Pažinti nosimi
Laimė Kiškūnė – kvapų režisierė, kolekcininkė ir antropologė. Ši moteris apie kvapus galėtų kalbėti valandų valandas. Per juos ji pažįsta pasaulį, jais vadovaujasi, tarp jų dirba ir gyvena. „Domiuosi kvapais nuo vaikystės. Dar sovietiniais laikais keliavau po botanikus sodus su garsiais to meto mokslininkais, tyrinėtojais – bandžiau kuo daugiau pažinti augalų pasaulį. Man tai buvo ir tebėra įdomu iki šiol“, – mūsų pokalbį pradeda L. Kiškūnė.
Vėliau buvo mokslai, seminarai, paskaitos, ekspedicijos... Šiandien L. Kiškūnė pati gali mokyti kvapų pažinimo. Besidomintieji mielai skuba į jos organizuojamus užsiėmimus, dalyvauja stovyklose.
Tačiau ir pati L. Kiškūnė nesiliauja tobulėjusi. „Šioje srityje negali žinoti visko – žinai tik mažą kruopelytę, – sako moteris. – Visada yra, kur augti.“
Visomis juslėmis
L. Kiškūnė kvapų pasaulį tyrinėja ne tik iš praktinės pusės, jai įdomu ir pati kvapų kultūra. Pasak pašnekovės, mus supanti kultūra vadovaujasi regėjimo pojūčiu. Mes vertiname sąvokomis „gražu“, „negražu“, vadovaujamės stereotipais „lieknas“ ar „stambus“, kitas žmogus mums gali būti „tvarkingas“ arba „apsileidęs“. Mūsų gyvenimas tapo spalvingos ir nesiliaujančios reklamos srautu, kur ryškūs paveikslėliai keičiami dar ryškesniais.
Nuo mokyklos suolo mums aiškinama, kad 80 procentų informacijos mes gauname per akis, 5–7 – per ausis, o visa kita lieka kitiems žmogaus pojūčiams. „Tačiau ne visi žmonės vienodi, tad ne visi vienodai jaučia pasaulį, – sako pašnekovė. – Pavyzdžiui, Indijoje vyrauja skonio kultūra.
Mums – vizualinės kultūros atstovams – ši šalis atrodo chaotiška ir neskoninga. Palaukite, nepamirškite skonio, kai kalbate apie šią šalį. Per skonį jie pajaučia tyliausias gaidas, kurių mums – vizualikams – pažinti neįmanoma. Jie turi rafinuotą virtuvę, kuri susideda iš daugybės kultūrinių sluoksnių. Tai, ką valgome mes, jiems atgrasu.“
Yra žmonių ar net kultūrų, kur pasaulio pažinimas vyksta per uoslę. „Indijai priklausančiose Andamanų salose iki šiol yra genčių, kuriose itin išvystytas pasaulio suvokimas nosimi, – sako L. Kiškūnė. – Jie orientuojasi per kvapus. Paros, metų laikų pavadinimai, kalendorinės šventės – viskas susiję su kvapais.“
Pasak pašnekovės, ir mūsų kultūroje, kur vyrauja rega, yra individų, pasaulį pažįstančių kitomis juslėmis. „Galbūt žmogui svarbu garsas? Per jį jis pažįsta pasaulį, juo vadovaujasi, – sako moteris. – Kitam bus svarbūs prisilietimai. Šiurkštu ar švelnu, šilta ar šalta – jis pažįsta pasaulį liesdamas.“
Nostalgijos kvapas
L. Kiškūnė save priskiria prie tų žmonių, kurie pasaulį pažįsta per kvapą. „Tokia mano prigimtis, – sako moteris. – Tai nėra išmokta ar kitaip įgyta. Aš tokia gimiau. Man įdomu, kaip kas kvepia. Papuola į mano rankas naujas daiktas, aš jį uostau. Apuostau maistą parduotuvėse – man nepakanka vien užrašo „galioja iki“, užuodžiu aplinką, uostau žmones. Tai kitiems gali atrodyti keistai, bet aš taip pažįstu pasaulį.“
Moteris sako, kad taip buvo visada. Dabar kai kurie vaikystės kvapai tapo tikra nostalgija. O juk turime tokių kiekvienas. „Kvapas nebūtinai turi būti malonus, kad būtų nostalgiškas. Kai kam tai bus laiptinės kvapas, kitam – mylimo šunelio šlapimo tvaikas. Vaikystėje mes kvapus suvokiame kiek kitaip: mes neskirstome kvapų į „gerus“ ir „blogus“. Jie tiesiog yra dalis mūsų gyvenimo – tokie, kokie yra. Jie apsigyvena mūsų atmintyje ir simbolizuoja tuos jausmus, kuriuos mes jautėme vaikystėje – kažką mielo ir šviesaus. Taip sukurta žmogaus atmintis, kad visi nemalonūs jausmai iš atminties išnyksta, o malonūs prisiminimai atgyja, vos pajunti savo nostalgijos kvapą“, – sako L. Kiškūnė.
