Muziejaus ištakos – J. Tiškaus archyvas
Vidas Kavaliauskas dar būdamas studentas pradėjo rinkti žymių žmonių autografus: sportininkų, dainininkų, aktorių. Pirmieji kolekcijos egzemplioriai įgyti ir mokykloje, kai atspėjo „Sporto“ laikraščio geriausių sportininkų dešimtuką ir laimėjo jų nuotraukas su autografais. Estradinės muzikos gerbėjas gali pasigirti ne tik lietuvių, bet ir užsienio žvaigždžių nuotraukomis su parašais: L. Gurčenkos, P. Kaas, A. Pugačiovos, M. Matjė ir kt.
Mintis įkurti muziejų kilo atsitiktinai. Norėdamas gauti Nijolės Ščiukaitės autografą, V. Kavaliauskas pasikvietė pažįstamą mokytoją ir rožių puokšte nešinas su juo nuėjo į B. Dvariono mokyklą, kur dainininkė tuo metu dirbo. Taip su atlikėja užsimezgė draugystė: „N. Ščiukaitė ne tik talentinga, bet ir viena iš žymiausių visos XX a. lietuvių estrados dainininkų.“
Pas dainininkę teko svečiuotis ir namuose, susipažinti su jos vyru Juozu Tiškumi. Jis parodė savo archyvą – pilnus lagaminus kruopščiai surinktų eksponatų. Tai koncertų afišos, nuotraukos, prizai ir kt. Maestro labai mylėjo savo žmoną ir rinko visas smulkmenas, kurios priminė Nijolės koncertinę veiklą. Archyve tvarkingai suklijuotos net laikraščių iškarpos kirgizų, tadžikų, azerbaidžaniečių ir kt. kalbomis, kuriuose minimos orkestro gastrolės.
Kolekcininkas Vidas Kavaliauskas paklausė, ar negalėtų gauti kai kurių afišų, kurių J.Tiškus turėjo po kelis egzempliorius. Maestro maloniai sutiko. Veisiejuose apsilankius N. Ščiukaitei, buvo nutarta vieną kambarį skirti ne tik jos archyvo eksponatams, bet ir estrados orkestrų, kuriems vadovavo J. Tiškus, atlikėjams.
Muziejus buvo atidarytas 2006 m. birželio 18 d. Po keturių dienų, per žmonos Nijolės Ščiukaitės gimtadienį, Juozas Tiškus mirė. Jau buvo paruoštas sveikinimo šampanas, deja, jo taip ir neteko atidaryti.
Po vyro mirties beveik visą archyvą N. Ščiukaitė atidavė V. Kavaliausko įkurtam muziejui. „Jei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai rašytų apie N. Ščiukaitę arba J. Tiškų, muziejuje rastų labai daug medžiagos, kurios nėra jokiuose kituose archyvuose“, – teigia V. Kavaliauskas.
Muziejaus idėją palaikė Lazdijų rajono vicemeras Benius Rutelionis, vėliau ir meras Artūras Margelis. Vietos valdžia ne tik visokeriopai parėmė muziejaus įkūrimą, bet ir rengdavo estrados dainininkų priėmimus, kai jie atvažiuodavo į Veisiejus nemokamai koncertuoti. Taip pat rajono savivaldybė iš dalies parėmė Onutės Karkauskaitės DVD ir CD išleidimą atlikėjos 60–mečio proga.
„Estradinių melodijų“ žvaigždės
J. Tiškus dar iki pažinties su N. Ščiukaite šeštajame dešimtmetyje buvo sukūręs vieną pirmųjų profesionalų estradinį orkestrą „LEO“. Orkestre dainavo ir dėl ypatingo balso buvo labai vertinamos tokios atlikėjos, kaip Džilda Mažeikaitė, Vida Vaitkutė, Jadvyga Baravykaitė, Stasė Laurinaitytė ir kt. Vėliau D. Mažeikaitė tapo ryški sąjunginė žvaigždė. V. Vaitkutė taip pat padarė tarptautinę karjerą, bet jai emigravus į Izraelį visas jos įrašų archyvas buvo sunaikintas (kaip ir N. Paltinienės). Įdomu tai, kad orkestre savo karjerą kaip dainininkė pradėjo Jūratė Norvaišienė, vėliau tapusi garsia šokėja. Orkestro puošmena buvo ir L. Ablėnaitė.
