Vyras Petras Mendeika, vitražo teatro „Vaivorykštė“ įkūrėjas ir režisierius, sėdi prie rašomojo stalo, įsmeigęs akis į kompiuterio ekraną. Sūnus Povilas palinkęs prie kito kompiuterio. Mudvi su Renata įsitaisome svetainėje priešais židinį. Kalytė Kopa ir katė Margo migruoja tai šen, tai ten. Kadangi menininkų namuose durų nedaug, o patalpos išdėstytos ratu, šeimos gyvenimas – kaip ant delno. Tik dukros Ievos kambarys uždaras, tad nežinia, ką ji veikia ir ar iš viso yra.
Ar iš tikrųjų jau ankstyvoje vaikystėje žinojote, kad būsite rašytoja?
Taip. Mano kūrybiniai bandymai su popieriumi ir rašalu, plunksna prasidėjo, kai buvau kokių dešimties. Pirmasis kūrybinis džiaugsmas buvo didelis. Atrodė, darai kažką nepaprasto, kuri kažkokį kitą pasaulį. Pirmoji mano kritikė mama, prisimenu, labai sukritikavo, bet tai nuo rašymo neatkratė. Noras kurti buvo stichiškas, gaivališkas, kaip koks apsėdimas. Kai įsikimba ir nebepaleidžia.
- Apie ką tada rašėte?
Mano eilėraščiai buvo proginiai, apie tėvynę. O prozą rašiau nuotykinę, fantastinę, veiksmas vyko kitose planetose, vandenynų gelmėse. Tai nebuvo kažkas labai originalaus, kokia gi gali būti tokiame amžiuje patirtis? Įtakos turėjo perskaitytos Žiulio Verno, „Drąsiųjų kelių“, „Zenito“ serijų knygos.
- Ar skaitėte namuose, ar į biblioteką eidavote?
Eidavau į biblioteką. Niekas pernelyg neragino skaityti, tačiau turėjau gerą vaizduotę, o jai reikėjo peno. Kadangi nebuvo kompiuterio, televizorius nelabai ką įdomaus rodydavo, liko knygos. Labai rimtos literatūros nesiėmiau, bet anksti perskaičiau, pavyzdžiui, graikų mitus. Man buvo labai įdomu. Iki šiol prisimenu tą jausmą, kai į biblioteką atveždavo naujų knygų, dar nenučiupinėtų, nenuplyšusiais viršeliais, kvepiančių dažais. Kaip nekantriai laukdavau, kol išpakuos ir galėsiu jas paimti į rankas.
- Jums besimokant mokykloje vienas kūrinys buvo išspausdintas. Koks?
Pirmasis eilėraštis vadinosi „Uršulės katinas“. Šis satyrinis lyrinis kūrinėlis sukėlė nemažą reakciją visame Šimonių miestelyje, kuriame gyvenau. Aprašytasis objektas po metų rastas mūsų šulinyje, o jo šeimininkė atseikėjo man kritikos dozę jau pačią pirmąją dieną, kai eilėraštis pasirodė rajono laikraštyje.
- Kokia vaikiška knyga buvo mėgstamiausia?
A. Lindgren „Broliai liūtaširdžiai“. Man tai iki šiol tobuliausias kūrinys. Taip šnekėti vaikams apie mirtį, pasiaukojimą, kovą – didžiulio meistriškumo ženklas. Mėgau ir kitas šios rašytojos knygas, kitus skandinavų vaikų rašytojus, kad ir T. Janson. Patiko H. Ch. Anderseno, V. Haufo pasakos.
- Esate sakiusi, kad vaikams rašyti sunkiau nei suaugusiesiems. Kodėl?
Pirmuosius kūrinius kaip profesionali rašytoja rašiau suaugusiesiems. Tada atrodė, kad tai svarbiausia mano publika. Dabar galbūt jau manau kitaip. Vis dėlto vaikų literatūra man įdomi nuo tada, kai išmokau skaityti, iki dabar, manau, taip bus ir toliau. Rašant vaikams reikalingas visai kitoks žvilgsnis ir visai kita kalba. Sakoma, kai rašai vaikams, reikia rašyti vaikui savyje, tik tada būsi suprastas. Ir kaip būna smagu, gera, kai pamatai, kad pavyko, kaip vaikai reaguoja, kad jiems įdomu. Juk, pavyzdžiui, „Krakatukų jūra“ yra, galima sakyti, „Odisėjos“ parafrazė. Bet tai turi būti labai subtiliai, neįkyriai pateikta, be didaktikos.
- Vaikų literatūra kartais laikoma lyg ir nerimta. Ar nežeidžia toks požiūris?
