Ką ir sakyti, tokių šviesuolių Lietuvoje esama tikrai nedaug: jų išleistos vertingos knygos, švietėjiška veikla, gilus literatūros ir kultūros suvokimas, savitas gyvenimo būdas Vaitkams suteikia ypatingo išskirtinumo, jie jau seniai yra ne tik Žagarės, bet ir visos Lietuvos šviesuolių šeima.

Jie renka kraštotyrinę medžiagą, puoselėja savo krašto savitumą, rašo knygas. Visada įdomu išgirsti sodrų, vaizdingą Vytauto pasakojimą apie savo dėdę, garsųjį rašytoją Albiną Vaitkų – Marių Katiliškį bei jo žmoną Liūnę Sutemą, kaip išdidžiai skamba Vytauto sakomi žodžiai apie garsiąją Vaitkynės giminę, kurios istoriją nuo pat XVI a. iki šių dienų sudėjo į knygą „Vaitkai. Vaitkaičiai. Vaitkevičiai“.

Sostinės raštininkai su nuostaba galėtų didžiuotis, jog išmintingų žmonių esama ne tik Vilniuje.

Žagarės 800 metų jubiliejui Romualda ir Vytautas Vaitkai parengė ir išleido solidžią monografiją „Žagarė“. Apie savitą ir turtingą istoriją turintį Šiaurės Lietuvos kampelį netoli Latvijos sienos Vaitkai dešimtmečiais po žiupsnelį rinko ir kaupė vertingą archyvų medžiagą, į storus sąsiuvinius užrašė čia gyvenusių žmonių gyvenimo išmintį, aprašė jų amatus, gyvenimo būdą, apžvelgė krašto kultūros, istorijos, švietimo raidą. Tyliu balsu mokytoja sako, kad į monografiją sudėjo labai daug istorinės medžiagos – „atmintis ir žodis prikėlė žmones ir įvykius iš talpių šimtmečių“.

Raktuvės gatvelėje, jaukiame Vaitkų name, daug vietos skirta knygoms ir... jųdviejų garbingos giminės nuotraukoms, kitoms relikvijoms. Romualda, žvelgdama į savo genties artimųjų nuotraukas, prisipažįsta, kad ji kilusi iš bajorų, papasakoja įdomias istorijas apie savo garbingus senelius, apie vaizdinius, regėtus bažnyčioje, kai ji, kaip ypatingą palaimos ženklą, išvydo amžinybėn išėjusią savo senelę, apie prosenelį Kenstavičių, kuris gyveno ir darbavosi pas Luokės kleboną. Smagu išgirsti, kaip Luokės turguje žmonės lupo Tadą Blindą, klebonas norėjo eiti jį gelbėti, bet įsiutę žemaičiai užrėmė duris ir jo neišleido. Garsusis žemaičių „razbaininkas“ Tadas Blinda bažnyčiai yra padovanojęs monstranciją.

Mokytoja valandų valandas galėtų pasakoti ne tik apie savo garbingus protėvius, senelius ir šviesaus atminimo tėvus, ji gerai žino ir savo Raktuvės gatvelės istoriją – turi surinkusi daug medžiagos apie kiekvieną šeimą, jų tradicijas, amatus, pomėgius. Ilgai kaupta medžiaga sudėta į knygą, kuri spaudai jau parengta. Mokytoja nuo pat gimimo gyvena Raktuvės gatvėje, yra aplankiusi kiekvienus namus, visų kaimynų pasakojimus stropiai užrašiusi, surinkusi daug nuotraukų, pavyko gauti ypač vertingą amatininkų Herlingių šeimos archyvą. Ir visa tai sudėta į būsimąją knygą „Elegija senai mano gatvei“.

Žagariškiai įpratę Vaitkus visur matyti kartu – šalia žmonos visada impozantiškos išvaizdos, sodriu balsu kalbantis Vytautas. Jis daugelio nuotraukų autorius, jiedu knygoms kartu renka medžiagą, abu rašo straipsnius, derina visus darbus. Vienas be kito – nė žingsnio. Ir taip jau 55–erius metus. Kaip Vaižgantas sakytų, Vaitkai – išminties deimančiukų rinkėjai, teisinga būtų juos vadinti krašto metraštininkais ir atminties sergėtojais. Jau parengta ir kita knyga – dokumentinė apybraiža „Senoji Žagarės vaistinė“.