Maestro pradėjo vadovauti Kauno politechnikos instituto orkestrui (muziejuje saugoma pirmoji afiša su atlikėjų autografais), kuris virto Kauno miesto estradiniu orkestru ir dalyvavo tarptautiniame jaunimo festivalyje Maskvoje. Įvertintas profesionalų, gavo Lietuvos estradinio orkestro vardą, įsiliejo į valstybinės filharmonijos kolektyvą. 1966 m. J. Tiškus tapo „Estradinių melodijų“, kurios scenoje viešpatavo 25–erius metus, vadovas.
Viena muziejaus kambario siena kaip tik skirta „Estradinėms melodijoms“ bei jos solistams: Jurgiui Žukauskui, Adolfui Jaruliui, Danutei Neimontaitei, Viktorui Malinauskui ir kt.
Žinoma, daugiausia vietos ir dėmesio skirta N. Ščiukaitei. Eksponuojamos net jos koncertinės suknelės, kurias modeliavo dizainerė Vilija Daugirdaitė. Vienas sceninis apdaras patiestas ant lovos, tarsi atlikėja ką tik čia buvo apsilankiusi. Tiesa, atvažiavusi į Veisiejus ji nakvoja būtent šiame kambaryje.
Įdomus eksponatas – variu aplieta tikra rožė. Kai Nijolė gastroliavo Australijoje (vyro kartu neišleido, kad sutuoktiniai nesumanytų emigruoti), gerbėjas jai padovanojo rožę, o paskui ją paėmė atgal, sakydamas, kad nori įamžinti. Grąžino „balzamuotą“... Grįžtant solistė dėl tos gėlės turėjo problemų. Maskvos oro uoste pareigūnai ją konfiskavo, įtardami, kad gėlėje gali būti paslėpta kontrabanda. Peršvietė, kotą perlaužė ir įsitikino, kad viduje tik sudžiūvęs stiebas. Atrodo, kad rožė iki šiol skleidžia aromatą.
Australijos lietuviai savo lėšomis išleido N. Ščiukaitės autorinį albumą. Atlikėją į Lietuvą jų parsivežė tik dešimt. Vienas saugomas muziejuje.
Neįtikėtinas populiarumas
J. Žukauskas į dvi užrašų knygeles kruopščiai surašė visus „Estradinių melodijų“ koncertus nuo 1966 iki 1975 m. Iš sąrašo matyti, kad orkestras per dieną surengdavo po du–tris koncertus ne tik dideliuose miestuose, bet ir mažesniuose – Kuršėnuose, Kelmėje. Per metus apie 300 koncertų. Tikrai įspūdingas populiarumas, nepasiekiamas nė vienai televizijos išpopuliarintai popso žvaigždei.
J. Tiškus irgi buvo ėmęsis gastrolių apskaitos, bet jam kantrybės užteko tik dviem metams...
Muziejuje saugomi ranka rašyti poetų dainų tekstai, natų originalai. Populiari B. Gorbulskio daina „Auksiniai metai“, nuolat skambėjusi per pageidavimų koncertus, pasirodo, buvo sukurta J. Tiškaus 50–ojo jubiliejaus proga.
Kitas muziejaus kambarys antrame namo aukšte skirtas „Kopų balsams“ ir ansamblio solistei Nelei Paltinienei bei kitiems atlikėjams: Edmundui Kučinskui, Birutei Petrikytei, Antanui Čapui, Benediktui Gadeikiui. Ansamblyje dainavo net buvusi Jaunimo teatro vadovė Dalia Tamulevičiūtė.
Dainininkė N. Paltinienė pasitikėjo V. Kavaliausko kompetencija bei skoniu, į ekspozicijos kūrimą nesikišo, tik pageidavo vieno dalyko – kad virš jos koncertinės suknelės būtų pakabintas Aušros vartų Mergelės Marijos paveikslas.
N. Paltinienė labai religinga, tiki, kad viską pasiekė Dievo malone.
Iš šio kambario galima išeiti į balkoną ir iš viršaus pasigrožėti rožynu, kurį sodino patys dainininkai: N. Ščiukaitė, L. Ablėnaitė, N. Paltinienė. Vanduo gėlėms semiamas iš šulinio, kurio dangtis papuoštas muzikos raktu...