Pašnekovė tikina, kad niekas taip stipriai neveikia prisiminimų ir emocijų, kaip kvapas. „Kai užuodi tai, ką jau esi uodęs, prieš tavo akis atgyja vaizdai tų dienų ar to įvykio, kurį ir primena kvapas. Kartu su prisiminimais užplūsta jausmai. Ir vėl jauti tai, ką jautei tada, – sako L. Kiškūnė. – Beje, kvapai labai individualūs. Tai, ką jums primena šlapio asfalto kvapas, kitam gali nereikšti nieko arba reikšti atgaivinti visai kitokius jausmus nei jūsų. Nėra kelių žmonių, kurie tą patį kvapą užuostų ir interpretuotų vienodai. Kvapas – labai individualus pojūtis.“
Paklausta, kokį gimtųjų namų kvapą prisimenanti pati, mūsų pašnekovė nė negalvodama atsakė, kad tai buvo drėgnų malkų kvapas. „Mūsų namuose buvo kūrenama krosnis. Iki šiol prisimenu tą iš lauko atneštų malkų kvapą, kurį jos skleidžia, padėtos šalia krosnies, – sako L. Kiškūnė. – Jį ypač papildo degančios ugnies vaizdas, malonus malkų traškėjimas, sklindanti šiluma. Atrodo, jau tuoj tuoj pajusi gaminamo maisto skonį...“
Kuo kvepia miestas?
Deja, kai kurių kvapų jau nebėra. L. Kiškūnė pastebi, kad gyvename tokiu laiku, kai kvapai gerokai apnykę ir naikinami toliau. „Paradoksas: šiuolaikiniame pasaulyje labai sunku nusipirkti kvepiančią gėlę, – sako pašnekovė. – Kažkam tai primena laidotuvių kvapą, kažkam sukelia alergiją. Rezultatas toks, kad parduodamos bekvapės gėlės: tokios, kuriose nelieka gėlių esmės.“
Prarado savo kvapus ir miestai. „Jeigu jus užrištomis akimis nuskraidintų į Londoną, Kopenhagą ar Rygą, jūs nepajustumėte jokio skirtumo, – tikina L. Kiškūnė. – Jie visi kvepia vienodai. Kodėl? Kadangi visur yra tas pats benzino, asfalto kvapas, naudojama ta pati buitinė chemija, sintetiniai kvapikliai. Nėra pakankamai išskirtinių augalų, kurių kvapas būdingas konkrečiam miestui.“
Visai kitaip Pietuose. Čia vis dar išliko miestų, kurie kvepia išskirtiniu kvapu. Juose gali pajusti išskirtinės augmenijos kvapą, jūros aromatą, gaminamo maisto dvelksmą.
