Kojas pakirto koma
Kaimynystėje gyvenanti keramikė kasryt mielai pavedžioja M. Tamošiūno Lordą, nes pati neseniai neteko savo šunelio. Gerai ir kompozitoriui. Prieš ketverius metus pablogėjus sveikatai, jam sunku vaikščioti. Kartais nueina iki parduotuvės, bet daugiausia laiko praleidžia namuose.
„Kojos neklauso“, – tarsteli M. Tamošiūnas, jaunystėje buvęs sportininkas, Lietuvos dviratininkų rinktinės narys, vėliau užsiiminėjęs slidžių slalomu. Aktyvaus gyvenimo būdo nepakeitė ir vyresniame amžiuje – išmoko skrosti vandenį burlente. Gera fizinė forma, matyt, ir išgelbėjo M. Tamošiūną. Kai jį ištiko koma, gydytojai davė tik vieną šansą iš šimto, kad vyras atsigaus. Abi dukros atlėkė, viena iš Amerikos, kita iš Paryžiaus, jau laidotuvėms ruošėsi. Bet jis išsikapstė.
Ėmė sveikti, pradėjo vaikščioti po ligoninės parką, kaskart vis ilgindamas nuotolį. Dėl sutrikusios koordinacijos buvę ir kurioziškų situacijų: kavinėje padavėja nenorėjo aptarnauti, nes maestro įtartinai svyravo į šalis...
„Laimei, jo sveikata vis gerėja“, – sako M. Tamošiūno draugė Algima, maestro vadinama Algimante, kelis kartus per savaitę ateinanti sutvarkyti jo namų, išverdanti pietus. Ji pavaišino blyneliais, mėgstamu maestro patiekalu. Dar jam patinka pieniškos sriubos, manų košė. Viskas, kas vegetariška.
„Esu bernelis, labai švelnios širdelės. Taip apie mane sakydavo Vytautas Petrušonis“, – prisimena maestro.
„Raudonas“ gimtadienis
Ateinantį pavasarį, gegužės 1-ąją, maestro švęs 75-ąjį gimtadienį: „Mano gimtadienis buvo raudonas, su raudonomis vėliavomis. Įdomu tai, kad ir ketveriais metais jaunesnis mano brolis gimė tą pačią dieną. Mamytė pasistengė.
Užaugau Kaune. Tėvelis po karo išėjo su partizanais ir buvo nušautas. Mama įsidarbino restorane paprasta indų plovėja, niekam dėl to neužkliuvo. Nors vėliau ji padarė karjerą, tapo Kauno „Metropolio“ restorano, vėliau – Palangos „Vasaros“ vyr. vyrėja.
Mano biografija užkliuvo tik tada, kai įstojau į Kauno politechnikos institutą. Po dviejų mėnesių buvau pašalintas kaip liaudies priešo sūnus. Gal ir gerai, kad taip atsitiko. Atitarnavau armijoje, ir mano gyvenimas pasisuko muzikos linkme.“
M. Tamošiūnas pradėjo neakivaizdiniu būdu studijuoti Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Tai nebuvo pirma pažintis su muzika. Dar mokydamasis Kauno 1–oje vidurinėje mokykloje grojo trombonu moksleivių pučiamųjų orkestre, vėliau Jaunimo estradiniame orkestre, kuriam vadovavo J. Tiškus.
Mokydamasis antrame konservatorijos kurse, M. Tamošiūnas tapo J. Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos dėstytoju. Dar po metų užėmė savo mokytojo D. Svirskio vietą – tapo pučiamųjų instrumentų skyriaus vedėju. Dešimt metų šiose pareigose trukęs pedagoginis darbas sekėsi gerai, pavyko parengti ne vieną muzikinių konkursų laureatą.
Kelias į pripažinimą
1964 m. M. Tamošiūnas tapo estradinio orkestro „Oktava“ meno vadovu. Buvo sudarytos puikios darbo sąlygos, nupirkti instrumentai, paskirtas butas. Jau po metų kolektyvas dalyvavo festivalyje Liepojoje, jo nariai buvo geriausi Kauno muzikantai ir dainininkai.
Kompozitoriaus akyse subrendo tokie dainininkai, kaip Vytautas Petrušonis, Liutauras Čeprackas, būsimoji grupė „Gintarėliai“. Atėjo Janina Miščiukaitė. „Vadove, noriu pas jus dainuoti“, – pasakė ji. Tuomet ji mokėsi groti klarnetu ir net minties nebuvo, kad gali tapti jau pripažinto kolektyvo nare. Tačiau maestro paklausė jos dainavimo viename miesto klube ir liko sužavėtas stipraus balso.
Kelias į sėkmę buvo atviras. Konkursai, festivaliai, gastrolės užsienyje.
„Buvau geras pedagogas ir muzikantas, turėjau gerą išsilavinimą. Tačiau svarbiausia – darbas. Nuo ryto iki vakaro vien tik muzika. Arba koncertas, arba rašau muziką. Sukūriau apie 150 kompozicijų, populiarių dainų. Visa tai nebyrėjo savaime kaip kruopos, reikėjo įdėti pastangų”, – sako M. Tamošiūnas.