Stulbinamas lingvistinis jautrumas
Vidą Kavaliauską ne tik domina muziejinė medžiaga, bet ir žavi talentingi atlikėjų balsai: „Man kaip kalbininkui nepaprastai miela klausytis, kaip ankstesnės kartos atlikėjai dainuodami švariai ištaria garsus, taisyklingai kirčiuoja. N. Ščiukaitė pasakojo, kad aštuntajame-devintajame dešimtmetyje prieš radijo įrašus kalbininkas tikrindavo tartį, mokydavo gražiai artikuliuoti žodžius, nepraleisdavo į eterį jokių kalbos šiukšlių. Visų klasikinės lietuvių estrados atlikėjų tartis labai švari. Net nėra ko lyginti su dabartiniais solistais, kurie neištaria garsų, trumpina ilguosius balsius.“
Apie kiekvieną dainą muziejaus įkūrėjas gali papasakoti įdomių istorijų. N. Ščiukaitė atliko dainą „Tėvynė“ kartu su S. Sondeckio kameriniu orkestru (tai liudijo solidų pripažinimą). Nors buvo gūdus sovietmetis, dainoje skamba žodžiai: „Čia lietuvių žemė buvo ir bus amžinai“, „Tėvynė – šalis Lietuva, skambėk laisva.“
Ne kartą tarybiniai funkcionieriai ragino Nijolę keisti dainos žodžius – vietoj „tėvynė“ dainuoti „gimtinė“. Lietuva negalėjo būti tėvynė, nes ją turėjo atstoti visa Tarybų Sąjunga.
Per vieną pobūvį P. Griškevičius irgi paragino dainininkę išmesti iš dainos žodį „tėvynė“. Tačiau Nijolė atsakė, kad dainos tekstas yra ne jos, o J. Lapašinsko, tegul jis ir keičia. Antra, žodis „tėvynė“ turi ilgąjį balsį, o „gimtinė“ – trumpąjį, tad dainos kompozitoriui A. Raudonikiui tektų keisti melodiją. Pirmasis sekretorius išklausė ir ranka numojo – tiek to, dainuok „tėvynė“.
1974 m. atlikėja su šia daina (lietuvių kalba) atstovavo Tarybų Sąjungai Sopoto festivalyje kartu su Sofija Rotaru. Ukrainietė laimėjo pirmą vietą, o lietuvė liko antra (pritrūko vieno balo). Už N. Ščiukaitę balsavo Europos šalys, S. Rotaru palaikė tarybinės respublikos.
Kalbininko V. Kavaliausko teigimu, klausydamas estradinės klasikos dainų pastebi pribloškiantį jautrumą kalbos niuansams. J. Tiškus pagal B. Brazdžionio žodžius sukūrė dainą, kurią atliko N. Ščiukaitė. Dainos eilutėje „mano tėviškės tolimos liepos“ – žodį „tolimos“ anksčiau kita atlikėja kirčiuodavo pirmame skiemenyje. Tai reikštų, kad poetas apdainavo „tolimas liepas“. O J. Tiškus suvokė, kad B. Brazdžionis, kaip išeivis, norėjo akcentuoti „tolimą tėviškę“, vadinasi, reikia kirčiuoti trečiąjį skiemenį. Kirtis iš esmės keičia dainos prasmę...
Nederamai pamiršti
Vido Kavaliausko nuomone, mūsų estrados žvaigždės nepelnytai užmirštos. Užsienio šalyse dainininkas, kurio atliekama daina tapo labai populiari, ypač gerbiamas. Valstybės lėšomis leidžiamos ištisos serijos kompaktinių plokštelių, kuriose įamžinta estradinės muzikos klasika. „Juk tai mūsų nacionalinės kultūros dalis. Nesvarbu, kad buvo tarybiniai metai. Dainose nepropaguojamas komunizmas. Atlikėjai buvo talentingi, balsai unikalūs. Kas iš dabartinių sugebėtų išdainuoti per dvi oktavas, taip kaip N. Paltinienė, kai buvo pasiekusi karjeros viršūnę?
Prisimenu, atsitiktinai pamačiau garsios atlikėjos Dalios Kubiliūtės kompaktinę plokštelę „Švytėk, žvaigždė toliausioji“... Supratau, kad dainininkės netekome. Deja, įrašai išleisti asmeninėmis lėšomis“, – teigia XX a. lietuvių estrados muziejaus savininkas, toliau kaupiantis archyvinę medžiagą ir ketinantis naujai ekspozicijai skirti trečią kambarį.
Muziejaus dvasią ir prasmę geriausiai nusako N. Ščiukaitės žodžiai: „Vienu metu mums žydėjo pavasariai, svaigino ir viliojo meilės vasaros, drauge atėjome į gyvenimo, darbų ir kūrybos brandą. Visur ir visada mus lydėjo daina. Prabėgęs laikas viską savaip pakeitė: gerokai užaugo vaikystėje sodinti medžiai, o ir mūsų vaikai – aukšti kaip liepos, nuseko svajonių upės. Tik daina liko jauna...“
