Medicinos žurnalas „The Lancet“ paskelbė, kad XXa. išsivysčiusiose valstybėse gyvenimo trukmė pailgėjo 30 metų. Jei šiandieninės tendencijos nesikeis, daugiau kaip pusė šiandieninių kūdikių, gimusių turtingose valstybėse, gyvens iki 100 metų. Japonijoje jau dabar daugiau kaip pusė moterų išgyvena iki 90 metų.

Skeptikai jau spėjo numoti ranka - mums tai jau tas negresia, mus valdžia išsmaugs anksčiau. Tačiau remiantis Europos Komisijos prognozėmis, 2060 metais gyventojų Lietuvoje dar bus likę apie 2,5 milijono. Darbingų žmonių skaičius sumažės daugiau nei 15 procentų, ir vienas dirbantysis turės išlaikyti vieną pensininką – nenuostabu, kad dėl to nelaimingi bus tiek vieni, tiek kiti.

Negana to, jau gerokai anksčiau, 2020 metais, depresija taps ne ketvirta, bet antra dažniausia liga pasaulyje. Per metus JAV išleista 4000 knygų apie laimę, nors tik 50 – prieš dešimtmetį. Mat žmonės labai gerai žino, kaip gyventi sočiau, kaip uždirbti milijoną per du metus, kaip pasididinti išmokas – tačiau laimės trūkumas tampa didžiausia problema.

Laimės Lietuvoje nėra?

Atrodo, kad laimingų žmonių Lietuvoje nėra. Perskaitai komentarus po „neblogu“ R.Doveikos interviu apie žmogiškas vertybes – purvai ir kaltinimai. Darbo vietas kuriantis bankas ir jo atėjimą patronuojanti vyriausybė – susitepę, o žmonės ten bus išnaudojami. Padidinti mokesčiai – blogybė. Mažinant tuos pačius mokesčius – pasipiktinimas, nes neva atiduodama duoklė oligarchams. Nepatekom į krepšinio čempionatą – blogai. Gavom vardinį kvietimą – dar blogiau. Sakysit, kad tai tiesiog natūralus analitinis mastymas ir nepasitikėjimas? Tegu - turime rimtesnių argumentų.

Užpernai 178 pasaulio valstybių „laimingumo reitinge“ Lietuva užėmė 155 vietą. Kaip visada, mus aplenkė estai, o mes aplenkėm latvius. Taip pat aplenkėm Zimbabvę, tačiau nusileidom Etiopijai. Ką jau kalbėt apie Zambiją, Bangladešą ar Lenkiją, kurioje žmonės laimingesni jaučiasi kelis kartus labiau, nei lietuviai. Pernai sekėsi dar blogiau – smuktelėjome dar porą pozicijų, mus aplenkė net Uganda, prieš tai buvusi 156-ta.

Vaikai – mūsų gyvenimo gėlės. Ir elgiamės mes su jais kaip su gėlėmis. Augint nemėgstam (o jei ir auginam, dažnai pamirštam laistyti ir puoselėti), kai nusibosta ar nuvysta – išmetame. Išmestų vaikų namų turime daugiausiai Europoje. Šiais metais šį gėdingą faktą nutarta ištaisyti tiesiog juos uždarant. Paprasta ir efektyvu. Europos Komisijos finansuotos europinės apklausos duomenimis mūsų vaikai – patys nelaimingiausi Europos Sąjungoje. Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakulteto apklausos mokyklose duomenimis – beveik pusė moksleivių jaučiasi nelaimingi.

Nors jau kurį laiką pirmavome pagal suaugusiųjų savižudybių skaičių, šiais metais šio nacionalinio sporto šakoje ir vaikai užėmė pirmąją vietą Europoje, o gal ir pasaulyje. Akivaizdu, kad laimės (greičiau ne-laimės) problema itin opi. Sakyčiau – kur kas svarbesnė nei Kirkilo diplomas ar Mios nagai. Net svarbesnė nei krepšinio čempionatas, nes ten kaip visuomet nepasiseks ir dėl to tapsim tik dar labiau nelaimingi. Tačiau ką daryti, ir ar apskritai įmanoma ką nors pakeisti? Pradėkim nuo apibrėžimų ir sąveikų.

Kas lietuviui yra laimė?

Vieniems laimė - tai pinigai, kitiems - sveikata, tretiems – darna šeimoje, ketvirtiems - tikėjimo ir žodžio laisvė. Penktiesiems – tai visi paminėti dalykai sudėti kartu ir padauginti iš labai labai ilgo gyvenimo. Kas laimė yra lietuviams kaip tautai?