Tikrai, netgi labai protingi žmonės kartais nepelnytai nuvertina vaikams parašytus kūrinius. Bet gal tiesiog nesupranta? Kita vertus, leidžiama daug labai prastų knygų vaikams, ypač poezijos. Nebeliko jokių estetinių, atrankos kriterijų, kas ką nori, tą ir leidžia, ypač jei savomis lėšomis. Aš tolerantiška, tegu leidžia, bet piršti tai vaikams – nusikaltimas. Aišku, mažieji skaitytojai dažnai intuityviai tai suvokia, jei neįdomu, tai jiems neįsiūlysi.
Kita vertus, taip galime užsiauginti šlamšto vartotojus. Čia labai svarbus tėvų vaidmuo, geriau pirkti mažiau knygų, bet gerų, originalių, gražių. Man skaudu, kai matau, kad prastai šildomoje kaimo bibliotekoje lentynose pririkiuota suskaitytų, nuplyšusių knygų, kuriomis vaikai nė kiek nesidomi. Jie palinkę prie šalia stovinčių naujutėlių kompiuterių žaidžia žaidimus. O pinigų naujai vaikiškai literatūrai neskiriama.
- Ar vaikams skirtų kūrinių pirmieji kritikai yra Jūsų pačios atžalos?
Taip, 13-metė Ieva ir 11-metis Povilas perskaito viską, ką rašau vaikams. Jie nemoka meluoti, tad iš jų išgirsti tikrą tiesą, kas patiko, kas įtraukė, o kas ne. Todėl tos pastabos labai vertingos.
- Tikriausiai, kai buvo maži, sekdavote jiems pasakas prieš miegą, kurdavote istorijas?
Ne, man kažkaip nepavykdavo, nesu gera pasakotoja, vis pritrūkdavo logikos. Be to, juk vaikai negali laukti, jiems reikia greitai, o rašytojai įpratę ilgai galvoti, prie kiekvieno sakinio po 15 minučių sėdėti. Pasakas sekdavo dažniau tėtis, ne aš. Be to, jie anksti išmoko skaityti ir skaitydavo patys. Džiaugiuosi, kad skaito iki šiol. Sūnus šiek tiek daugiau, dukra tada, kai ją sudomina.
- Ar Jūsų kūriniuose daug humoro?
Istorinėse apysakose jaunimui mažoka. O eilėraščiuose yra. Kitose vaikiškose knygose taip pat nemažai, ypač „Krakatukų“ trilogijoje. Juk vaikams svarbiausi trys dalykai – kad būtų gražu, baisu ir juokinga.
- Kuri iš Jūsų vaikiškų knygų labiausiai prie širdies?
Tikriausiai „Krakatukų“ trilogija. Beje, jau rašau ir ketvirtą dalį „Krakatukai kosmose“. Nebūtinai tiesiogine prasme veiksmas vyks kosmose, bet jau idėja, struktūra yra, išsikristalizavo, procesas juda.
- Dar vis rašote ranka, kaip anksčiau?
Žinoma. Kiekvieną dieną pagal nuotaiką pasirenku tušinuko spalvą – žalią, mėlyną arba juodą. Dabar rašau juodu ant gelsvos medaus spalvos popieriaus be linijų ir langelių. Kažkodėl man šiuo momentu norisi plyno, gaivaus lapo. Paskui pati jau baigtą knygą kompiuteriu surenku. Kodėl nerašau iškart? Man juk reikia nubraukti, pataisyti, be to, nepatinka kompiuterio skleidžiamas garsas. Rašymas, kūryba man yra malonumas ir tai asocijuojasi su rašymu ranka, juk rankų darbas vertinamas visur, o kai jau sėdu prie kompiuterio, prasideda techninis darbas, taisymas, redagavimas, šlifavimas.
- Dirbate prie rašomojo stalo dukters kambaryje. Ar neblaško namų aplinka?
Visko pasitaiko. Bet juk visą dieną nerašau. Dažniausiai prisėdu ryte kelioms valandoms ir vakare, kartais savaitgaliais. Per tą laiką reikia maksimaliai susikaupti ir kuo daugiau padaryti. Gal ir yra rašytojų, kurie nuo ryto iki vakaro palinkę prie stalo sėdi. Bet tai jau nebebūtų joks malonumas. Be to, vaikams negali rašyti ilgai, nes reikia geležinės logikos, todėl galva turi būti šviesi.
- Ką darote, kai norite smegenis pravėdinti?
Einu su Kopa pasivaikščioti po aplinkinius miškelius. Trejus metus bėgioju netoliese esančiame stadione – 26 ratus apibėgu, beveik kasdien, jei pavyksta. Bet negalvokit, kad čia daug, mažas tas stadionas, iš viso kokie 4 kilometrai išeina. Bėgiodama atsipalaiduoju, grįžtu maloniai nuvargusi, bet pilna idėjų ir minčių. Vasarą mėgstu išeiti į mūsų nedidelį kiemelį basa ant žolės, kavos ten išgerti. Anksčiau su malonumu siūdavau skiautinius. Mano siūta lovatiesė jau baigia susidėvėti, reikės vėl imtis šio malonaus užsiėmimo.
- Kompiuterio nemėgstate, mobilųjį telefoną ignoruojate. Bet televizorius svetainėje yra, tai gal bent jį žiūrite?
Kuo toliau, tuo rečiau. Tik kai kurias laidas. Jis bukina, manipuliuoja mumis ir įvaro kažkokią baimę. Ir lietuviškų laikraščių seniai neskaitau, nenoriu susirgti depresija. Aplinkui toks chaosas, o man reikia harmonijos. Todėl turiu sugebėti nuo daug ko atsiriboti, atsirinkti, kas yra tikra, sugebėti pasakyti ne.
- Ar rašymas netapo rutina?
Kaip čia pasakius, jei jau negali jo nusikratyti, eini, vis galvoji, matyt, ne. Jeigu tai būtų kančia, nerašyčiau. Bet kai matau, kad sekasi, džiugina skaitytojų reakcija, ypač vaikų, jiems norisi dar ką nors įdomiau parašyti, tarsi atsidėkoti už tą palaikymą, supratimą, skaitymą.
- Ar turite kokių nors su rašymu susijusių ritualų?
Prisimenu, Jurgis Kunčinas sakydavo jaunystėje: kai būsiu rašytojas, pasidėsiu taurę vyno, kaukolę, užsidegsiu žvakę ir rašysiu. Man tokiais būdais įkvėpimo ieškoti neprireikia. Vynas tik išblaškytų, be žvakės ir be kaukolės galiu apsieiti. Ant mano stalo paprastai stovi tik puodelis arbatos ar kavos. Aišku, būna, kai sunkiau sekasi mintis dėlioti, bet tada palauki tinkamesnio momento ir tiek.
- Vis dar rašote kalbas mūsų prezidentei Daliai Grybauskaitei?
Tenka. Tik tai ne mano vienos, o komandinis darbas. Tai, ką parašai, dar būna koreguojama, taisoma. Bet kas rytą kulniuoti į Prezidentūrą nereikia, kai yra šiuolaikinės technologijos, viską gali daryti namuose. Svarbiausia atiduoti laiku, o rašyti gali ir vidury nakties ar savaitgalį.
- Gal jau ir mobilųjį telefoną įsigijote?
Turiu tik tarnybinį. Namuose yra paprastas, laidinis. Kam man tas mobilusis, juk dirbu namie. O vyras ir vaikai tai turi. Dukra neseniai pareiškė, kad jai reikia naujo, nes šis jau senas, nemadingas.
- Valgyti gaminti mėgstate?
Tai juk irgi kūryba. Mėgstu, bet tik kartais, kai sugalvoju ką nors ypatingo paruošti. Man svarbu, kad maistas gražiai būtų patiektas lėkštėje, estetiškai. Stengiamės maitintis sveikiau, mėsos, jaučiu, reikia vis mažiau. Labai mėgstu kruopų košes, ne dribsnių, o tokias kaip vaikystėje: perlinių, miežinių kruopų, kukurūzų. Daugiau norisi daržovių.
(Kol šnekamės, rodosi, kad Petras nė nesiklauso, kelis kartus išeina į koridorių kalbėtis telefonu ir vėl sugrįžta.
Bet kai Renata pakyla įleisti fotografo, jis greitai man tarsteli, kad neužmirščiau paklausti apie pjeses, kurias ji parašė jo teatrui: „Žvakelę šv. Pranciškui“, „Stoglangį“ ir kitas.)
- Tebetalkinate vyrui jo teatre? Kažkada rašėte jam scenarijus, pjeses, dirbote literatūrinės dalies vedėja.
Anksčiau daugiau padėjau negu dabar. Šiuo momentu kūrybinė pertrauka. Bet niekada nežinai, kas šaus į galvą, kada vėl to rašymo prireiks.
- O Petras ar padeda – pakritikuoja Jūsų naujas knygas?
Geranoriškai. Kitų knygų, kurias jam kartais rekomenduoju, neskaito, o mano visas perskaitė. Jis griežtas skaitytojas, kritiškas, atidus, duoda taiklių pastabų. Į kai kurias atsižvelgiu, iš šalies geriau matyti.
- Kaip dviejų menininkų šeima išgyvena šiais nelengvais laikais?
