Tai tikras atradimas – ir apsėdimas. Kūdikiai nesugeba suvokti savęs. Tik vėliau, tarp 18 ir 24 mėnesių amžiaus, jie sąmoningai suvokia savo mintis, jausmus, pojūčius, tuo pačiu pradėdami kelionę, kuri užmis didžiąją jų gyvenimo kelio dalį. Daugeliui šiuolaikinių žmonių pirmasis savęs suvokimo šokas yra visą gyvenimą trunkančios „tikrosios“ savo esybės bei elgesio ir asmenybės atitikimo (visa tai galima pavadinti autentiškumu) paieškos pradžia.
Autentiškumo siekis mus lydi ir nukreipia bet kokiame amžiuje, bet kokiu gyvenimišku aspektu. Jis skatina mus tyrinėti darbe, santykiuose, žaidime, maldose. Paaugliai ir jauni žmonės išbando naujus draugus, naujus apsirengimo stilius, pomėgius, darbus, meilužius, vietas bei gyvenimo būdus, kad sužinotų kas jiems tinka labiausiai, o kas visai netinka.
Vidutinio amžiaus žmonės stiprina savo ryšį su karjera, visuomene, tikėjimu ir šeima, kurie atitinka jų asmeninį suvokimą – arba jaučiasi įkalinti egzistencijoje, kuri jiems atrodo svetima. Vyresnio amžiaus žmonės gyvenimo pasirinkimus vertina dėl jų gailėdamiesi ar jais džiaugdamiesi savo nuomonę labiausiai grįsdami tuo, ar tai pasirenkant jei buvo sau ištikimi.
Tikrumo klausimai taip pat apsprendžia ir tai, kaip mes vertiname aplinkinius. Šie klausimai dominavo per išankstinius JAV prezidento rinkimus. Ar Hillary ašara, nubraukta New Hampshire, buvo tikra? Ar Obama buvo sąžiningas, kai jo kalbų rašytojai nurašinėjo eilutes iš jo draugo kalbos?
„Amerikiečiams vis dar labai svarbi asmenybės autentiškumo sąvoka. Tai – nacionalinio sąmoningumo dalis“, - sako Virginia universiteto (JAV) etnologas Johnas Portmannas.
O taip pat tai yra psichinės sveikatos kertinis akmuo. Autentiškumas susijęs su daugeliu psichologinės gerovės aspektų – gyvybingumu, pasitikėjimu savimi, sugebėjimu įveikti sunkumus ir kitais. Gyvenimas ir elgimasis neprieštaraujant savo prigimčiai kai kurių ekspertų yra vertinamas kaip vienas iš bazinių psichologinių poreikių. Kiti du yra kompetencijos ir pritapimo poreikis.
Tačiau šiuolaikinėje kultūroje, atrodo, vis labiau šaipomasi iš pačios idėjos, kad žmogus apskritai gali būti tvirtas ir teisingas savo atžvilgiu. Kosmetinė chirurgija, psichofarmacija ir reguliarus įvaizdžio keitimas verčia manyti, kad tikrojo „aš“ idealas gali keistis. Blogai, kuriuose aprašomas visas gyvenimas nevengiant jokių smulkmenų yra kupini ne tikrojo, o išsvajoto „aš“, rašo „Psychology Today“.
Steroidai, stimuliantai ir dopingas gerina sportinius ir akademinius pasiekimus. Išgalvoti memuarai tampa bestseleriais. Greitieji pasimatymai nuvertina nuoširdumą. Tikrasis „aš“ bando nepaskęsti dirbtinumo jūroje.
„Dabar tai lyg kokia epidemija. Būdami savimi, įsiklausydami į savo dvasios gelmes žmonės jaučiasi taip, lyg negyventų pilnaverčio gyvenimo. Rezultatas – nuolatinis nevilčiai artimas jausmas“, - sako knygos „Yoga and the Quest for the True Self“ autorius Stephenas Cope‘as.
Tai kas gi iš tikrųjų yra tas autentiškumas?
Psichologai ilgą laiką manė, kad autentiškumas yra kažkas pernelyg sunkiai suvokiamo ir migloto, kad būtų išmatuota objektyviai. Bent jau taip apie 2000 metus tikrai manė Michaelas Kernis, kuomet studentas magistrantas Brianas Goldmanas jo paklausė apie galimybę atlikti individualių autentiškumo skirtumų tyrimą.
„Aš jam atsakiau: „Na, to padaryti neįmanoma“. Nes niekas nemanė, kad tai yra įmanoma“, - prisimena M. Kernis. Bet jiedu ėmėsi darbo ir peržiurėjo kelių šimtmečių darbo apimties filosofinės ir psichologinės literatūros šaltinius. Jie atrado techninį autentiškumo sąvokos nusakymą kaip „nekliudomą tikrosios ar esminės žmogaus esybės veikimą jo kasdienėje veikloje“.
M. Kernis ir B.Goldmanas (dabar dirbantis Clayton State universitete) identifikavo keturis atskirus ir iš dalies pastovius autentiškumo komponentus, kuriuos jie galėjo išmatuoti rašytiniu testu.