Tikriausiai ne ką lengvesnis klausimas, nei kas yra meilė, pasakysite. Ne visiškai – gan lengva nusakyti, kas yra laimė, jei kalbėti apie kiekvieną iš mūsų atskirai. Tereikia eiti „iš vidaus į išorę“, kaip pasakytų laimės mokytojai - į šį klausimą atsakyti sau, apklausti statistinei analizei pakankamą žmonių kiekį (imtį), ir atsakymas bus tinkamas „statistinei daugumai“.

Padarykime eksperimentą – atsakykite į klausimą, kas Jums yra laimė, pasirinkdami iš pateiktų atsakymų, prioritetų mažėjimo tvarka: darnūs santykiai šeimoje (vaikų gerovė), mylimas partneris, didelis darbo užmokestis, pripažinimas darbe, mokymasis (tobulėjimas), turiningas laisvalaikis, gera sveikata.

To paties paklausiau keleto savo pažįstamų – maždaug 35 metų išsilavinusių dirbančių, šeimas turinčių vyrų. Visi, kaip susitarę, tvirtino – „man svarbiausia mano šeima ir vaikai. Dėl jų viską darau ir viską padaryčiau.“

Mykolo Romerio universiteto socialinių mokslų daktarės Ritos Žukauskienės ir magistranto Gintauto Šilinsko surinkti duomenys parodė priešingą dalyką, kurį neseniai iš dalies patvirtino DELFI užsakyto Spinter tyrimo duomenys. Iš daugiau nei šimto G.Šilinsko analizuotų vidutiniškai 39 metų amžiaus vyrų, laimingesni buvo aukštesnio išsilavinimo ir aukštesnes pajamas gaunantys žmonės, turintys galimybę mokytis (tobulėti). Pasitenkinimas darbu buvo kertinis laimės pojūčio elementas.

Taip pat itin svarbus pasirodė turiningas laisvalaikis. Peršasi išvada, kad šeima ir vaikai vyrams laimės nesuteikia tiek, kiek tai deklaruojama. Spinter tyrimas buvo dar iškalbingesnis – nors dauguma žmonių deklaruoja meilę ir norą būti su šeima, tačiau dauguma laisvalaikiu renkasi bukinantį spoksojimą į televizorių, o ne akių bei širdžių kontaktą su namiškiais.

Ar galime būti laimingi, kai aplink krizė, skurdas, nepritekliai?

Tiek to, tegu mums iš tiesų pirmoje vietoje darbas ir pinigai, o ne šeima ar nelaimingi vaikai. Žiauriai skamba, bet darykime prielaidą, kad laimės pagrindas – materialusis. Jei jo nėra, nebus ir laimės, nebus nieko. Nieko stebėtina, kad pinigus pamatuoti kur kas lengviau, nei laimę. Tad jei laimės pojūtis subjektyvus, pinigų pojūtis objektyvus – jų arba yra, arba nėra. Skeptikai jau kontratakuoja, kad jų dar būna „nepakankamai“. Nepakankamai kam – meilei vaikams ir artimam savo?

Pagal BVP – bendrą vidaus produktą vienam gyventojui Lietuva išties nėra pirmūnė. Tačiau stabili maždaug 50-a vieta pasaulio dušimtuke tikrai nėra tokia tragiškai beviltiška, kaip kad vieta laimingumo reitinge. Jau minėtosios Uganda, Etiopija ir kitos šalys, gerokai laimingesnės nei Lietuva, BVP greičiausiai visai neturi (pokštas). Tad ar tikrai mūsų pajamos tiesiogiai įtakoja laimę? Panašu, kad ne.

Gal tada reikėtų apkaltinti valdžią? Būtent! Tikriausiai kalta valdžia ir netikusi politinė santvarka. Iš komunizmo išsivadavome, kapitalizmas, sukurtas tų pačių ekskomunistų, nepavyko. Tik tris politikus teigiamai vertina daugiau nei pusė apklaustųjų – Prezidentę, Seimo pirmininkę bei kadenciją baigusį Prezidentą V.Adamkų. Kadangi visi kiti politikai labiau „blogiečiai“, nei „geriečiai“, matyt todėl mes ir nelaimingi. Tačiau kaip tada paaiškinti, kad už mus laimingesni net Mianmaro (Birmos), Irano bei Ganos piliečiai? Jokiu būdu neteigiu, jog turime jaustis laimingi vien todėl, kad mūsų valdžia geresnė nei Mianmaro karinė chunta. Tiesiog neturime dėl savosios jaustis nelaimingi.