Keletą metų buvau gavusi Kultūros ministerijos teikiamas valstybines stipendijas, tai labai padėjo. Knygų dabar perka žmonės mažiau, honorarai taip pat mažėja. Dar yra premijos. Tai malonus, svarbus įvertinimas, o kartu ir finansinė paspirtis. Rašytojai juk negauna algos nustatytą mėnesio dieną. Petro teatras išsilaiko pats. Taigi, verčiamės. Po parduotuves vaikščioti nemėgstame, einame tik kai labai reikia ko nors.
- Tai jums nerūpi moteriški dalykai?
Patinka kokybiški, gražūs daiktai, geriau vienas toks nei daug pigių, bet ilgai gaišti parduotuvėje laiko gaila. Stengiuosi kuo greičiau nusipirkti, ko reikia, ir viskas. Net plaukus auginti pradėjau ir dažausi juos pati, nes labai jau ilgai man reikėdavo kirpykloje sėdėti, net tris valandas, į pabaigą taip pavargdavau, imdavau nervintis, galvoti, kad per tą laiką visą „Krakatukų“ skyrių būčiau parašiusi.
Čia į pokalbį įsiterpia Petras: „Aš irgi nemėgstu parduotuvių, dabar išmokau kartą per metus apsipirkti. Pamatau, kas man patinka, ir iškart imu, be reikalo nevaikštau, nežiūrinėju.“ Dar ir žmonai tinkamų daiktų aptinka. „Kartą grįžo ir sako – važiuojam, striukę tau radau“, – prisimena Renata.
Paskui, kol ji užsiėmusi fotografavimusi, Petras pasivedėja į virtuvės kampą, kuriame sukabinti visi žmonos gautas premijas atspindintys diplomai. Atkreipia dėmesį į naujausią premiją, suteiktą praėjusių metų pabaigoje, „Bank Austria Literaris“. „Komisija atrenka 56 kūrinius iš dar didesnio sąrašo, o iš jų išrenka vieną geriausią, įsivaizduojate?“ – sako neslėpdamas pasididžiavimo.
Nors ir pats turi kuo didžiuotis. 1982 m. Petro įkurtas teatras „Vaivorykštė“, kuriame vaidina unikalios vitražinės lėlės, gastroliuoja daugelyje šalių, prabildamas jų kalba, yra dažnas tarptautinių festivalių dalyvis ir nugalėtojas. Petras pabrėžia, kad visi teatre profesionalai: aktoriai, dekoracijų, lėlių, muzikos kūrėjai – žinomi dailininkai bei kompozitoriai. „Jo teatras pats išsilaiko“, – pagiria Renata.
Jaukiuose menininkų namuose sienos nukabintos paveikslais, pristatyta keramikos darbų, daugiausia dovanotų pažįstamų dailininkų. Ant židinio – įspūdinga šakių formos skulptūra, V. Adamonio kūrinys. „Esu ne kartą šį įrankį rankose laikiusi, kai dirbti tekdavo močiutės ūkyje“, – prisimena Renata.
Paveikslų kolekciją po truputį kaupia Petras. Jis pasakoja kasmet per Kaziuko mugę perkąs Dailės instituto studentų tapybos darbų. Būsimųjų profesionalų kūriniai ten būna nebrangūs. Ir šiemet vieną nusipirko.
Kalbėdamas Petras viena akimi stebi žmoną, kuri fotografavimuisi džinsus ir languotus marškinius pakeičia elegantiška smėlio spalvos suknele, apgailestaudama, kad prie jos nedera puikieji juodi aukštakulniai. Netikėtai ir pats sutinka kartu nusifotografuoti.
„Tik nusivilk tą megztinį, jis man nepatinka, – šūkteli Renata. – Paimk tą šviesų švarką“, – priduria.
„Ir pats žinau“, – burbteli vyras, vilkdamasis kaip tik tą švarką.
Paskui jiedu žaismingai pozuoja. Renata išsyk atgyja, vos Petras šalia atsistoja. Taip juos ir įamžiname: švytinčiomis akimis žvelgiančius vienas į kitą. Nors drauge du vienas kitą puikiai suprantantys menininkai – jau bemaž 15 metų.
Renatos Šerelytės apdovanojimai
1997 m. Šarūno Marčiulionio premija už geriausią knygą vaikams „Jundos lemtis“.
2000 m. Žemaitės premija už romaną „Ledynmečio žvaigždės“.
2001 m. Antano Vaičiulaičio premija už novelistiką, išspausdintą literatūros mėnraštyje „Metai“.
2007 m. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės premija už „Balzamuotoją“ ir „Laukinius mėnesius“.
2009 m. Juozo Paukštelio premija už „Mėlynbarzdžio vaikus“.
2010 m. Jurgos Ivanauskaitės premija už romaną „Mėlynbarzdžio vaikai“.
2010 m. „Bank Austria Literaris“ premija už romaną „Mėlynbarzdžio vaikai“.