Pirmasis ir esminis komponentas yra savęs suvokimas: žinojimas ir pasitikėjimas asmeniniais motyvais, emocijomis, polinkiais ir gebėjimais. Savęs suvokimas apima gausybę aspektų – nuo kilnių iki šventvagiškų, nuo žinojimo koks maistas jums patinka iki tikimybės kad mesite rūkyti ar nerimo bei liūdesio jautimo.
Savęs suvokimas – tai ir kitų trijų autentiškumo komponentų dalis. Jis būtinas aiškiam savo stiprybių ir (svarbiau) silpnybių įvertinimui: suvokimui kada susimovėte per pristatymą ar kada jūsų golfo žaidimas yra nevykėliškas, to suvokimo neneigiant ir nebandant nieko dėl to apkaltinti.
Autentiškumas taip pat pasireiškia ir elgesyje: jis reikalauja elgtis taip, kad nebūtų prieštaraujama jūsų vertybėms ir poreikiams netgi rizikuojant susilaukti kritikos ar atstūmimo. Ir tai yra artimų santykių poreikis, nes artimumas negali atsirasti be atvirumo ir sąžiningumo.
M. Kernis ir B. Godmanas nustatė, kad autentiškumo jausmą lydi daugybė privalumų. Žmonės, kurių autentiškumo įvertinimas yra aukštas, taip pat labiau sugeba į iškilusius sunkumus reaguoti efektyviomis sunkumų įveikimo strategijomis ir nesigriebia tokių dalykų, kaip alkoholis, narkotikai ar savęs naikinimo veiksmai.
Jie neretai teigia palaikantys juos tenkinančius santykius. Jie mėgaujasi stipriu savo vertės ir tikslo suvokimu, pasitikėjimu savimi įveikiant iššūkius, gebėjimu išlaikyti pastovumą siekiant tikslų.
Ar šie psichologiniai privalumai atsiranda dėl autentiškumo, ar autentiškumas dėl šių privalumų – kol kas nežinia. Tačiau tai pateikia įžvalgą, dėl ko žmonės siekia autentiškumo, nes tie, kurių autentiškumo įvertinimas prastas, dažniau yra užsibarikadavę psichologinėse gynybinėse pozicijose, yra įtarūs, sutrikę ir lengvai įvaromi į kampą.
Įvertinus psichologinius privalumus, M. Kernis ir B. Goldmanas pateikia klausimą: „Tai kodėl gi ne kiekvienas iš mūsų yra autentiškas?“
Išgalvotas „aš“
Visų pirma, atrasti tikrąją savo esybę yra vis sunkiau. Vakarų filosofai ieškojo tikro ir išliekančio „aš-iškumo“ dar nuo tų laikų, kai Sokratas kamantinėjo Atėnų gyventojus. Jis teigė, kad gyvenimo be paieškos gyventi neverta – tačiau nepaaiškino, kokie yra tokio smalsaus ieškojimo privalumai ir kokius veiksmus jis skatina.
Vėliau Aristotelis susiejo savęs reflektavimo vaisius su autentiškos elgsenos teorija, kuri buvo labiau susijusi ne tiek su leidimu pasireikšti savo keistenybėms, kiek veikimu atitinkant „aukštesniojo gėrio“ suvokimą, kurį jis vertino kaip aukščiausią autentiškumo išraiškos lygį.
Dvasinės ir religinės tradicijos autentiškumą taip pat prilygino moralumui. J. Portmannas nurodo, kad tradicinė judaizmo išmintis teigia, jog „žmonės elgiasi teisingai, nes jie tai vertina kaip savo autentiškumo išraišką“.
Krikščionybėje amžina siela yra tai, kas iš tikrųjų yra žmogus; nuodėmingieji yra praradę ryšį su savo tikrąja esybe.
„Teigiama, kad autentiškas žmogus gerokai kilnesnis nei žmogus, kurį kasdien sutinkame gatvėje“, - sako J.Portmannas.
Šviečiamojo amžiaus filosofai sekuliarizavo esybės tikrumo idėjas, bet tik XX a. egzistencialistai pradėjo kritiškai vertinti idėją, kad žmoguje egzistuoja kažkoks įgimtas, realus, pastovus, „aukštesnis“ „aš“. Jiems žmogaus esybė buvo labiau sukurta nei įgimta.
Kiekvieno žmogaus veiksmų pasirinkimai yra jį kuriantys veiksniai – Sartro žodžiais, „egzistencija yra pirmesnė už esmę“. Heidegeriui ir jo kolegoms autentiškumas buvo požiūris: gyvenimo įsisavinimo, reikšmės konstravimo ir charakterio kūrimo projektas neapgaudinėjant savęs, kad jūsų vadinamoji esybė yra svarbi absoliučia, „a priori“ prasme.
„Taigi, kyla filosofinis klausimas: ar mes autentiškąjį save sukuriame, ar atrandame?“, - sako J. Portmannas.
Sokratas tikėjo, kad autentiškumą atrandame, egzistencialistai – kad sukuriame. Psichologai teigia ką kita...
Bus daugiau