Kas dėl visko kaltas ir ką daryti?

Greičiausiai net A.Čekuolis nežino atsakymo į pirmąją šio klausimo dalį. Nors jei ir atsakytų, ką tai pakeistų? Ar būtume mažiau nelaimingi, kai vėl sumažės socialinės išmokos, nepateksime į ketvirtfinalį, latviai geriau pasirodys Eurovizijoje? Motina Teresė sakė: „Vakarykštė diena praėjo, rytdiena dar neatėjo – turime tik šią dieną, tad pradėkime dabar“. Tai geriausias atsakymas į pastraipos antraštę. Neeikvokime energijos kapstymuisi po istorijos šešėlius, neieškokime pasiteisinimų, kodėl buvom - tokie ar anokie – niekam iš tiesų tai nerūpi.

Pirmoji klaida - daugybė žmonių gydosi nuo depresijos medikamentais, užuot tvarkęsi su savo liūdesiu. Juk griebtis „greitų vaistų“ kur kas lengviau, o ir apgaulingas laimės pojūtis nuo jų ateina kur kas greičiau.

Antroji – klaidingi prioritetai. Prasmingas gyvenimas pagal savo mintis ir tikslus, pasitenkinimas savo gyvenimu sukuria laimės pojūtį. Reikia jaustis savo gyvenimo šeimininku – imti, o ne gauti gyvenimą. Tai, ko nori ir gauni, nebūtinai atneš laimę, jei neišgrynini ir nekeiti esminių dalykų, dėl kurių jautiesi nelaimingas.

Trečioji esminė klaida – gyvenimas yra gražus. Gyvenimas toks nėra. Gyvenimas žiaurus, žmonės mirtingi, sniegas šaltas. Neverta liūdėt dėl to, kas natūralu ir ko negalime pakeisti. Krizės ateina ir praeina, kaip ir rudeninė depresija. Žmogus yra protinga būtybė, apdovanota savivokos dovana, todėl galime protingai reaguoti į aplinką, suvokdami ją adekvačiai.

Pinigais laimės nenupirksi. Nupirksi – tačiau tik su trupučiu pinigų, ir truputį laimės. Tik tiek, kad gyventum komfortiškai – tuomet jau reikia kilti į kitą Maslow poreikių piramidės lygį ir siekti kitų tikslų. Neretai užstringame pirmajame, norėdami uždirbti visus pinigus, įsigyti visus namus, butus, televizorius ir t.t.

Laimė yra reliatyvus dalykas. Norint nesijausti apgailėtinai, verta pasirinkti sau tinkamą aplinką, į kurią lygiuojamės. Jei mūsų saviraiška versle – verslo aukštumų reikia siekti žingsnis po žingsnio, o ne iškart nuliūsti, lyginant savo pasiekimus su Richardo Bransono, ar kad ir R.Dargio pasiekimais.

Laimę suvokime tiek mikro, tiek makro lygmeniu. Jei šiandien padidino algą 50 ar 200 litų, vargu ar tai prisiminsite po 20 metų. Jei šiandien jums gimė dukra (ar nuostabus eilėraštis) – tai atsiminsite kur kas ilgiau. Gyvenimo pabaigoje įvertinus, ką turėjai ir ko pasiekei, gali tikrai pasidaryti liūdna, kad šitiek jo iššvaistei tokiems bereikšmiams dalykams kaip televizorius ar kad ir gerai apmokami viršvalandžiai.

Dalykai savaime nėra nei blogi, nei geri. Tai mūsų reakcija į juos tokiais padaro. Bėgant laikui, supratimas apie juos gali keistis. Tie patys pakelti mokesčiai verslui praeitą žiemą vienbalsiai buvo laikomi blogybe. Šią žiemą atvirkščias veiksmas vėl laikomas blogybe. Tad gal neverta kaskart nuliūsti, nesvarbu, kokią žinią gauname.

Apibendrinant galima daryti išvadą – būti laimingam reikia stengtis ir to mokytis, objektyviai vertinant įvykius ir daiktus aplink. Tai būtina, nes to reikia ne tik mums patiems, bet ir mūsų vaikams. Ir pradėti turime gerą progą – juk pagaliau atėjo tikra graži žiema, artėja Kalėdos... Laimingų šventų Kalėdų!

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją