Apie pastarąją ligą ir pasikalbėsime.
Liga ieško savo aukų
Kaip tik ši liga nevadinama - „bučinių liga“, „liga iš butelio“, Filatovo liga, monocitinė angina. Infekcinė mononukleozė taip pat laikoma „jaunimo liga“ - aukų ji ieško tarp žmonių iki trisdešimt penkerių metų. Žinoma ir tai, kad daugiausia susirgimų nutinka pavasario mėnesiais.
Pavasaris ligą tik išprovokuoja. Kitaip tariant, žmogus gali užsikrėsti dar vasarą, arba aistringai pasibučiavęs, arba paragavęs gėrimo iš svetimos stiklinės ar patraukęs dūmą iš svetimos cigaretės (atsipalaidavimas per atostogas mus pastūmėja panašiems poelgiams), o pavasarį pasigautas lengvas peršalimas aktyvuoja iki tol snaudusį mononukleozės virusą.
Infekcinė mononukleozė vadinama Epšteino-Barro virusu, priklausančiu herpeso viruso grupei. Jis perduodamas tradiciniais daugeliui virusų keliais - oro lašeliniu, kontaktiniu, taip pat perpilant donoro kraują. Tačiau dažniausiai jis patenka į žmogaus organizmą su seilėmis.
Mononukleozės klastingumas
Pirmieji susirgimo požymiai - padidėjusi temperatūra, stiprus gerklės skausmas, jėgų nebuvimas, kaklo limfmazgių padidėjimas 2-3 cm - gali pasireikšti nukentėjusiam ne anksčiau kaip po dviejų mėnesių po to, kai virusas patenka į organizmą. O dar iki tol liga niekaip nepasireiškia ir viruso nešiotojas gyvena aktyvų gyvenimą, dalindamasis juo su draugais ir artimaisiais. Beje, inkubacinio periodo trukmė priklauso dar ir nuo imuniteto būklės - nusilpusiems pirmieji ligos požymiai gali pasireikšti jau po dviejų dienų po kontakto su užsikrėtusiuoju.
Mononukleozės klastingumas tas, kad net gydytojai lengvai gali ją pradinėje stadijoje supainioti su angina. Viruso ypatumas - jis pažeidžia limfos audinį. Pirmasis smūgis tenka limfmazgiams - užgula nosį, nukenčia balsas, labai skauda gerklę, šis skausmas panašus į kylantį esant anginai, naktį knarkiama.
Tačiau skirtingai nuo anginos, esant infekcinei mononukleozei visuomet vienaip ar kitaip kenčia kepenys ir blužnis - padidėja ir tampa skausminga spaudžiant. Kai kuriems ligoniams patamsėja šlapimas, karščiuojama įvairiai - temperatūra paros metu gali kisti.
Specifinio gydymo nėra
Tiksliai nustatyti diagnozę galima tik atlikus laboratorinius kraujo tyrimus. Esant mononukleozei, kraujyje padidėja limfocitų kiekis ir pasirodo atipinės ląstelės, kurių kraujyje neturi būti. Analizė būtina ir siekiant atmesti grėsmingesnių ligų tikimybę, tokių kaip difterija ar limfinės sistemos susirgimas.
Specifinio gydymo nuo mononukleozės nėra. Liga gydoma, kaip ir visi virusiniai susirgimai: ligoniams rekomenduojama daug gerti skysčių, valgyti daug vitaminų turintį maistą, gulėti lovoje, vartoti antiseptikus gerklei, lašus nosiai ir temperatūrą mažinančius vaistus esant aukštai temperatūrai. Sunkiais atvejais gali tekti vartoti hormoninius uždegimą slopinančius preparatus ir antibiotikus, tačiau laimei, taip nutinka nedažnai.
Aštri mononukleozės stadija tęsiasi apie dvi (kartais keturias) savaites, po to imama lėtai sveikti. Tačiau ligos atgarsiai gali pasireikšti dar ilgai. Apie mėnesį išlieka padidėję limfmazgiai ir silpnumas, o kraujas atsikuria dar lėčiau - atipinių ląstelių gali pasirodyti analizėse dar metus.
Infekcinės mononukleozės virusas pasižymi onkogeniniu aktyvumu, todėl pasveikus pacientams rekomenduojama dar pusmetį būti stebimiems. Du mėnesius po ligos gydytojai rekomenduoja neužsiimti sportu ir sunkia fizine veikla.