Vilniuje išskirtinių kvapų beveik neliko. „Nuo XVIII amžiaus kartu su urbanizmo idėjomis pradėti naikinti „blogi“ kvapai. Kartu su tuo išnyko beveik viskas, kas kaip nors specifiškai kvepia, – sako L. Kiškūnė. – Bažnyčiose nebedega vaško žvakės, merkiamos bekvapės gėlės, nepajusi tikros miros ir bosvelijos smilkalų. Miesto skverai nebekvepia – iš to, kas buvo, liko tik gatvių pavadinimai. Odminių, Mėsinių, Raugyklos, Arklių gatvėse gal ir nebuvo malonaus kvapo, bet pats kvapas buvo. Jis tarsi nupasakodavo praeiviui, kas čia vyksta, ką veikia čia gyvenantys ar dirbantys žmonės.“
Pašnekovė liūdnai pastebi, kad užsilikę kvapai buvo tiesiog sunaikinti mūsų pačių rankomis. „Mes viską išvalėme, išnaikinome, iššvarinome ir dar išpurškėme oro gaivikliais, – pastebi moteris. – Tokiu būdu patys sunaikinome tai, kas galėjo būti mūsų miesto kultūros paveldu.“
„Nepakeliamas“ kvapas
Atsisakę natūralių kvapų, europiečiai pasirinko dirbtinius. „Kartais sunku patikėti, kad žmogus visą dieną gali išbūti su vienu stipriu, nekintančiu sintetiniu kvapu. Taip lyg būtų šarvuose, – apie šiuolaikinio žmogaus kvėpinimosi įpročius kalba L. Kiškūnė. – Esame tikri cheminės parfumerijos įkaitai. Juk joje nelikę natūralių ingridientų. Tas kvapas nekinta – jis pastovus. Jis visada su mumis, mes jį nuolat užuodžiame. Kartais jis erzina ne tik aplinkinius, bet pačius besikvėpinančius žmones. Vis dėlto jie to kvapo taip lengvai neatsisako. Galbūt tai yra vyro dovana? O gal itin brangus pirkinys? O gal tai paprasčiausiai madinga?“
Tačiau juk žmogų pasitinkame pagal kvapą. Pagal jį žmogų atpažįstame ir įvertiname. „Tačiau šis vertinimas trunka tik akimirką, o paskui įsijungia protas. Mes ir vėl viską vertiname stereotipais: gražus ar negražus, moteris su makiažu ar be jo, dantys balti ar pageltę ir taip toliau, – sako L. Kiškūnė. – Jeigu analizuotume tai, ką užuodžiame, galbūt žinotume gerokai daugiau, susidarytume kitokį įspūdį, nei vien tą, kurį mums pateikia mūsų akys. Tačiau tam reikia, žinoma, natūralių kvapų – sintetinė parfumerija nieko tikro apie žmogų nepapasakos.“
Švarinimosi pavojus
Visuotinai skelbiama, kad natūralus kūno kvapas yra blogo tono ženklas. „Tokiu būdu atvėrėme kelią kosmetikos ir parfumerijos pramonei, kuri ėmė siūlyti įvairius ploviklius, šveitiklius, valiklius, kvapiklius. Šiandien mums peršama mintis, kad turime naudoti dezodorantą kūnui, dezodorantą kojoms, muilą rankoms, dušo želė kūnui... Be to, dar visokie kremai ir dekoratyvinė kosmetika. O juk yra daugybė žmonių, kurie visa tai naudoja kiekvieną dieną, – sako L. Kiškūnė. – Kodėl tuomet stebimės, kad pasaulyje gimsta tiek daug alergiškų kūdikių? Tikriausiai ne todėl, kad mama pasismilkė miros ar pasikvėpino levanda?“
Kitas pavojus, į kurį mus stumia grožio industrija – pernelyg didelis švarinimasis. „Oda – mūsų apsauginis organas. Nuolat šveisdami ir švarindami mes ją pažeidžiame, nuplauname mus saugančią mikroflorą. Per odą į mūsų organizmą patenka nuodai, kurie teršia mūsų organizmą. Iš čia ir daugelis ligų, negalavimų, skausmų“, – kosmetinės pramonės užkulisius praskleidžia pašnekovė.
