Vakarų Europoje jau kas trečia studentė reguliavo savo svorį ir pradėta kalbėti, kad ateis laikai, kai valgymo sutrikimai virs epidemija.
Kai gyvenimas – kova su savo kūnu
Nutukimas tikrai jau priskirtinas globalioms problemoms, ir Vakarų visuomenėse, kurios persisotinusios labiau kaip Rytų Europos, daugybei žmonių tenka dirbti nuolat sėdint, mažai kas neskaičiuoja kalorijų rydamas kiekvieną kasnį. Nuolatinis maisto šlamštimas arba desperatškas to saugojimasis „sočiosiose“ visuomenėse kelia tiek įtampos, kiek kažkada kėlė atominio karo grėsmė.
Tačiau kaip maitintis saikingai, jeigu “sočiosios” pasaulio dalies pasigaminamas maisto kiekis jau nebeproporcingas jos reikmėms? Reiškia, kuo toliau, tuo daugiau bus stengiamasi visais įmanomais būdais jo įsiūlyti. Amerikoje jau paskaičiuota, kad maisto pagaminama tiek, jog kiekvieną dieną amerikiečiui, įskaitant vaikus, tenka 3 800 kalorijų. Tiek reikalinga tik itin intensyvia fizine veikla užsiimančiam žmogui.
Prarasta būtinybė kovoti, kad turėtum būtiną išgyventi maisto kiekį tapo viena iš vakarietiškosios civilizacijos aklaviečių, ir norint nuodugniai išsiaiškinti, ką iš tiesų šiandien atskiriems individams ir visuomenei reiškia bulimija („apsirijimas“) arba tarsi jos absoliuti priešingybė anoreksija („badavimas“) – tenka viską aiškintis sudėtingu lygmeniu. Jau ir Rytų Europa yra išgąsdinta, kokie realiai kiekvieną paliečiantys yra valgymo sutrikimai, tad žmonės yra nusiteikę įgyti apie juos kuo išsamesnių žinių.
Nėra „pigaus“ tyrimo ar vaisto
Kalbant apie bulimišką arba anoreksišką elgesį, būtina paliesti bent tris dalykus: ankstyvąjį merginos vystymąsi ir santykius šeimoje, į kuriuos nukrypsta valgymo sutrikimus gydančių psichoterapeutų akys; masinės kultūros spaudimą siekti naujausių fizinio grožio standartų (nors tos nežemiškos reklamos gražuolės vis dažniau tėra skaitmeninių technologijų produktas), ir galimą genetinį bei biologinį valgymo sutrikimų pagrįstumą, į kurį taip pat gilinamasi, valgymo sutrikimus tiriant tokiais būdais, kokiais tiriamos įprastos ligos.
Rimti valgymo sutrikimai neatsiranda dėl vienos kurios nors priežasties. Kaip priežastys susideda santykiai tam tikroje šeimoje, įvairiausi sunkumai, su kuriais susiduria asmenybė, taip pat visos visuomenės mąstymo kraštutinumai. Jau įpratome ieškoti, kas galėtų padaryti tyrimus su naujausia aparatūra, o po to paskirtų visagalius vaistus. Bet esant valgymo sutrikimams, dėl jų pačių kilmės neaiškumo kiekvienu individualiu atveju greitai ir „pigiai“ ką nors pagerinti sunku.
Pagal griežtus ligų nustatymo klinikinius kriterijus bulimija serga, atrodytų, ne tiek daug, 1– 2% moterų. Bet šie kriterijai keitėsi ir tapo itin apibrėžti, o bulimiškas elgesys kaip tik – priešingai –pasireiškia vis platesnėje visuomenėje. Tad kriterijai, tinkami akivaizdžiai patologijai nustatyti, netinkami dauguma atvejų, kurie ne „klasikiniai“. Tačiau valgymo sutrikimai yra gilėjanti problema: visi pateiktume žinomų pavyzdžių, kaip stengiamasi valdyti savo kūną, tai darant netinkamai, susikuriant nerealius tikslus.