Mokytoja pradėjo rašyti naują knygą apie Žagarės amatininkus. Kitais metais, kai į Vyšnių festivalį suplūs kraštiečiai iš viso pasaulio, turėtų būti pristatyta Vaitkų knyga „Amatų metai“. Prieš keletą metų Vyšnių festivalio proga jiedu išleido knygą apie Žagarę „Kelionė per laiką“.

Galbūt Žagarė ne kiekvienam yra miestas, tačiau Vaitkams nėra gražesnio pasaulyje kampelio už savitą istoriją turinčią vietovę prie Švėtės upelio. Pirmoji Joniškio garbės pilietė iš Žagarės krašto mokytoja R.Vaitkienė tyliai sako: „Čia mano pasaulis, čia užaugau, čia mano miestas, čia mano namai, čia jauku gyventi. Kiek įdomių darbų, kiek erdvės minčiai – tik spėk dirbti“.

Tik keli kilometrai nuo Žagarės – ir Katiliškių kaimas. Vytautas išdidžiai mus veža į garsaus rašytojo Mariaus Katiliškio gimtinę. Čia Vytauto senelis, jį visi vadino papuniu, buvo gavęs 18 ha žemės, užaugino dešimt vaikų – du sūnus ir aštuonias dukras. Vienas sūnus – Benediktas, Vytauto tėvas, o antrasis – dvidešimt metų už jį jaunesnis Albinas – rašytojas Marius Katiliškis. „Sodyba tik tada gyva, kai joje yra tikras šulinys, tą šulinį iš naujo sutvarkėme, – atkeldamas dangtį, parodo Vytautas. – Žiūrėkite, kokia stora vinkšna, kurią jaunystėje pasodino rašytojas.”

Rašytojo gimtinėje stovi didžiulis akmuo, koplytstulpis, ant jo iškalti Mariaus Katiliškio žodžiai: „Mes vėl susitinkame, jaunų dienų auksiniai debesys“, „Aš galvojau apie savo pamintą ir nuolatos kryžiuojamą tautą“. Ant ledynų atridento didelio akmens užrašas – „Albino Vaitkaus – Mariaus Katiliškio tėviškė“. Būdamas 30 metų 1944 m. Albinas Vaitkus pasitraukė į Vakarus, ten gyveno, parašė daug knygų. Mirė 1980 m.

Vytautas Vaitkus vaizdingai pasakojo apie savo papunį Juozą, kuris net keturis kartus važiavo uždarbiauti į Ameriką, buvo labai spalvinga asmenybė, savita jo meilė buvo žmonai, su kuria užaugino dešimt vaikų... Pasakojo ir apie kitus iškilius savo giminės didžiavyrius: lakūną Feliksą Vaitkų, kuris 1935 m. „Lituanica II“ perskrido Atlantą, apie aušrininką Joną Šliūpą, valstybiniuose archyvuose rasti dokumentai byloja, kad Martynas Mažvydas Vaitkūnas – jų genties šviesuolis.

Šviesuoliai iš Žagarės užaugino dvi dukras – Grytę ir Astą. Daug džiugesio akimirkų seneliams dovanoja vaikaitės Goda ir Gabija. Mokytoja giliai atsidūsta – negyjanti jų šeimos širdies žaizda, kai amžinybėn teko išlydėti penkiametį anūkėlį Antanuką ir 33 metų žentą Antaną.

Šviesuoliams Vaitkams rūpi, kad Žagarės centre nebūtų iškirstas gražus parkas, kam ta plynė bus reikalinga. Jie pasakojo legendas apie piliakalnius, iškilius žagariškius, apie Barborą Žagarietę, kuri turėtų būti paskelbta palaimintąja, Lietuvos šventąja. Beatifikacijos byla pradėta. Aplankėme bažnyčios požemyje įrengtą ligonių globėjos Barboros Žagarietės kriptą.

Tebesitęsia jos palaikų paieškų odisėja. Gal įvyks stebuklas, gal kam nors pavyks surasti Barboros palaikus? Kol kas kriptoje – baltas karstelis ir baltos įkapės, tarsi priekaištas visiems, kad nemokėta išsaugoti to, kas yra labai labai brangu, kas teikia stiprybės ir vilties net pačią sunkiausią gyvenimo valandą...