Su Andrium ir susitikau prie Katedros aikštės vieną saulėtą popietę. Tarėmės, kad Andrius pademonstruos, kaip viskas vyksta, tad jis atsinešė ir, kaip pats sako, užtaisytą lagaminą. Lagaminas kaip lagaminas, tiesa, senovinis. Įtarimą gali sukelti tik ant lagamino šono užklijuoti dideli juodos izoliacinės juostos lopai ir ekspozicijos lentelė. Po šiais lopais – sienelėje įtaisytas plonos skardos gabalėlis su adatos storumo skylute. Tai „fotoaparato“ objektyvas.
Daiktas gali pasirodyti padarytas grubiai, bet jo negalima daryti bet kaip. Skylutės skersmuo skaičiuojamas pagal formulę ir priklauso nuo atstumo tarp lagamino sienelių. Skardos gabalėlis irgi negali būti pirmas po ranka pasitaikęs. Pasak Andriaus, geriausiai jam tiko skardiniai mažų žvakučių įdėklai. Naudojant storesnę sienelę, pro skylutę patenkanti šviesa gali atsispindėti nuo kraštelio ir nuotraukoje rasis nelabai pageidaujami ratilai.
Lagaminu dažniausiai buvo fotografuojami įvairūs turistiniai objektai.
Lagaminu Andrius dažniausiai fotografuoja įvairius turistinius objektus. Kadangi tarp lagamino sienelių yra mažas atstumas, gaunamas vaizdas kaip fotografuojant plačiakampiu objektyvu.
Tačiau per tuos ketverius metus be lagamino išbandė ir kitokius daiktus: vienkartinius fotoaparatus, iš kurių išimti lęšiai; dėžutę nuo kavos; mobilųjį telefoną. Visų jų vidus – kruopščiai užkamšytomis skylutėmis, išdažytas juodais matiniais, šviesą sugeriančiais dažais.
Kiekvienas toks aparatas skirtas vis kitam tikslui. Pavyzdžiui, kavos dėžute fotografavo kavinių fasadus. „Buvau sumanęs nufotografuoti visų kavinių, esančių mano kelyje nuo stotelės prie „Lietuvos“ kino teatro iki Dailės akademijos, fasadus. Po to prie kiekvieno surašiau toje kavinėje siūlomas kavos rūšis, jų kainas“, – pasakojo Andrius. Bėda tik, kad dažniausiai visi šie fotoaparatai – vienkartiniai. Užfiksuoji kadrą ir turi ieškoti tamsaus kambario, kuriame galėtum pakeisti negatyvą. Todėl prieš fotografuojant, jo teigimu, reikia gerai viską apgalvoti.
„Per ketverius metus Andrius išbandė ir kitus savadarbius „fotoaparatus“, tarp kurių – vienkartinės „muilinės“ su išimtais lęšiais, siūlų dėžutės, kavos indeliai ir netgi perdaryti mobilieji telefonai. Pasak jo, kiekvienas aparatas skirtas vis kitam tikslui.“
Tiesa, vieną kartą, kurdamas Gedimino prospekto fotografijų seriją su lagaminu, pasinaudojo specialia palapine, kurioje galėjo patamsyje keisti fotopopierių.
Viena jo surengtų akcijų – „Pinhole laiškai“. Suklijavęs iš kartono ir šviesai nepralaidžios medžiagos savotiškas dumples, užrašęs instrukcijas, kaip tokia improvizuota kamera fotografuoti, apklijavo pašto ženklais ir išsiuntė paštu. Be to, pridėjo prašymą, gavus tokį „laišką“, nufotografuoti juo namą, į kurį pateko „laiškas“, bei grąžinti visą kamerą.