Turtingas prisiminimų
Retai išeinantis iš namų kompozitorius dabar daugiausia gyvena prisiminimais: „Paskaičiavau, kad koncertuodamas aplankiau trisdešimt valstybių. Buto sienos išpuoštos suvenyrais iš viso pasaulio – vėžlio kiautas iš Vietnamo, krokodilo iškamša iš Afrikos, kryžius iš Romos ir t. t. Vežiau, ką galėjau. Dabar žiūriu, ir sugrįžta prisiminimai, širdį paglosto. Per dieną uždirbdavome dvidešimt penkis dolerius, suvenyrams ir išleisdavau. Kiti pirkdavo džinsus ir atvežę į Lietuvą parduodavo, tokiu būdu užsidirbdavo papildomai. Kiekvienas darė taip, kaip išmanė. Juk ne stebuklingus pinigus uždirbdavome.“
Estradinis ansamblis „Oktava“ gastrolėse užsienyje pasirodė kaip patikimas, mokantis laikyti liežuvį už dantų kolektyvas, be to, buvo ir geriausi muzikantai, dainininkai – konkursų ir festivalių laureatai. Todėl apvažiavus užsienio socialistines valstybes, buvo gautas leidimas išvykti toliau. Pirma rimta kelionė buvo į Meksiką. M. Tamošiūnui buvo suteiktas net vieno miesto garbės piliečio vardas.
Maestro prisimena vieną nuotykį, kai, važiuojant pažiūrėti piramidžių, turistų grupei buvo parodyta „pramoga“ – asiliukui tarp kojų pastatė atidarytą butelį alaus, kurį jis apžiojo ir užsivertęs išgėrė. M. Tamošiūnas tik galvą pakraipė – turistų autobusai tuo keliu važiuoja vienas paskui kitą, jei asiliukas geria tokiais tempais, greitai taps alkoholiku...
Taigi, kelionės – Meksika buvo pervažiuota du kartus, Kuba – tris kartus, Afrikoje aplankytos šešios valstybės. Du kartus po tris mėnesius konsultavo Laoso valstybinį estradinį orkestrą.
Muzika nutilo, bet vis dar gyva
Gastrolės netrukdė orkestro vadovui gyventi asmeninio gyvenimo. Po pasaulį keliaudavo kartu su žmona – pianiste Laima Tamošiūniene. Sunkiau buvo gimus dukrai, bet padėdavo žmonos draugė. Dukrelė augo muzikos aplinkoje, nes maestro daug dirbo namuose. Penkerius metus ji mokėsi M. K. Čiurlionio muzikos mokykloje, bet vėliau pasirinko studijas Vilniaus universitete, dabar dirba reklamos firmoje. Vyresnė dukra iš pirmos santuokos dabar gyvena Amerikoje.
Šiuo metu su antrąja žmona M. Tamošiūnas kartu negyvena, bet skirtis neketina. Advokatui jis taip ir pasakė – sutikimo skyryboms neduos tik dėl to, kad, jeigu jis numirs, Laima galėtų pasakyti: „Jis mano vyras.“ "Arba aš galėčiau prie jos karsto pasakyti, kad ji mano žmona. O jei išsiskirsime, vienas kitam būsime niekas. Dabar mes draugiškai sutariame, nesipykstame, dalijamės kūrybinėmis idėjomis“, – sako M. Tamošiūnas.
Ar skamba dar maestro namuose muzika? Iširus šeimyniniam gyvenimui, namuose nebėra fortepijono. Tromboną seniai ant vinies pakabino, bet ir jo neliko. Dabar muziką kuria kompiuteriu.
„Algimantei gimtadienio proga sukūriau dainą. Parašiau ir žodžius: „Algimante, Algimute, kiek turi gerų draugų, nes tavo akys spindi gėriu, na, o balsas hmm... angelų.“
„Nuo rūkymo mano balsas gerokai prikimęs“, – juokdamasi įsiterpia Algima.
„Ji labai didžiuojasi ta daina“, – šypsosi ir M. Tamošiūnas.
Nuobodžiai, bet ne liūdnai
Kompozitorius išleido populiariausių savo sukurtų dainų albumą. Buvo pakviesti buvę oktaviečiai. Trūko tik L. Čepracko, kuris gyvena Amerikoje. Jis paprašė atsiųsti jam orkestro įrašus ir įdainavo. Tačiau albumo pristatyme Vaidilos teatre turėjo dalyvauti visi atlikėjai. Kompozitorius paskambino Liutaurui ir paklausė: ką daryti? „Atvažiuosiu“, – pažadėjo jis.
L. Čeprackas niekada nepamiršta ir maestro gimtadienio.
„Kartą kažkas skambina, atidarau duris – stovi Liutauras išsišiepęs iki ausų. Padarė siurprizą. Gyvenu nuobodokai, bet ne liūdnai. Turiu draugų, draugių, šunelį“, – sako M. Tamošiūnas, svečių sulaukiantis ne itin daug. Nors muzikos mėgėjai jį vis dar prisimena. Per maestro V. Kernagio laidotuves priėjo moteris ir pasakė esanti kompozitoriaus gerbėja. Jos skambutis pertraukė ir šį interviu. Pažadėjo užsukti, praskaidrinti maestro kasdienybę. O kai lieka vienas, vienatvė irgi neslegia – šalia ištikimas bičiulis Lordas.