Ji pati savo vaikų iki 7 metų neprausė jokiais geliais ar muilais. „Į vonią įpildavau kokio nors augalinio aliejaus – kokosų, migdolų, simondsijų – juo oda pasidengia, tada ją nutrini pirštine, ir to visiškai pakanka, – sako L. Kiškūnė. – Baisu, kai jau tokio amžiaus vaikams tėvai skatinami pirkti prausiklius, kurie mažam organizmui gali pridaryti tik žalos.“
Būti kvapniam – kainuoja
Pasak L. Kiškūnės, visa kosmetikos pramonė ir jos peršami stereotipai yra ne kas kita kaip didžiuliai pinigai. „Litras kvepalų koncentrato kainuoja maždaug 5 eurus. Šis litras praskėdžiamas tris kartus, išpilstomas į buteliukus po 10–15 ml. ir parduodama mums – pirkėjams – už gerokai didesnę kainą. Kažkas iš to labai turtingai gyvena, o kažkas „mėgaujasi“ įkyriu dirbtiniu kvapu“, – dėsto moteris.
Pigiausio, bet gero eterinio aliejaus litras kainuoja nuo 100 eurų. „Rožių, irisų eterinis aliejus kainuoja keliolika tūkstančių eurų už litrą, – pastebi ekspertė. – Išvada peršasi pati: masinei prekybai natūralių substancijų nereikia – brangu. Gerokai pigiau gaminti sintetinę kosmetiką, kuri yra ir išliks nerealiai didelius pelnus gamintojui teikianti pramonė.“
Karališki atarai
Atarai – seniausi kvepalai, pagaminti Indijoje. „Tas kvapas buvo siejamas su dievišku kvėpavimu, dieviškumu. Per šiuos kvapus siela atpažįsta rojaus būseną, per tą patį kvapą po mirties bus atpažinta ji pati, – pasakoja L. Kiškūnė. – Tai visiškai natūralūs kvepalai, pagaminti pagal sudėtingas technologijas. Jais galima kvėpintis vienais arba juos galima maišyti tarpusavyje. Tokiu būdu kaskart gali išgauti vis kitokį kvapą.“
Tie kvepalai kinta – aromatas dvelkiantis, prisitaikantis prie konkretaus žmogaus. „Galime kvėpintis ir paprasčiausiais eteriniais aliejais, – sako pašnekovė. – Aš turiu pasistačiusi keletą buteliukų. Patepu drėgną odą tuo aliejumi, kuris tą dieną atspindi mano nuotaiką. Jaučiuosi gerai, nes tas kvapas man suteikia jėgų, ryžto arba kaip tik atpalaiduoja, ramina.“
Jeigu jums nusimato sunki, įtempta darbo diena, reikalaujanti įtemptos protinės veiklos, pašnekovė pataria pasikvėpinti jazminų, čampakų atarais, rododendrų, juodųjų kėnių ar monardų eteriniais aliejais. Jie tonizuoja, suteikia energijos.
„Jeigu jums reikia sukoncentruoti dėmesį, pasitepkite frankincenso eteriniu aliejumi, užsilašinkite ant popieriaus paprasčiausio citrinų ar rozmarinų eterinio aliejaus, – pataria L. Kiškūnė. – Tereikia pradėti domėtis, ir tikrai žinosite, kokie natūralūs kvapai jums malonūs, kokiu gyvenimo laikotarpiu jie turėtų jus lydėti.“
Vietoj kremo
Žmogus pats turi suvokti, kam jam reikalingas kvapas ir ką juo norima pasakyti. Bet kuriuo atveju kvapai – paprasčiausias būdas susikurti nuotaiką.
Tačiau eteriniai aliejai ne tik kuria nuotaiką – jie gali būti naudojami kaip gydomosios ar gražinančios priemonės. „Nebūtini dieniniai ar naktiniai kremai veidui ar kūnui, vietoj jų galite drąsiai naudoti nerafinuotus augalinius aliejus: arganų, marulų, erškėtuogių ar kitų nuostabių augalų, kurie odą maitina, puoselėja, saugo, – sako L. Kiškūnė. – Pakanka pasitepti vos keliais lašais ant drėgnos odos.“
Prieš tepdami veidą aliejumi, galite jį papurkšti hidroliatu – distiliuotu augalų vandeniu, vadinamu viena saugiausių terapinių medžiagų.