Šis keistokai atrodantis laiškas – ne kas kita, o „užtaisyta“ „pinhole“ kamera, kurią, apklijavęs pašto ženklais ir užrašęs instrukcijas, kaip naudotis, Andrius siųsdavo paštu. Be to, pridėdavo prašymą, gavus tokį „laišką“, nufotografuoti juo namą, kuriam adresuotas, bei grąžinti kamerą. Nuotraukose kaip tik matote keletą tokiu būdu gautų kadrų.
Fotografuodamas savo pasigamintais fotoaparatais, Andrius naudoja 35 mm negatyvo juosteles, o lagamine vaizdus fiksuoja tiesiai ant fotopopieriaus. Jis naudoja nespalvotus ir spalvotus negatyvus bei nespalvotą fotopopierių, bet nespalvoti „pinhole“ atvaizdai Andriui mielesni. Spalvotoji „pinhole“ fotografija, fotopopierių naudojant kaip negatyvą, reikalauja daugiau darbo ryškinant užfiksuotus vaizdus – minilaboratorijoje su automatinėmis ryškinimo mašinomis tą padaryti irgi gana komplikuota.
Anot Andriaus, fotografavimui pro skylutę galima panaudoti ir skaitmeninį fotoaparatą, nuėmus objektyvą ir vietoj jo primontavus skylutę – tuomet būtų gaunamos skaitmeninės „pinhole“ nuotraukos. Tačiau skaitmeninė fotografija jo paprasčiausiai netraukia.
Andriaus rodomos fotografijos – ne dokumentika, bet kažkodėl traukia akį. Ypač kai jos įpinamos į tam tikrą istoriją, kaip, pavyzdžiui, su tais paštu siunčiamais fotoaparatais. Kita akcija – Gedimino prospekto vaizdai. „Nusprendžiau kaip atskaitos tašką pasirinkti pėsčiųjų perėjas. Ties jomis padariau po kadrą į abi puses. Ir taip prie kiekvienos perėjos – nuo Katedros aikštės, iki Vilniaus gatvės“, – pasakojo Andrius. Nuo kiekvienos perėjos darytas fotografijas sudėjo nugarėlėmis ir eksponuodamas pakabino ne ant sienos, bet nuo lubų – statmenai sienai. „Eidamas galėjai matyti, kaip nuotraukose artėja Katedros aikštė, o atsisukęs – kaip tolsta Vilniaus gatvė. Tarsi Gedimino prospektas perkeltas į kitą erdvę“, – sakė jis.
Gedimino prospekto nuotraukų serijoje atskaitos tašku tapo pėsčiųjų perėjos.
Kas žavi toje fotografijoje pro skylutę? Anot Andriaus – netikėtumas. Ekspozicija būna gana ilga, per tą laiką dažnai vaikšto žmonės, keičiasi apšvietimas, negali numatyti, kaip visa tai atrodys nuotraukoje. Tiesą sakant, pačiam teko įsitikinti, kai atėjo laikas išbandyti. „Maždaug dvi minutės“, – iš akies matuodamas ekspoziciją tarstelėjo Andrius, žvilgtelėjęs į dangų, kuriame tai švietė saulė, tai debesys plaukė.
Nuo lagamino šono atklijavo juostos lopą. Prasidėjo fotografijos seansas. Po Katedros aikštę vaikštinėjo žmonės, priešais lagaminą stabtelėjo turistų grupelė. Įdomu, kaip visa tai matysis nuotraukoje. Truputį smarkiau pašvietė saulė, todėl skylutę uždengti teko anksčiau. „Viskas, kadras jau lagamine“, – rūpestingai užklijuodamas juostą paaiškino Andrius.
Išties, atrodo, kad lagamine padaugėjo materijos – iš tuščio jis tapo pilnas. Veiksmas persikėlė į namų vonioje įrengtą tamsų kambarėlį užkamšytomis durimis, kuriame spingsėjo raudona lemputė. Ryškalų vonelėje pamažu ryškėjo ką tik užfiksuotas Katedros aikštės vaizdas. Geras jausmas.