90 procentų moteriškosios lyties atstovių, kenčiančių dėl valgymo sutrikimų yra nuo 12 iki 25 metų. (Nors tenka pastebėti, kad kūno išvaizdai vis labiau lemiant asmeninę ir profesinę sėkmę valgymo sutrikimai darosi vis būdingesni ir vyrams, vis dažniau pasitaiko atvejų, kad „prisiryja“ ir „išsivalyti“ stengiasi ir vyrai). Tad, atrodo, anoreksija įgyja aiškesnių bruožų, ją apibrėžiant kaip paauglių ir jaunuolių gyvenimo problemą.
Turgaus liekninančios priemonės
Anoreksija ir bulimija yra paslaptingos ligos ta prasme, kad sunku nuspręsti, ar tam tikrus „nenormalius“ poelgius jau laikyti liga: ar aš dar neserga bulimija, tik mėgstu gerai pavalgyti?
Arba, sakysime, dukra paniurusi ir kelias dienas nieko nevalgo. Ar taip yra todėl, kad paaugliams užeina bloga nuotaika, ar vienai iš jos draugių „nustojus valgyti“ gali būti prasidėjusi grandininė reakcija?
Bulimiška elgsena gali būti nuslepiama, maistą kemšant paslapčia. Gali tik kristi į akis, kad staiga dingo didelis tam tikro įsigyto maisto kiekis. Užsidaroma vonioje iškart pavalgius. Nuolat kalbama apie svorio metimą ir mankštinimąsi.
Amerikietes paauglių dukrų motinas dažniausiai priverčia sunerimti šiukšlių dėžėje besimėtančios vidurius laisvinančių vaistų pakuotės. Paklausus gydytoją psichiatrę ir psichoanalitinę terapeutę V. Kilikevičienę, ko griebiasi Lietuvos merginos, norinčios staigiai sulieknėti, ji teigia, kad Lietuvoje dominuoja įvairūs turguje bei platintojų parduodami iš svetur atvežti produktai, visiškai neaiškios kilmės „greitai ir efektyviai padedančios“ šios rūšies gėrybės.
Daugelis produktų, skirtų lieknintis, fantazijas sužadinančiais pavadinimais kaip “Liekna talija” iš tiesų yra tikras pirkėjos polinkio į avantiūras testas. Koks preparato poveikis iš ant pakuotės esančios (tiksliau nesančios) informacijos neįmanoma suprasti. Gal tai gali būti tiesiog laisvinantys vaistai? Juos naudojant, pasišalina vanduo, kitos medžiagos.
Vartoti tokias neaiškias „liekninimo priemones“ nesuvokiant, kas iš tiesų darosi su tavo organizmu, – tas pats, kas eksperimentuoti su iš perpardavinėtojų pirktais narkotikais. „Liekninamųjų“ poveikis gali būti toks, kad ilgainiui bus pažeistas žarnynas. Gali būti pažeista subtili virškinamojo trakto pusiausvyra. Apie tai paklausus galėtų paaiškinti bet kuris gydytojas.
Gydytojos V. Kilikevičienės teigimu, paauglės paprasčiausiai nevalgo ir negeria, ir tokia lėknėjimo programa labai pavojinga. Dar vartojami apetitą mažinantys vaistai, skrandį užpildnačios medžiagos. Gali būti panaudojamos vėmimą sukeliančios medžiagos, skysčių įsisavinimą sumažinantys vaistai.
Kaip atsiranda iškreiptas kūno vaizdinys
Interneto svetainėse merginos išsako tokias mintis: „Man pasibjaurėjimą kelia ne tik mano storumas, bet ir viskas, ką man tektų padaryti, siekiant kad nebūčiau tokia stora. Netgi jei man pačiai svoris būtų visai nesvarbu, visi aplinkui yra pamišę dėl išvaizdos, ir tai – begalinis spaudimas“. Ko greičiausiai ši mergaitė imtųsi, jeigu vis tik pasiryžtų įsisprausti į „superstandartus?“
Greičiausiai nevalgytų, nes mankštinimasis šiais laikais dar vieno verslo – poilsio verslo – yra paverstas irgi vos ne pasiruošimui olimpinėms žaidynėms prilygstančiomis programomis. Nevalgyti drastiška, bet iš pirmo žvilgsnio tai atrodo paprasčiau nei įvykdyti sudėtinga metodika pagrįstą mankštinimosi programą, dažnai įveikiamą tik padedant treneriui. Antra vertus, kai individo gyvenime reiškiasi vienokie ar kitokie kraštutinumai, neprognozuojamas gali būti ir gerų priemonių tobulinti savo kūną naudojimas. Kūną alinančiu gali virsti ir mankštinimasis.
