Bėda tik ta, kad užuodę, jog mums prasideda juoda diena, nesąmoningai imame ją bloginti dar labiau. Tai galima pastebėti, jei slapta kamera nufilmuotų mūsų elgesį. Štai pavėlavę mes smarkiau imame judėti, skubame, lekiame, bėgame. Ir, žinoma, susitrenkiame. Štai susitrenkę su jėga įpilame į puodelį karšto vandens ir, žinoma, apsiplikome. O tada supykstame ir nukreipiame dėmesį ne į tai, kad skola už elektrą maža, o į tai, kad ji išvis yra, o būti neturėtų!
Kaip atsiranda šios juodos dienos?
Iš fizikos žinote, kad mūsų didelis pasaulis susideda iš labai mažų elementarių dalelių, kurių elgesys keičiasi, kai mes nukreipiame į jas savo dėmesį. Taip ir su neigiamomis emocijomis - nukreipę dėmesį į neigiamą įvykį, mes keičiame įvykio eigą. Tas pats atsitinka ir su kūniškais pojūčiais - nukreipus dėmesį į nedidelį maudimą, maudimas virsta skausmu.
Iš to lyg ir peršasi išvada, kad į nemalonius atsitikimus neverta kreipti dėmesio. Jūs žinote aibę banalių posakių: „Neimk į plaučius“, „Neimk įširdį“, „Galvok apie šviesiąją daiktų pusę“ ir pan. „Don‘t worry, be happy“. Tai iš tiesų veikia , ypač jei jūsų mąstymo stilius - konstruktyvus ir pozityvistinis.
Tuomet atsitikus pirmai nelaimei verta pasinaudoti J. Merfio taktika. Apie jos pritaikymą įvairiems gyvenimo atvejams galima pasiskaityti specialioje knygučių serijoje. Tarkime, supratę, kad jūs pramiegojote ir susitrenkę jūs suvokiate, kad diena eina nesėkmingai. Tuomet galima staigiai nutraukti nesėkmių grandinę vaizduotės pagalba. Tuoj pat vaizdžiai, lyg žiūrėtumėte kiną, pagalvokite apie galimą sėkmę - sklandžią kelionę į darbą, išgirskite savo galvoje malonų pagiriantį vadovo balsą, savo paties skambantį juoką.
Kai mūsų pasąmonė gauna tikslą (tik jis turi būti konkrečiai įsivaizduojamas) ji ima organizuoti mūsų elgesį taip, kad tą tikslą pasiektum.
Tokioms dienoms kai kas turi ir kitokią išgyvenimo taktiką. Geras variantas: tiesiog niekur neiti. Leisti tai sau gali laisvieji darbuotojai – dirbantys sau. Ir žmonės, mokantis tikėti.
Štai prasideda nelaimių diena. Jie užsimauna šiltas kojines, pasidaro arbatos su uogiene, atšaukia visus susitikimus, pasiima žurnalus bei knygas. Ir tiesiog laukia - dieną ar dvi. Po to atsargiai iškiša nosį iš namų ir patikrina paštą. Jei viskas gerai, blogoji diena praėjo. Jei ne, jie pasimeldžia ir paprašo Dangaus, kad šis padėtų. Po kiek laiko viskas aprimsta. Netgi uraganai. Galima imtis darbų.
Ir štai trečiasis ir pats įdomiausias variantas - „tantrinis“. Tantra - tai vienas iš dvasinio tobulėjimo kelių, kurio esmė - sąmoningas totalumas. Ir malonumą, ir vargą čia siekiama išgyventi iki galo.
Tantra pagrįsta sąmoningumu ir stebėjimu, tačiau ne disciplinuojant (kaip jogoje) savo veiksmų, o juos stiprinant. Jūs pasakysite, taip elgiasi bet kuris stipriai išgėręs žmogus ar psichopatas. Vos pajutęs, kad diena juoda, jis tiesiog reiškiasi visu savo pykčiu. Tačiau stipriai išgėręs žmogus ar psichopatas labai skiriasi nuo tantristo, nes daro viską nesąmoningai; o po to dar ir graužiasi.
Tantristinėje metodikoje savo neigiamą išgyvenimą taip pat siūloma sustiprinti dar labiau. Tačiau nevertinant savo veiksmų ir nesigraužiant. Sąlyga - sustabdyti kritinį mąstymą ir veikti kuo intensyviau visą laiką stebint save lyg gamtos reiškinį. Jei jūs pramiegojote, pastebite savo suirzimą ir garsiai nusikeikiate ar (kas dar geriau) apsiverkiate. Tada einate į tualetą ir suvokdami, ką darote, priverčiate save išsivemti.
Eidami į kiemą jūs stebite savo mazochistinį pasimėgavimą šios dienos juodumu. Įsivaizduokite: tam tikrų žanrų kino režisieriai (lietuvių Š.Bartas, rusų A. Sokurovas, suomių A. Kiaurismiaki, vengrų Bela Tarr) atrodo, dienų dienomis ieško būtent tokios faktūros: pilkšvai švininio dangaus, apšiurusios namo sienos, niūrių praeivių žvilgsnių ir iki kaulų stingdančio, baisiai ūžiančio vėjo.
Beje, kokį būdą tvarkytis su nelaimėmis mums dažnai siūlo kinematografas? Pažiūrėkime į herojų, kuris vaikšto po namus įsiutęs. Štai jis prieina prie knygų lentynos ir aplikacijų ant sienos. Ką jis padaro? Teisingai! Vienu mostu nušluoja visas knygas ant grindų. O aplikacijas nuplėšia nuo sienos. O štai jis prieina prie stalo, kur ant baltos staltiesės padėta aibė patiekalų. Ką jis dabar daro? Pozityviai mąsto? Ne. Jūs puikiai žinote, ką: suima už staltiesės ir trukteli ją, kad visas grožis atsidurtų ant grindų.
Jis daro tai sąmoningai, nes jis - aktorius. Jei jam nepavyksta padaryti to gerai, režisierius jį sustabdo ir prašo pakartoti. „Netikiu !“- šaukia jis. Beje, jūs niekada nebandėte pakartoti savo nesėkmingo ėjimo sąmoningai? Ne, aš kalbu ne apie tai, kad mes nesąmoningai kartojame tas pačias klaidas ir užlipame ant to paties grėblio. Ne, aš kalbu apie sąmoningą pakartojimą to, kas įvyko. Tarkime, susitrenkę jūs vėl prieinate prie sienos, ir šį kartą labai lėtai sutrenkiate tą pačią vietą. Arba jūs tyčia elgiatės paradoksiškai - labai aiškiai prisiekiate sau, kad turite pramiegoti. Būtinai. O jūsų pasisakymas per pasitarimą turi būti visiškai pražūtingas. Kaip niekad.
Taigi, jūs turite mažiausiai tris kelius išgyventi šią juodą dieną - susikurti galvoje pozityvų įvaizdį; pasislėpti ir išlaukti; nusileisti į patį duobės dugną. Beje, jeigu jūs žinote daugiau būdų, pasidalinkite su savo artimaisiais. Jus nustebins žmonių kūrybingumas. Ypač kai jie susirenka vienoje duobėje.