Kaip nepasitikinčios savimi merginos ar moters polinkį bjaurėtis savimi mėginama sustiprinti net siekiant, kad ji pultų tobulinti savo figūrą, galime suvokti, skaitydami mankštintis skatinančias knygas. Lietuvių kalba pasirodė šlaunų mankštinimo programa, padedanti atsikratyti celiulito – Wendy Sheling knyga „Lieknos šlaunys per 30 dienų“.
Įžangoje Stehling pasakoja, kad dirbdama su reklama susijusioje srityje ji sutikdavo daug žvaigždžių, kurių vienas didžiausių rūpesčių buvo, kaip išlaikyti tobulai liekną figūrą. Sheling sukūrė ir ištobulino tikrai efektyvią programą, kurią pradėti įgyvendinti galima su tiek nedaug, tereikia batelių, skirtų vaikščioti, sportinės liemenėlės, matavimo juostelės.
Tačiau dar reikia ir valios tai superprogramai įvykdyti. Sheling, kuriai dabar apie 60, yra supermoteris, norinti kiekvienai padėti su amerikietiška energija. Ji pati, žinoma, to nė nesuvokia, tačiau tai, nuo ko ji linkusi pradėti – nuo pasibaisėtino moters storomis šlaunimis kūno vaizdo aptarimo – nebūtinai kiekvieną moterį paskatins rinktis tinkamas priemones tam kūnui pakeisti.
„Apžiūrėkite save veidrodyje būdamos tik su apatiniais drabužiais. Ką matote? Pūpsantys arba nudribę riebaliukai? Storos, ypač vidinėje pusėje, šlaunys? Užpakalis atrodo apdribęs? Bet nepamirškite, kad mes galime pasistengti, jog taip nebūtų!“ – taip vykdyti savo programą Stehling „privertė“ tūkstančius moterų.
Antra vertus, atkreipkime dėmesį ir į taip, kaip veikia tas manipuliavimas moters nepasitikėjimu savimi, savęs nekentimo ir desperacijos sustiprinimo mechanizmas. Su panašiais dalykais merginos ir moterys susiduria kiekviename žingsnyje.
Kas mėnesį nauja programa?
Pasirodo, turėtum įvykdyti ir analogišką „rankų programą“ per 21 dieną, kad jos taptų tokios kaip Michelle Obama… dar dviejų savaičių programą, kad galėtum pasirodyti su maudymosi kostiumėliu… Amazon.com tinklavietėje pateikiama informacija, kad tos, kurios nusprendė įsigyti „Lieknos šlaunys per 30 dienų“, pirko ir daugiau panašių knygų. Ir įvykdė tikrai ekstremalias programas?
Sheling mankštinimosi programos kulminacija buvo užkopimas į kalvą daug kartų, nes kai ji tik pradėjo kurti programą, dar buvo „anie“ laikai: skanėstu laikyta šviežia bandelė, ant kurios užtepta sviesto. Tai buvo fizinės egzistencijos prasme individui dar gana saugūs laikai, nes visa aplinka buvo paprastesnė ir sveikesnė. Tad galėjai „sau įsispirti į užpakalį“, kaip sakoma.
O tikėtis, kad daug pasieks šiuolaikinėje treniruoklių salėje, į tą vis sudėtingesnę įrangą žvelgdama tikriausiai gali nedaugelis švelniosios lyties atstovių. Nedaryti tikrai yra paprasčiau negu daryti. Paprasčiausia – nevalgyti?
„Tikiu, kad galiu padaryti save tokia, kokia būčiau geriausia“. Ką reiškia ši įmantri iš anglų kalbos išversta frazė? Tokia paini yra manipuliavimo savo fizinėmis galimybėmis filosofija. Nežinia, kaip ji galėtų privesti prie gero. Aišku viena, kad noras kontroliuoti ir visaip tobulinti savo kūną dabar išlaiko sparčiai augančią mankštinimosi įrangos pramonę, dietinių produktų gamybą ir plastinę chirurgiją.
Bus tęsinys
